Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (6)

Pradžia Nr. 15

Tęsiame pasakojimą apie Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio pirmąją kelionę į Lietuvą 1966 m. rugpjūtį. Venclovų namuose šiemet paminėtos poeto viešnagės keturiasdešimtosios ir dešimtosios poeto mirties metinės.

Reikia pasakyti, kad išskirtinių – ar save laikančių išskirtiniais – žmonių Josifas Brodskis nemėgo. Tai galima pastebėti ir iš jo susikirtimo su Natalija Trauberg. Iškalbingas kad ir toks faktas. Kai poetą tarsi baisų nusikaltėlį etapu siuntė į Archangelsko sritį prie speigračio į tremties vietą, traukinio vagone priešais jį sėdėjo senyvas valstietis, vežamas tuo pačiu etapu. Poetas savo patirtą įspūdį perteikė maždaug tokiais žodžiais: „Man pasidarė baisu. Aš suprantu, kas čia vyksta ir dėl ko aš čia atsidūriau, galiu bent vidujai pasipriešinti visam šiam absurdui. Bent šiek tiek čia dar esama mano valios, bet kodėl čia atsidūrė šis senas žmogus, kiti panašūs žmonės?“

T. Venclova kiek papildo šį iš paties Brodskio girdėtą išgyvenimą. Apie jo bylą ir tremtį žino nemažai žmonių, kai kas rūpinasi, siunčia užtarimo laiškus, o kas apgins šį seną žmogų?

Norinskajos kaime, į kurį buvo ištremtas, poetas bemat susidraugavo su paprastais žmonėmis, nesibodėjo su jais bendrauti. Todėl ir savo buvimo tame kaime nevadino tremtimi – tai buvo jo gyvenimas kaime. Apskritai jo santykis su tremtimi savotiškas. „Tremtis galų gale yra savotiška sėkmė“, – rašė Brodskis, ir tai nebuvo koketavimas su savo biografija. Ko gero, išties tie pusantrų tremtyje praleistų metų jam netapo praradimo metais, nes draugų dėka galėjo gilintis į lenkų, anglų poeziją ir literatūrą, jau nekalbant apie rusų autorių kūrybą. Tai buvo ir savišvietos, dvasinio tobulėjimo metai. Prie anglų poetų sėdėjo su didžiuliu žodynu, tobulino savo anglų kalbos žinias. Jų vėliau labai prireikė.

Brodskio šeimininkai Norinskajos kaime buvo pagyvenę žmonės, su jais poetas tiek susidraugavo, kad jam grįžus į Leningradą, jie kartą buvo pas jį atvykę. Tas įvykis užfiksuotas nuotraukose.

Per vieną Brodskio apsilankymą Vilniuje vienoje kavinėje prie jo prisvilo kažkoks tipelis, kuriam labai rūpėjo poetui parodyti savo eilėraščius. Brodskis perskaitė ir pasakė, kad eilės prastos, paskui gana profesionaliai išaiškino, kodėl jos nevykusios. Visai atsitiktinis personažas poeto gyvenime, tačiau nebuvo atstumtas ar ignoruotas.

Petrui Juodeliui skyrė eilėraštį

Rytojaus dieną po konflikto dėl Čestertono Josifas išvažiavo į Palangą. Tą kelionę organizavo Juozas Tumelis. Važiavo Lietuvos knygų rūmų mašina. Per J. Tumelį Palangoje J. Brodskis susipažino su Vorkutoje ir Krasnojarsko krašte kalintu vyresniosios kartos literatu bei menotyrininku Petru Juodeliu (1909–1975 m.), Aisčio Aleksandriškio artimu bičiuliu. Beje, J. Tumelis – P. Juodelio žentas, o svarbiausia, kad rašytojas gerai išmanė rusų literatūrą, tarpukariu buvo bene svarbiausias lietuviškojo neoromantizmo ideologas, pokario metų rezistentas. Žodžiu, J. Brodskiui turėjo būti visais atžvilgiais įdomi asmenybė.

O kad buvo ne tik įdomi, bet ir reikšminga asmenybė, mums aiškėja ir iš Ramūno Katiliaus tokio komentaro. Yra J. Brodskio iki emigracijos parašytų eilių mašinraštinis rinkinys, kurį sudarė Vladimiras Maramzinas. Tą darbą pradėjo dar nežinodamas, kad Josifas bus priverstas emigruoti. Daug dalykų Maramzinas aiškinosi su pačiu poetu, atrinkinėjo variantus, tikslinosi faktus. Deja, 1972 m. sudarytas mašinraštis iki šiol taip ir liko neišleistas, ir dėl to reikėtų tik stebėtis. Mums reikšminga, kad tame rinkinyje yra juodraštinis eilėraščio apie Palangą variantas, kurio pavadinimas skambėjo tarsi dedikacija: „Ponui Petrui Juodeliui – su švelnumu ir meile“. Katiliaus teigimu, Izraelyje išspausdintame J. Brodskio poezijos rinkinyje tas eilėraštis įdėtas būtent tuo pirmuoju pavadinimu – dedikacija P. Juodeliui.

Vėlesniuose leidimuose to eilėraščio pavadinimas pakito į Palanga. Pasak Venclovos, pakeisti pavadinimą galėjo ir ne pats poetas, bet leidėjai, tačiau Katilius įsitikinęs, kad tikrai pats Brodskis pakeitė pavadinimą. Ir Maramzinas yra rašęs, kad viename iš rankraštinių variantų tas eilėraštis buvo pavadintas kitaip.

Lietuvoje ne poetų ieškojo

Pirmosios kelionės į Vilnių metu Brodskis bendravo labai siaurame bendraminčių būrelyje, o iš poetų buvo pažįstamas, regis, tik su T. Venclova. Nejau jo nedomino kiti Lietuvos poetai? Bent jau pažinčių su jais Brodskis nesiekė užmegzti. Į Vilnių atvyko ne poetų ieškoti, bet spontaniškai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, bendravo su žmonėmis, kurie tapo jam artimi savo pažiūromis. Ieškoti pažinčių su lietuvių poetais tuo metu nė į galvą nešovė. Į Rašytojų sąjungą eilėraščių skaityti jo nekvietė, nes ir negalėjo kviesti. Nesisiūlė ir jis. Kai Ramūnas papasakojo apie kylančią Eduardo Mieželaičio šlovę, Josifas bemat atsakė kalambūru: „Mieželaitis? Ne želajtis“. Suprask: nejaučia bent kiek didesnio noro susipažinti.

Jo aplinkos literatai

Ir tarp rusų poetų buvo ne itin platus jo bendravimo ratas. Andrejus Voznesenskis ar Jevgenijus Jevtušenka buvo ne jo aplinkos poetai. Yra pasakęs, kad Jevtušenka yra gabesnis už Voznesenskį, nors oficialus šių poetų rangas to meto literatūroje ir gyvenime buvo priešingas.

Brodskio favoritai XX a. rusų poezijoje ne kartą buvo aptarti jo duotuose interviu ir straipsniuose. Pasak Venclovos, ta rikiuotė turėtų atrodyti šitaip: Marina Cvetajeva – pirmoje vietoje, antroje – Osipas Mandelštamas, po jų – Ana Achmatova ir Borisas Pasternakas. Puikus ketvertukas, bet laikas atėjo žengti kitą žingsnį... Bent tokią frazę yra išmetęs kaip visiškai suprantamą dalyką. Savyje jautė tą jėgą, kuri ir turėjo padėti žengti tą žingsnį. Brodskis nesirengė likti didžiųjų šešėlyje ir nesidangstė apsimestiniu kuklumu. Savo vaidmenį – esamą ir būsimą – rusų poezijoje Brodskis, iš visko sprendžiant, suvokė gana aiškiai, bent jau Ramūnui Katiliui tą mintį pateikė dalykiškai ir labai paprastai. Su profesiniais literatūros dalykais jis nekoketavo, nes poezija buvo tikrasis jo gyvenimas. Kūryba jam klostėsi lengvai, organiškai, bent taip atrodė iš šalies, tačiau į poeziją ir apskritai į kūrybą jis žvelgė labai rimtai bei atsakingai. Žmogus privalo jausti atsakomybę už tai, ką daro savo gyvenime.

Bendraudamas su Venclova ir Katiliumi pareikšdavo savo nuomonę apie daugelį poetų, rašytojų ir literatūrinio gyvenimo reiškinių. Mėgo kai kuriuos tarybinės epochos autorius, pavyzdžiui, Nikolajų Zabolockį. Viename interviu Venclova Brodskio paklausė, kaip jis vertinąs Pavelą Antokolskį. „Neblogai, jis daug ko mane išmokė“, – atsakė Brodskis. O Tvardovskis? Pripažino, kad savo metu rusų poezijai buvo reikalingas, bet teigė nemėgstąs jo skaityti.

Apie A. Solženicino apysaką Viena Ivano Denisovičiaus diena yra pasakęs: „Ana Andrejevna (Achmatova – G. Z.) sako, kad tai knyga, kurią turi perskaityti 200 milijonų. Aš jai visiškai pritariu“. Apie šio autoriaus Vėžio korpusą yra taip pasakęs: romane buvęs momentas, kai rusų prozai ir pačiam rašytojui trūko dviejų ar trijų pastraipų iki lemiamo proveržio. Jeigu aprašinėdamas gydytojos kasdienę rutiną, vardydamas jos pareigų epinę trukmę ir biurokratinį smulkmeniškų reikalavimų idiotiškumą, tą disproporciją – tarp pasakojimo tono ir turinio – būtų pratęsęs keliomis pastraipomis, pasak Brodskio, būtų gimusi nauja literatūra – tikras tarybinis absurdas, pagimdytas ne stilistinės rašytojo pastangos, bet pačios aprašomos tikrovės. Tai kodėl Solženicinas sustojo, kodėl neparašė tų dviejų ar trijų pastraipų? Todėl, kad jis realistas, prikurdamas būtų nusižengęs faktams ir savo kaip rašytojo prigimčiai, – taip aiškino Brodskis. Esminio lūžio neįvyko, Brodskis net abejoja, ar Solženicinas jautėsi priartėjęs prie lūžio: negalėjo pamatyti atodangos, nes buvo ne taip atsigręžęs. Realizmas jam pakišo koją, todėl Solženicinas liko puikiu, bet ne genialiu rašytoju.

Brodskis draugavo su Vasilijumi Aksionovu, nors kaip rašytoją jį ne itin vertino, o Jevtušenkos ir Voznesenskio nemėgo kaip žmonių. Regis, vertino Venediktą Jerofejevą, nors pastarojo asmeniškai ir nepažinojo. Draugavo su Sergejumi Dovlatovu, jis buvo vienas iš Brodskio aplinkos literatų, panašiai kaip Jevgenijus Reinas. Dovlatovo kaip rašytojo per daug nevertino, bet mėgo kaip žmogų. R. Katilius prisiminė, kaip Brodskio kambaryje Dovlatovas pasakojo siužetą iš savo tarnavimo kariuomenėje laikų, kur jam teko būti sargybiniu. Iš lagerio pabėgo nuteistasis, beveik berniūkštis, jį pašovė besivejantys sargybiniai. Tarp jų kilo ginčas: ar pribaigti bėglį, ar tempti sužeistą? Nuomonės buvo ne sužeistojo naudai: pribaigti paprasčiau, negu daug kilometrų gyvą vilkti per taigą. Dovlatovas sau priskyrė nuopelną, kad vaikinukas liko gyvas: mat jei bent vienas prieštarauja, tai gali geruoju nesibaigti priėmusiesiems sprendimą nušauti bėglį. Vėliau ta istorija įgijo Dovlatovo apsakymo formą.

Iš dailininkų labai mėgo Braką. Negalėjo nemėgti ir savo mūzos žaliaakės gražuolės Marinos Basmanovos darbų.

Mėgo trofėjinius kino filmus. Venclova teigia nežinąs nė vieno sovietinio filmo, kurį Brodskis būtų pagyręs, net A. Tarkovskio filmams, regis, buvo abejingas. Brodskis yra rašęs, kad kinas, ypač užsienio filmai, buvo pirmas veiksnys, padėjęs auklėti jo kartą. Tvirtino, kad trofėjinis Tarzanas daugiau padarė sovietinių žmonių išsilaisvinimui iš sovietizmo varžtų net ir už Chruščiovo garsųjį pranešimą TSKP XX suvažiavime, kuriame buvo demaskuotas asmenybės kultas.