Kokios reikia „Mokslo Lietuvos“

Iš kur toks neigimas?

Visi jaučiame nemaža kultūros spragų, nors mūsų muzikai, aktoriai, dailininkai yra pasiekę nemažų laimėjimų. Apie tai rašoma daugiausiai mažų tiražų plačiau sklindančiuose spaudos leidiniuose, keliais sakiniais.

Mokslo pasauliui skiriamas laikraštis Mokslo Lietuva, kurio darbuotojai ir rėmėjai ypač domisi mokslu ir visiems praneša apie mokslininkų darbus, jų istoriją, dabarties nagrinėjimus.

Mokslo Lietuva ypač atidi lituanistikai – kalbos, tautosakos, istorijos mokslams. Dabar paskelbti ką iš lituanistikos daugiausia bulvarinio tipo laikraščiuose ir TV laidose yra keblu, o juk išsamiau apie tai galima paskaityti beveik vien dabar piktuolių jaunikaičių užsipultoje ir varomoje iš tautos atminties Mokslo Lietuvoje. Taip, piktuolių, nes dabar dėl tautinės mokyklos nebuvimo jų, neigiančių ir nekenčiančių daug, pradedant kai kuriais žinomais istorikais ir lituanistais ar Prancūzijoje studijuojančiu kokiu jaunuolėliu.

Mokslo Lietuva plačiai rašė apie didžiojo Lietuvių kalbos žodyno dvidešimtį tomų (2002 m.), net išspausdino didelį a. a. V. Toporovo straipsnį apie mūsų ano šimtmečio didžiausią filologinį veikalą – monumentą tautai (o užkulisiuose peiktą ir peikiamą tų piktuolių, nė pirštu neprisidėjusių prie jo fondų didinimo, klaidų nurodymo, sąlygų gerinimo, laikiusių net nemoksliniu dalyku, nors visa mūsų kalbotyra dabar beveik vien tiktai juo ir remiasi, nes ten svarbiausi istorijai tarmių ir senovės raštų duomenys).

Kiekvienas žymesnis istorinis įvykis – Didysis Vilniaus Seimo šimtmetis, lietuvių spaudos sugrąžinimas kuo plačiausiai pažymėtas šio laikraščio, iškelta didžiulė reikšmė tautai. Nekalbu jau apie žymiausio mūsų kalbininko Z. Zinkevičiaus įspūdingą 80-mečio minėjimą ir nagrinėjimą, velionio Rusijos MA akademiko baltisto V. Toporovo mokslinės veiklos nušvietimą, archeologės genialiosios M. Gimbutienės iškėlimą ir t. t., ir t. t. Kiekvieną numerį imi skaityti kaip brangiausią dalyką, jaudinančias eilutes priimi su džiaugsmu ir pasididžiavimu, kad šiais pykčio Lietuvai laikais šitaip gražiai, be nuožmumo ir darkymosi eina toks mokslų reikalų laikraštis, kur malonu paskaityti apie didžiulius prof. J. Požėlos, prof. V. Gudelio, prof. A. Rajecko ir dešimčių kitų mokslo vyrų puikiausią indėlį į mūsų šalies ir tautos laimėjimus. Apatijos apimtai nemažai tautos daliai laikraštis dar žadina visus nusiminusius dėl mūsų prasisiekėlių negerų darbų ir tautystės kratymosi, lietuvių kalbos varymo iš vartosenos, kraipymo. Tai pasakytina net apie didįjį Lietuvių kalbos žodyną, kurio darbas pagal prof. J. Balčikonį negalįs sustoti, kol kalba ir tauta gyva, t. y., tauta dar nepasekusi airių ir nesekanti baskų pavyzdžiu išlikti tik etnografiniu vienetu. Pinigų trūksta net žodžiams rinkti ir ekspedicijoms organizuoti, kol dar tarmės galutinai neišblėso. Teko kreiptis net į Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pirmąjį pavaduotoją, Lituanistikos tradicijų ir paveldo ir įprasminimo komisijos pirmininką Č. Juršėną, bet ir jis negalėjo niekuo padėti. Rinkti žodžius likom tik 3–4 žodynininkai, dar padeda keli buvę pedagogai. Tai visi imsim ir apvažiuosim kelis šimtus parapijų, o J. Balčikonis turėjo 847 pagalbininkus, žodžių užrašinėtojus visoj Lietuvoje ir etnografinėse žemėse. Juk Kauno Vytauto Didžiojo, ypač Klaipėdos universitetų lituanistai to darbo nemoka ir nenori dirbti, tiktai keli iš Vilniaus senojo universiteto. Taigi.

Neleiskime užgesti tautinės minties laikraščiui, užsisakykime sau metę visas apatijas ir snaudulius, paremkime laikraščio nerimastingus darbuotojus, užprenumeruokime gimtųjų miestų ar miestelių bibliotekoms, pensininkams, mokytojams, mūsų valdžios, ne kokių svetimųjų nuskurdintiems, nustekentiems. Nebelikus Mokslo Lietuvos, nebebus kur ir lengvai ko gauti pasiskaityti apie lietuvių mokslo pasaulio reikalus.

Prof. Vytautas Vitkauskas

Reikšmingai praturtina mokslo visuomenės kultūrinį gyvenimą

Kokios Mokslo Lietuvos reikia Lietuvai? Manau, kad tokios, kokia ji yra dabar, įdomios ir nuolat tobulėjančios. Per pastaruosius dvylika metų iš kuklaus laikraštėlio Mokslo Lietuva tapo solidžiu ir įdomiu mokslo populiarinimo, mokslo problemų analizės, visuomenės švietimo leidiniu, reikšmingai prisidedančiu prie žinių visuomenės kūrimo Lietuvoje. Tačiau tai nereiškia, jog nereikia siekti, kad Mokslo Lietuva būtų dar įdomesnė, o jos tematika – įvairesnė. Paįvairinti laikraštį galėtų dažniau spausdinami įžymių mokslo ir kultūros populiarintojų straipsniai. Tam tradiciškai galėtų būti skiriamas vienas laikraščio puslapis. Laikraštį paįvairina neseniai atsiradęs skyrelis, kuriame pateikiamos mokslo naujienos iš kitų leidinių. Labai įdomūs redaktoriaus Gedimino Zemlicko originalūs straipsniai, jų ieškome kiekviename laikraščio numeryje. Ypač vertingi reportažai iš mokslinių konferencijų, jų dėka mokslininkai ir jų darbai tampa matomi visoje Lietuvoje. Visada įdomūs leidinyje publikuojami pokalbiai su produktyviai dirbančiais, užsienio leidiniuose savo darbus skelbiančiais bei kitų šalių mokslininkų darbuose cituojamais mūsų mokslininkais. Mokslo visuomenei šie interviu padeda laikyti ranką ant Lietuvos mokslo pulso ir jausti, kiek mūsų mokslas gyvas tarptautiniu mastu. Belieka laikraščiui palinkėti sėkmės ieškant tokių žmonių ir juos prakalbinant.

Šiuo metu svarbiausia problema yra ne Mokslo Lietuvos turinys, bet jo sklaida Lietuvos visuomenėje. Kaip pasiekti, kad Mokslo Lietuva būtų plačiai skaitoma kiekvienoje bendrojo lavinimo mokykloje, kiekvienoje aukštesniojoje bei aukštojoje mokykloje? Sunku rasti atsakymą į šį klausimą. Gal tam bus naudinga laikraštyje kilusi diskusija? Tad galima tikėtis, jog aptariant Mokslo Lietuvos problemas, pasisakys švietimo ir mokslo institucijų vadovai, ministerijų valdininkai, Lietuvos mokslų akademijos nariai. Aukščiausi šalies vadovai ne kartą yra pabrėžę, kad mokslas Lietuvoje yra prioritetinė vertybė, tarnaujanti visų mūsų šalies žmonių labui. Todėl diskusija, kokios Mokslo Lietuvos reikia Lietuvos žmonėms, neturėtų vykti tik tarp šio leidinio eilinių skaitytojų. Siekiant pagerinti padėtį, būtų tikslinga išplėsti laikraščio patarėjų tarybą, juk patarimų reikia ne vien mokslo, bet ir vadybos, finansavimo, ryšių su gamyba klausimais. Būtų puiku, jeigu į leidinio patarėjų tarybą įeitų įtakingiausi Lietuvos pramonės, žemės ūkio, miškų ūkio vadovai.

Manau, jog Mokslo Lietuva reikšmingai praturtina mūsų mokslo visuomenės kultūrinį gyvenimą, tačiau ji turėtų būti labiau orientuota į plačiąją intelektualiąją visuomenę.

Doc. Romas Gražulevičius, Lietuvos žemės ūkio universitetas