Gintaras Beresnevičius: į nebūtį nugrimzdusio pasaulio paieškose (2)

Pradžia Nr. 19

Mokslinę konferenciją Pagonybės ir krikščionybės santykiai senojoje baltų kultūroje spalio 26–27 d. Kultūros, filosofijos ir meno institutas skyrė savo bendradarbio Gintaro Beresnevičiaus (1961 07 08–2006 08 06) atminimui.

Visai galimas dalykas, kad išgirdęs vokietės tyrinėtojos vertinimus, A. Bumblauskas ir ryžosi su G. Beresnevičiumi aptarti kai kurių archeologų radinių reikšmę. Štai kad ir rasti kaustyti meškų ar lūšių nagai. Gintarui, atrodo, tai buvo naujiena, tik vėliau ši tema atsirado jo kūryboje. Diskutuojant A. Bumblauskui atrodė nuostabu, kad G. Beresnevičius keičia trifunkcinę indoeuropiečių religinę schemą, sudarytą Žoržo Diumezilio ir Algirdo Juliaus Greimo, į keturfunkcinę schemą. Ilgainiui pradėjo aiškėti, kad Diumezilis ir Greimas galėjo nepastebėti kai ko svarbaus – moteriškosios dievybės. G. Beresnevičius manė, kad ta moteriškoji dievybė yra Laumė ar Laimė. Jei vyrams su moterimis nesiseka, tai jos yra laumės, jeigu sekasi – laimė. Paprastai tai jauna būtybė, kuri ilgainiui virsta boba, o kai visai pernoksta, tampa ragana.

Vis dėlto ar tik ne ši diskusinė kolegos mintis A. Bumblauską paskatino savarankiškai paanalizuoti lietuvių mitologinę geografiją. Savo knygoje jis net parašė atskirą skyrių, kuriame skyrė vietos šiai moteriškai dievybei su visomis jos emanacijomis – Laume, Laime, pana, boba ir ragana. Jei taip, tai šalia trijų mitologinės geografijos veikėjų – Velnio, Dievo ir Perkūno, nuo pelkių, kalnų, raistų ir medžių, galima laukti moteriškos dievybės su jos penkiomis emanacijomis. Viskas telpa į tokią schemą, lietuvių mitologinė geografija, pasak A. Bumblausko, neleidžia kalbėti apie kitokius mitologinius personažus.

Diskusijose su Gintaru Beresnevičiumi A. Bumblauskui atrodė, kad jis kartais Gintarą užveda ant naujų tyrinėjimų kelio, nes ligi tol jis nebuvo gilinęsis į kai kuriuos niuansus. Kartu prisipažįsta kad bene labiausiai žavėjosi G. Beresnevičiaus tekstu apie snarglį lietuvių mitologijoje. Šio teksto ištrauką A. Bumblauskas net ryžosi įdėti į savo knygą, nes jam tai atrodė tikras tyrinėjimo stebuklas: kaip sugebėta aukščiausią lietuvių religijos dieviškąjį lygmenį susieti su žemiausiais dalykais.

Iki „visos tiesos“ dar toli

E. Gudavičius ir A. Bumblauskas visada laikėsi nuomonės, kad nei Teodoras Narbutas, nei Simonas Daukantas, nei Jonas Basanavičius nepasakė visos teisybės apie lietuvių proistorę, nes jos ir nežinojo. Jie formulavo pagoniškosios „baltų Atlantidos“ idėją. Jau šimtus metų tyrinėtojai ieško tos „Atlantidos“, bet nesėkmingai. G. Beresnevičiaus nuomonė, pasak A. Bumblausko, iš esmės sutapo su E. Gudavičiaus skeptišku požiūriu į tą „baltiškąją Atlantidą“. Tačiau tai nereiškia, kad apie Lietuvos istoriją jie mąstė taip pat. Buvo sąlyčio taškų, kai galima tarti: mes atpažįstame vieni kitus, nors ir žvelgiame iš skirtingų taškų.

Laikantis Makso Vėberio idėjos, išganymų religijos pagal Karlą Jaspersą yra „ašinio laiko“ IX–V a. pr. Kr. rezultatas, ir krikščionybė jau atėjo iš judaizmo, vadinasi, XIII–XIV a. lietuviai ir kiti baltai susidūrė su 2 tūkst. metų senumo išganymo religijos sistema. Iškyla didžiulė drama, nes (kitaip negu graikų ir romėnų multiteizmas, kuris dar prieš susidūrimą su krikščionybe jau buvo pradėjęs degraduoti – religinės institucijos, stabai, mitologinė literatūra yra šios degradacijos požymiai), senoji lietuvių religija dar buvo pirmykščiame „grynume“. Lietuvių religija dar judėjo institucinės religijos formavimosi link ir nespėjo prieiti pirminės degradacijos, iš kurios tik ir gali atsirasti išganymo religija.

Taigi bendri sąlyčio taškai diskusijose virsdavo naudingu bendradarbiavimu. A. Bumblauskas teigia didžiuojąsis, kad G. Beresnevičiaus koncepcijos yra tapusios integralia jo knygos dalimi. Be Gintaro pastabų kai kurie jo Senosios Lietuvos istorijos puslapiai būtų buvę visai kitokie. Tos knygos rankraščio puslapius apie pagoniškąją, t. y., multiteistinę, Lietuvą, G. Beresnevičius perskaitė labai įdėmiai ir atsakingai, surašė pastabas, į kurias A. Bumblauskas atsižvelgė.

Kai mąstysenoje pakanka erdvės

Beje, A. Bumblausko sūnaus, taip pat istoriko Mangirdo parapijų tinklo dinamikos Žemaičių vyskupijoje XV–XVIII a. skaičiavimai parodė įdomius sutapimus. Jeigu pasirenkame nekintamumo kriterijų, kurį yra suformulavęs lenkų istorikas Ježis Kločovskis (Jerzy Kłoczowski), tai optimalus parapijų tinklo susiformavimas kaip christianizacijos lūžis, bent jau istorinėje Žemaitijoje, Lietuvoje turėtų būti siejamas su Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais. Skaičiavimai patvirtino būtent G. Beresnevičiaus, bene radikaliausio lietuvių krikščionybės ir pagonybės santykių tyrinėtojo mintį apie žemaičių „tikrąjį krikštą“, plačiausią tų santykių konversiją, vykusią kaip tik M. Valančiaus laikais. (M. Bumblauskas pranešimą apie parapijų tinklo dinamiką XV–XVIII a., kaip pagonybės ir krikščionybės santykių problemos aspektą, skaitė pirmą konferencijos dieną).

Vaizdingu A. Bumblausko pasakymu, G. Beresnevičius sugebėjo į pagonybę žvelgti ne kaip dailininkas Kazys Šimonis, bet kaip Petras Repšys. Pastarasis Gintarui buvo autoritetingiausias menininkas, jis tiesiog alpo nuo šio dailininko grafikos ir medalių, tad Alfredui neliko nieko kito, kaip draugui dovanoti vieną P. Repšio kūrinį. Kaip istorikas G. Beresnevičius buvo labai erdvus, todėl jam visai natūraliai gimė originalios idėjos apie LDK kaip imperiją, apie Lietuvos civilizacijos sklaidą ir jos aukščiausią tarpsnį Gegužės 3-iosios Konstitucijoje, t. y. XVIII a. pabaigoje (tai G. Beresnevičius teigė recenzuodamas A. Bumblausko knygą). Šias idėjas A. Bumblauskas vertina kaip naują lietuviškosios pagonybės ir santykio su krikščionybe paradigmą. G. Beresnevičiui buvo svetimas pagonybės idealizavimas, kurį matome K. Šimonio paveiksluose ar J. Basanavičiaus darbuose. Pagoniškoji mūsų savasties dalis, pasak G. Beresnevičiaus, turėtų būti ne tiek aukštinama, kiek aiškinama kaip mūsų mentaliteto veiksnys ir sudėtinė dalis.

Tas slaptingas charakterio dvilypumas

Apie G. Beresnevičių kaip šventybės fenomenų tyrinėtoją ir autentiškos religinės patirties ieškotoją kalbėjo dr. Naglis Kardelis. Jiedviem nemažai teko bendrauti leidžiant knygas, redaguojant tekstus, domintis tais pačiais tarpdisciplininiais dalykais.

N. Kardeliui bendraujant su G. Beresnevičiumi, pirmiausia krito į akis slaptingas jo charakterio dvilypumas. Viena vertus, lyg ir labai atvira jį supusiems žmonėms asmenybė, kita vertus – labai uždaras, slaptingas vidinis gyvenimas. Toks charakteris, pasak N. Kardelio, atsispindi ir fotografijoje: Gintaras žvelgia tarsi žemyn, o kartu ir kiaurai ligi kažin kokio gilesnio būties suvokimo matmens. Žvilgsnis anapusybėn.

Jis tiesiog stebėtinai mokėjo derinti visuomeninę veiklą ir labai intensyvų kūrybinį gyvenimą, o juk jis iš esmės yra vidinis, slaptas, sakralus, neviešinamas. Taigi gebėjimas derinti viešąjį reiškimosi modelį su labai intensyvia vidine veikla N. Kardeliui darė didžiausią įspūdį.

Ne mažiau stebino gebėjimas derinti akademinius tyrinėtojo interesus su literatūros kūrėjo – rašytojo, eseisto, poeto – raiška. N. Kardelis linkęs daryti išvadą, kad kolega religinio gyvenimo intensyvumą, religijos esmę siekė patirti per literatūrinės kūrybos fenomeną, t. y. įsigyvendamas į kūrybos procesą. Kas yra dievybės fenomenas? Tai gebėjimas kurti iš nieko – ex nihilo. Kitaip kuria žmogus: jis kuria dėliodamas įvairius jam žinomus elementus. Taigi ar G. Beresnevičiaus mėginimas įsiskverbti į literatūrinės kūrybos slėpinius nebuvo siekis suvokti gelminę kūrybos prigimtį – jungtį su religijos fenomenu.

Kaip religijos fenomenologas, religijotyrininkas, jis pabrėždavo būtinybę tirti visą fenomenų daugį, įvairovę, kuri negali būti apibrėžiama baigtinėmis sąvokomis. Bet kuris apibrėžimas tėra dalinis, vadinasi, nepakankamas. Jautrumas fenomenams, siekis juos išsaugoti, gerai derėjo su teorine prieiga, kurios laikėsi Gintaras. Savo knygoje Religijotyros įvadas (1997 m.) jis pateikė daugybę religijos sampratų, apibrėžčių ir parodė, kad jų nepakanka. Tai M. Miulerio (Müller), E. B. Tailoro (Tylor), V. Džeimso (W. James), N. Zėderblomo (Söderblom), E. Diurkhaimo (Durkheim), A. Maceinos, R. Oto (Otto), M. Eliadės (Eliade) ir daugelio kitų tyrinėtojų išvados. Galiausiai G. Beresnevičius apsistojo ties darbiniu apibrėžimu, kuris taip pat nėra pakankamas, bet geriausiai atitinka, bent taip manė G. Beresnevičius, religijos prigimtį: „Religija – tai išgyventas santykis su šventybe ir atsakomoji šventybės paveikto žmogaus veikla“.

Pasak N. Kardelio, G. Beresnevičius dvejopai siekė prieiti prie religijos esmės: per fenomenų daugį, įvairius fenomenus, kurių specifika yra svarbi tiriant atskiras religijas. Kita vertus, jis siekė suvokti, kas yra toji religinė patirtis, kitaip tariant, kokia yra religijos esmė. Suvokti tą esmę siekė įvairiais būdais: ieškodamas autentiškų asmeninių religinės patirties formų, o kartu – kurdamas.

Paribio žmogus

Atrodo, kad tos religinės patirties formos kartais balansuodavo ant sveiko proto ir beprotybės ribos. Štai tas paribys ir traukė Gintarą, nes ir jis pats, pasak N. Kardelio, buvo paribio žmogus. Jo akademinis pasirengimas rėmėsi vokiečių ir lenkų intelektualinėmis tradicijomis, o abiem šioms tautoms, ypač vokiečiams, būdingas gilus religinis jausmas ir filosofinis pasaulio suvokimas, taip pat nacionalizmo (gerąja prasme) fenomeno sureikšminimas. Štai šių dviejų tradicijų sandūroje N. Kardelis linkęs įžvelgti ir G. Beresnevičiaus kaip mokslininko formavimosi ištakas. Įvairiose kultūrose jis ieškojo to, kas tautiška. Dėl to kai kurie tyrinėtojai kartais linkę jam klijuoti „radikalaus nacionalisto“ etiketę, nors idėjiškai Beresnevičius buvo labiau kairiųjų pažiūrų intelektualas. Žinoma, tai sunkiai deranti priešprieša, ypač lietuviškoje intelektualinėje tradicijoje. Imperija, kuri gniaužė ir slopino lietuvių tautą, buvo grindžiama kaip tik kairiąja ideologija, o pasipriešinimas šiai ideologijai reiškėsi dešiniosios ideologijos ir tautiškumo jungtimi. Taigi Gintaro Beresnevičiaus pažiūros buvo neįprastos jau tuo, kad jis tautiškumą derino su kairiosiomis nuostatomis. N. Kardelis linkęs manyti, kad jo kolega buvo pralenkęs laiką ir radęs kitą santykį su kairuoliškumu, kitokį nei vyraujantis mūsų aplinkoje. Pagaliau juk ne paslaptis, kad ir Prancūzijoje intelektualumas buvo siejamas su kairumu, nebūtinai jį siejant su tiesmuku marksizmu. Regis, panašiai G. Beresnevičius intelektualumą sugebėjo sieti su marginalumu, nors akademinėje plotmėje tai buvo stipri, labai intelektuali asmenybė. Ne gatvės maištininkas, bet išskirtinai gili akademinė asmenybė. N. Kardelis G. Beresnevičių lygina su Norbertu Vėliumi. Jis pabrėžė, kad tik ankstyva mirtis jam neleido prilygti savo mokytojo akademiniam svoriui.

Vis dėlto šis palyginimas, kaip ir G. Beresnevičiaus darbų lyginimas su Greimo ar Gimbutienės tyrinėjimais lietuvių ir baltų mitologijos bei religijotyros srityje, sukėlė ir prieštaravimų. Pasak dr. Elvyros Usačiovaitės, G. Beresnevičiaus darbai, ypač religijotyros srities, ne tik nenusileidžia pirmtakų darbams, bet ir juos lenkia. Taigi mezgasi akademinė diskusija. Matyt, turės praeiti nemažai laiko, kol bus tiksliai nustatytas kiekvienos minėtos asmenybės svoris ir vieta mokslo istorijoje. Šiandien aišku viena, kad turime didįjį ketvertą: A. J. Greimą, M. Gimbutienę, N. Vėlių ir G. Beresnevičių.

Dievo paieškų kelyje

Grįžkime prie N. Kardelio įžvalgų. Jis taip pat pastebi G. Beresnevičiaus gebėjimą derinti tradicines ir netradicines religijos raiškos formas. Į religiją žvelgė kaip į fenomenų daugį, kartu ieškojo religijos esmės. Buvo patriotiško nusiteikimo tautininkas ir kartu – maištingas kairuolis intelektualas. Ir tarp kairiųjų, ir tarp dešiniųjų jis buvo savas, nes pirmiausia lėmė jo akademinis svoris ir asmenybės žavesys. Tam organiškam žavesiui skleistis visai nereikėjo ypatingų išorinių efektų ar priemonių: Gintaras kalbėjo gana tyliu, žemu balsu, tiesa, gana sodriu. Asmens magnetizmas, jėga, deranti su šiluma visiems, esantiems šalia, buvo juntama, kaip ir jo akademinis solidumas.

N. Kardelis labai vertina G. Beresnevičiaus lyginamosios religijotyros tyrimus. Jis į lietuvių akademinę religijotyros tradiciją įvedė kitų tautų patirtį. Daugelis jo paties studijų, skirtų religijotyrai ar religijų istorijai yra novatoriškos – tai mėginimai sintetiškai pateikti daugelio religijų vaizdą. Tie darbai skaitytojus ir kitus tyrinėtojus nuteikia rasti savo pačių santykį su labai skirtingų religinių ir kultūrinių tradicijų pasaulio religijomis. Jų nebendramatiškumą G. Beresnevičius nuolat pabrėždavo: yra šventybė, kuri reiškiasi daugybe įvairiausių būdų. Pirmosiose šio pobūdžio studijose, istorijose, vadovėliuose N. Kardelis pastebi ir tam tikro filologinio pasirengimo stoką, nes Gintaras buvo istorikas ir filosofas, o ne filologas. Tuos nedidelius riktus atperka nepaprastas autoriaus įžvalgumas, gebėjimas matyti esmę net tada, kai faktai nėra prieinami arba jų stinga. Užtat baltų mitologijai skirtos Beresnevičiaus studijos jau gali būti tikras mokslinės ir filologinės kultūros pavyzdys. Žymiausi autoritetai, susipažinę su G. Beresnevičiaus tyrinėjimais, pripažino jų originalumą, autoriaus mokslinę įžvalgą ir drąsą.

Tarsi mūsų laikų alchemikas

Paskutiniais gyvenimo metais G. Beresnevičius mėgino pereiti nuo religijotyros prie religijos filosofijos, vadinasi, nuo fenomenus analizuojančio empirinio mokslo prie religijos esmės, atsiribojant nuo konkrečių fenomenų. Tai Dievo paieškos, Šventybės, kuri yra atokiai nuo religinių fenomenų. Vadinasi, daro išvadą N. Kardelis, akademinis tyrinėtojo bagažas integravosi į originalią filosofinę religinio santykio viziją. Tačiau ankstyva mirtis nutraukė originalios religijos filosofijos ieškojimus.

Kritiškas Beresnevičiaus požiūris į tyrimo objektą ir sugebėjimas reflektuoti padėjo į viską žvelgti gelmiškai ir kartu labai asmeniškai. Šiuo požiūriu G. Beresnevičiaus netektis Lietuvos mokslui ir kultūrai yra negrąžinama prarastis. Netekome autorinės filosofinės sistemos, kurią buvo pradėjęs plėtoti.

Dieviškumo prigimties analogijų, pasak N. Kardelio, Beresnevičius ieškojo ir literatūroje – tą rodo jo eseistika. Pats kūrybos procesas autoriui buvo tarsi gelminės kūrybos formulės ieškojimas; pranešėjo pastebėjimu, Gintaras buvo tarsi mūsų laikų alchemikas. Kūrybos ir dieviškumo ryšys literatūroje ir mene, ko gero, daug akivaizdesnis, negu mokslinio pažinimo veikloje. Vis dėlto N. Kardelis siūlo G. Beresnevičiaus eseistikos griežtai neatskirti nuo mokslinių tyrinėjimų. Tą milžinišką paveldą būtina išleisti bent keliais tomais, tada būtų galima analizuoti, kiek atviru ar užslėptu pavidalu skleidžiasi bandymai religijos fenomeno esmę suvokti per kūrybos fenomeną. Gintaras buvo esmių įvairiuose jų raiškos būduose ieškotojas. Tas aptiktas esmes jis sugebėdavo nusakyti keliais trumpais brėžiais – dažnai prieštaringai ir labai originaliai. Taigi Gintaro eseistikos tyrinėjimai galėtų vaisingai prisidėti prie jo konstruotos religijos filosofijos koncepcijos rekonstravimo. Atkreipkime dėmesį: N. Kardelis kalba ne vien apie G. Beresnevičiaus baltų mitologijos rekonstrukciją, bet ir apie jo religijos filosofijos pažiūras, kurias būtina atskleisti. Eseistika gali būti itin naudinga gilinantis ir į akademinių tyrinėjimų sritį. Eseistikos žanras kaip tik ir reikalauja tiriamą objektą užčiuopti greitai ir tiksliai, t. y., esmiškai, neišsibarstant detalėse.

G. Beresnevičius mėgo tyrinėti įvairias paribio sritis ir situacijas, tarsi tarp tektoninių plokščių esančius sprūdžius. Jam baltų, arba lietuvių, imperija buvo tarsi sprūdis tarp Vakarų Europos ir Eurazijos tektoninių plokščių. Lietuvybę jis suvokė kaip marginalumą, kuriam teikė centro tarp Vakarų ir Rytų reikšmę.

Buvimas vokiškosios ir lenkiškosios tyrinėjimų tradicijos erdvėje padėjo G. Beresnevičiui nenugrimzti į kosmopolitizmo liūną, tad ir jo postmodernizmas (gal tariamas?) yra labai savitas, būdingas Rytų europiečiams, neneigiantiems metafizinio transcendentintiškumo.

Bus daugiau