Kokią vietą kalbos užima mūsų gyvenime?

Dr. Giedrė Stunžėnienė

Vydūnas: kur maišomos kalbos, ten silpsta dora

Mes domimės politika, įvairiais žmonių poelgiais, nuotykiais, tačiau labai mažai kam įdomu pats žmogus, jo neatskiriama dalis – kalba, ką ji reiškia žmogaus ir tautos gyvenime, ką ji pasako apie patį žmogų. Visi kalbame savo gimtąja kalba, dvylika metų mokomės gimtosios kalbos mokykloje ir vis dar ne visi mokame taisyklingai kalbėti ar rašyti. Devynerius metus nuo ketvirtosios klasės mokomės svetimų kalbų mokykloje, bet ne visi jų pakankamai išmokstame, kad galėtume laisvai su užsieniečiais pasikalbėti. Mokėdami svetimas kalbas žmonės šiandien turi daugiau galimybių bendrauti, dirbti ir mokytis ar gyventi užsienyje. Visi stengiamės kuo anksčiau mokyti vaikus svetimų kalbų, dažnai net darželiuose, ir visai nesirūpiname, ar iš to vaikui bus daug naudos. Nelabai žinome, kaip ir kada geriausiai išmokstama svetima kalba. Taigi šiuos klausimus trumpai ir apžvelgsime šiame straipsnyje.

Gaila, kad ne visi žmonės žino, kad svetima kalba – tai ne muzika ir ne dailė. Meniniai įgūdžiai lengviau susiformuoja vaikystėje, muzika ar dailė labai praturtina vaiko dvasią ir saviraiškos galimybes, tačiau svetimos kalbos ankstyvas mokymas vaikui neturi tokio teigiamo poveikio. Jo dar nepakankamai turtinga gimtoji kalba, o čia prie gimtosios kalbos žodžių prikabinamos papildomos reikšmės, kurios užima vietą jo atmintyje ir nepalieka vietos kitiems reikalingesniems jo lavinimuisi dalykams. Jei vaiko atmintis per anksti apkraunama svetimos kalbos žodžiais ir struktūromis, skursta gimtoji kalba. (Tai pastebėjo daugelis pradinių klasių mokytojų dar sovietų laikais, kai pradinėse klasėse buvo mokoma rusų kalbos, ir šiais laikais, kai pradinėse klasėse mokoma anglų kalbos.) Tėvai turėtų žinoti, kad, pasak psichologų, per anksti apkrautas vaikas išeikvoja savo psichofizines jėgas ir dažnai nebepasiekia jam skirto išsivystymo lygio. Jei vaikas nori sėkmingai išmokti svetimos kalbos, labai svarbi yra jo branda ir geras gimtosios kalbos mokėjimas, kad turtinga gimtoji kalba labai svarbi ne tik vaiko asmenybei ugdyti, bet ir visai tautai, kurią sudarome mes visi. Dabar labai madinga kalbant vartoti kuo daugiau svetimų kalbų žodžių, dainuoti angliškai, dauguma muzikos grupių puikuojasi nesuprantamais pavadinimais, jaunimas kuria ar dainuoja dainas anglų kalba – tai vis užsienio kalbos ir kultūros, kuri ilgą laiką buvo mums neprieinama, garbinimo padariniai.

Tarpukario filosofas Stasys Šalkauskis teigė, kad svetimų kultūrinių gėrybių pasisavinimas yra naudingas tik tada, kai tauta sugeba pasisavinti jas kūrybiškai, pagal savo individualų stilių. Pasyviai vergiškas svetimos kultūros pasisavinimas nustelbia tautos individualybę. Svarbiu tautinio auklėjimo uždaviniu jis laikė „kultūrinį tautos apsiginklavimą, kad ji galėtų atsilaikyti prideramoje aukštumoje tautų varžytinėse“. Vydūnas rašė, kad tauta niekada neišnyks, jeigu jos kultūra praturtins pasaulinę kultūrą. Pasauliui ir Europai ką nors reikšime tik tuo atveju, jeigu iki aukščiausio lygio išvystysime savo intelektą, savitą kultūrą.

Šiais laikais jau visai pamiršta gimtosios kalbos reikšmė asmenybei ir tautai. Kalbų tyrinėtojai visada teigė, kad vaiką reikia auginti gimtojoje kalboje, kad reikia vengti svetimų kalbų konkurencijos, kol gimtoji kalba nesutvirtėjusi, nes per gimtąją kalbą ir etninę kultūrą vaikas perima tautoje sukauptą dvasinį turtą, moralines nuostatas. Kiekviena kalba įkūnija savitą pasaulėžiūrą ir lemia konkretaus žmogaus mąstymą, elgseną, charakterį, pasaulio suvokimą, saugo tautą nuo išnykimo ir dvasinio skurdo. Jonas Vabalas-Gudaitis rašė „Mūsų nervų sistema [...] jautresnė yra gimtiesiems garsams; […] Jei apskritai kalba yra svarbiausia mokslinimo priemonė, tai gimtoji kalba yra geriausia ir labiausiai išbandyta priemonė, […] nes tą kalbą vartodami mes suteiksime vaikui daugiau gyvų žodžių, įleidusių savo šaknis giliai į praeities patirtį; taigi sukelsime daugiau instinktų ir psichinės energijos, o visa tai padės vaikui geriau išvystyti savo psichiką. Protėvių dainos bei muzikos motyvai kelia ir stiprina protėvių dvasią ne tik vaiko, bet ir suaugusiojo, jų instinktus bei gabumus, kurie taip reikalingi mūsų kovoje už būvį.“ Gal todėl užstalėje ar saviveiklos kolektyve pasidainavę mes lyg ir atsigauname.

Vydūnas rašė, kur maišomos kalbos, ten silpsta dora. Ir tai tiesa, nes neperimamas nė vienos kalbos dvasinis turtas. Dar 1987 m. filosofas Jokūbas Minkevičius taikliai pastebėjo kalbos ryšį su vidine žmogaus kultūra ir morale: „Kalbos pagedimas, švelniai tariant, pasidarė masiniu, jei ne universaliu reiškiniu. O jei kalba yra materiali idealaus mąstymo išraiška, tai kokias mintis nešioja tos nualintos galvos? O jei kalba natūrali bendravimo priemonė, tai kiek žmogiškas yra tas bendravimas, kai tiek kalboje paplitę žargonai, vulgarumai, nešvankybės, beprasmybės, tuščiažodžiavimas?“ Manau, kad apie tai turime mąstyti visi, ne tik mokytojai ir švietimo administratoriai. Lietuvių kalba, praeityje smarkiai pažeista rusų kalbos įtakos, dabar niokojama anglų kalbos įtakos. Gal mes per mažai saugome ir vertiname savo gimtąją kalbą.

Toliau aptarsime, kaip išmokstama svetima kalba, kodėl ne visi ją išmoksta mokyklose, kada geriausia pradėti jos mokytis?

Svarbiausia – besimokančiųjų gabumai, atmintis, darbštumas, pamokų skaičius, aktyvi mokymosi veikla, mokymo metodai, vadovėliai. Kad išmoktume užsienio kalbą, turime įsiminti daug užsienio kalbos žodžių ir struktūrų, sąmoningai suvokti tos kalbos sistemą. Kad galėtume svetima kalba kalbėti, turime automatiškai, beveik negalvodami pasirinkti svetimos kalbos žodžius, sujungti juos į teisingus sakinius arba pasinaudoti įsimintais svetimos kalbos sakiniais ar posakiais. Norėdami suprasti, turime gebėti iš konteksto atspėti nežinomo žodžio ar sakinio reikšmę, suvokti svetimą kalbą ne po žodį, o prasminėmis žodžių grupėmis. Tokie kalbėjimo ir supratimo mechanizmai susiformuoja tik labai daug kartų pakartojant (girdint, tariant, matant, skaitant) svetimos kalbos žodžius, sakinius, tekstus. Paprasčiausią žodį įsiminsime po 30 pasikartojimų, o skirtingą nuo gimtosios kalbos struktūrą – po 100 pasikartojimų. Įsiminimas priklauso ir nuo atminties tipo ir pajėgumo.

Kalbų mokymuisi naudingiausia girdimoji atmintis, o nepalankiausia – regimoji, tačiau žmonės dažniausiai turi mišrų atminties tipą, todėl mokytis reikia panaudojant kuo daugiau įvairesnių suvokimo būdų. Psichologai nustatė, kad mes atsimename 20 proc. to, ką girdėjome, 30 proc. to, ką matėme, 50 proc. to, ką girdėjome ir matėme, 90 proc. to, ką mes patys padarėme.

Mokyklose trūksta ir pasikartojimų, ir mokinių noro aktyviai dirbti su kalba, ir mokymosi laiko. Jeigu svetimai kalbai mokyti skiriamos dvi pamokos per savaitę ir tarp pamokų yra trijų dienų pertrauka, mokiniai daugiau pamiršta, negu išmoksta, ypač, jei mažai dirba namuose. Mat labiausiai pamirštame per pirmąsias 20 minučių po išmokimo, per pirmąsias tris dienas, per pirmąją savaitę, per pirmąjį mėnesį. Pirmajai kalbai dažniausia turime tris ar keturias pamokas, ir stropesnieji mokiniai neblogai ją išmoksta, tačiau dažnai klasės gausios ir mokiniams mažai tenka pakalbėti. Todėl gyvenant kitos kalbos aplinkoje daug lengviau išmokstama kalbėti negu mokykloje, nes kalbos reiškiniai dažnai pasikartoja, yra labai stiprus noras suprasti aplinkos situacijas, bendrauti. Mokykloje laisvai kalbėti išmoksta tik gabūs ir darbštūs mokiniai, o suprasti, skaityti ir susikalbėti gali išmokti beveik kiekvienas, jeigu norės mokytis, atliks visas namų užduotis, dirbs klasėje ir namuose. Tačiau visais atvejais būtina, kad per savaitę būtų mažiausiai trys svetimos kalbos pamokos, kad mokytojai mokėtų skatinti mokinių aktyvią veiklą pamokose. Reikėtų žinoti, kad kalbėjimo įgūdžiai greitai menkėja vos tik nėra sąlygų kalbėti. Tačiau kalbos žinios (supratimas skaitant ar klausant, gramatika, žodžiai) išlieka daug ilgiau, net iki kelerių metų, jeigu pamokose buvo skatinama mokinių aktyvi veikla.

Naujos kalbos pagrindus galima įsigyti per vienus, dvejus ar trejus metus, priklausomai nuo gabumų ir nuo mokymuisi skiriamo laiko. Psichologai teigia, kad svetimos kalbos sistema susiformuoja mūsų galvose per trejus metus.

Ar tikslinga svetimas kalbas mokymtis darželiuose?

Dar pereitame šimtmetyje buvo įrodyta, kad svetimų kalbų mokymas darželiuose – tai tik nereikšminga saviveikla, o mažesnių gabumų vaikams gali būti net kenksmingas. Profesoriaus Aleksandro Jacikevičiaus nuomone, vaikai nesunkiai gali pramokti kalbų net ir ikimokykliniame amžiuje, bet ta jų kalba dar labai primityvi, greitai pamirštama. Tačiau to nereikėtų skatinti, nes mažesnių gabumų vaikams per ankstyvas svetimos kalbos mokymas gali stabdyti gimtosios kalbos ir bendrą protinį tobulėjimą. Jis teigia, kad dauguma vaikų kalbos vystymąsi tyrusių autorių pabrėžia, jog antrosios kalbos mokyti galima pradėti tik įsitvirtinus gimtajai kalbai. O tas gimtosios kalbos sustiprėjimo ir brandos kalbų mokymuisi laipsnis labai individualus ir svyruoja iki trejų metų.

Todėl nevertėtų pradėti svetimų kalbų mokyti ir nuo antrosios klasės, nes užsienio kalbų mokymo sėkmę lemia ne tai, kaip anksti pradėsime mokyti ir kaip ilgai mokysime, o tai, kaip intensyviai mokysime ir kiek atsižvelgsime į vaiko brandą bei gimtosios kalbos mokymosi patirtį. Tai, ką antrojoje klasėje vaikas išmoksta per tris pamokas, ketvirtojoje ar penktojoje klasėje lengvai atlieka per vieną ar pusę pamokos. Žmones dažnai klaidina sustiprinto užsienio kalbų mokymo mokyklų patirtis, tačiau pamirštama, kad į jas buvo atrenkami kalboms gabesni vaikai. Apie gabumus kalboms dažniausiai buvo sprendžiama pagal gimtosios kalbos mokėjimą. Jeigu vaikas sklandžiai savo mintis reiškia gimtąja kalba, lengvai įsimena eilėraščius, anksti išmoksta skaityti, gali iš klausos teisingai pakartoti svetimos kalbos žodį ar sakinį – jis turi gabumų kalboms. Kuo turtingesnis vaiko gimtosios kalbos žodynas, kuo daugiau jis turi suformuotų sąvokų (o jos formuojamos gimtąja kalba), kuo geresnė jo atmintis, tuo greičiau ir geriau jis įsimins svetimos kalbos žodžius ar sakinius. Taigi labai svarbu, kad vaikas pasiektų kuo aukštesnį gimtosios kalbos išsivystymo lygį, o tada sėkmingiau išmoks ir kitų kalbų. Gabūs svetimoms kalboms mokiniai greitai išmoktų svetimą kalbą ir vėliau. Sustiprinto užsienio kalbų mokymo mokykloje teko stebėti ne vieną atvejį, kai gabus mokinys, atėjęs į trečiąją, penktąją, septintą ar kurią kitą klasę, greitai, dažnai ir be mokytojo pagalbos, pasivydavo ir pralenkdavo vidutinių gabumų mokinius, o netrukus tapdavo geriausiu. Gabių mokinių gilesnio užsienio kalbų mokymo grupės, nuo devintosios klasės per trejus metus, dirbdamos po 6–7 valandas per savaitę, pavydavo ir pralenkdavo vidutinių gabumų mokinius, kurie nuo antrosios klasės devynerius metus mokėsi sustiprintą užsienio kalbos kursą, nors pirmieji mokėsi užsienio kalbos tik nuo penktosios klasės, skirdami po 2–3 valandas per savaitę. Tai tik patvirtina gabumų ir intensyvaus kalbų mokymosi reikšmę.

Jungtinėje Karalystėje atlikta tyrimų, kad vaikų, pradėjusių užsienio kalbą mokytis nuo 8 ir nuo 11–12 metų, mokymosi rezultatai beveik nesiskyrė. O atlikti tyrimai su 7–15 metų vaikais, atvykusiais gyventi į kitą šalį, parodė, kad 12–15 metų vaikai greičiau ir geriau išmoko svetimą kalbą, negu 6–10 metų vaikai (S. D. Kraschen, M. Long.).

Mano ilgametė praktika, tyrimai ir stebėjimai rodo, kad vaikai geriau ir drąsiau taria ir kartoja svetimos kalbos garsus, žodžius ar sakinius netgi jų nesuprasdami, yra aktyvūs, geranoriškai priima viską, ką jiems pasiūlo mokytojas, tačiau jie ir labai greitai pamiršta, ką nevalingai įsiminė. Jų dar nesusiformavusi valingoji atmintis, jie dar negali remtis sąmoningu gimtosios kalbos mokėjimu ir suvokti svetimos kalbos struktūros, po kiekvienų atostogų gerokai primiršta, ko mokėsi. Mažesni vaikai dažnai silpnai skaito ir rašo gimtąja kalba ir negali šių gebėjimų pritaikyti svetimai kalbai, jiems ilgai tenka mokytis vien žodžiu, kalbos turinys dar ilgai primityvus, kalba dirbtinė, mokinys negali dar turimomis kalbos priemonėmis išreikšti savo minčių. Be to, silpnai išsivystę mąstymo procesai, būtini kalbos struktūros suvokimui, supratimui skaitant ir klausant – analizė, sintezė ir kita.

Vienas iš argumentų ankstyvam svetimos kalbos mokymuisi – geresni vaikų imitaciniai gebėjimai, taip reikalingi gerai tarčiai išsiugdyti, iki dvyliktų metų neišnyksta. Todėl visai ne per vėlu pradėti mokyti svetimų kalbų ketvirtojoje ar penktojoje klasėje turint tris pamokas per savaitę. Jei vaikai mokysis intensyviau, tvirčiau įsimins kalbos struktūras, nes jos dažniau pasikartos, nebus ilgų pertraukų tarp pamokų, mažiau pamirš ir daugiau išmoks.