Valdovų rūmai: kad užmaršties plėnys netemdytų istorinės sąmonės

Tai nereiškia, kad visuomenė gali būti pamiršta. Valdovų rūmų atkūrėjų garbei reikia pasakyti, kad tiek dėmesio darbui su visuomene, jos informavimui apie radinius, tyrimų rezultatus, būsimoms ekspozicijoms įgyjamus meno kūrinius, ko gero, nėra buvę jokiame kitame mūsų istorijos ir kultūros paveldo objekte. Nesibaiminama ir oponentų ar abejojančiųjų šios statybos tikslingumu nuomonės.Valdovų rūmų paramos fondas savo tinklalapyje atvėrė duris įvairių nuomonių sankirtai, argumentuotai stengiasi atsakyti laiškų autoriams į jų keliamus klausimus ar išreiškiamas abejones.

Natūralu, kad visuomenę jaudina, kiek tikroviškai atkuriami Valdovų rūmai. Pasak N. Kitkausko, tyrimai parodė, kad atkuriant rūmų fasadus kaip patikimais galima remtis XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios rūmų piešiniais. Atkasus visų keturių korpusų pamatus, rūsių liekanas, rasta labai daug architektūrinių detalių, kurios yra labai svarbi medžiaga atkuriant kuo tikroviškesnį rūmų vaizdą. Suprantama, svarbu deramai eksponuoti autentiškus paveldo objektus, juos atskiriant nuo atkuriamų statinio dalių.

Praturtins šalies kultūrą

Pasak Lietuvos MA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininko akad. Leonardo Saukos, Lietuvos valdovų rūmų reikšmė siejasi su labai giliais mūsų šalies ir istorinio bei kultūrinio gyvenimo klodais. Keletą šimtmečių čia buvo valstybės politikos, administracinis, teisminis, diplomatinis, ūkinis, finansinis, karinis, kultūros ir meno centras. Rūmuose dirbo Lietuvos valdovo kanceliarija, čia sukurti ir parengti Lietuvos valdovų privilegijų aktai, buvo redaguojami trys Lietuvos Statutai. Rūmuose buvo valstybės iždas ir lobynas, čia saugota Lietuvos Metrika, buvo sukaupta turtinga knygų biblioteka, turtingos meno kolekcijos, XVII a. pirmojoje pusėje pastatytos pirmosios mūsų valstybėje operos.

Priminsime, kad su opera siejasi ne šiaip tik gražus meninio gyvenimo faktas. Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos (1595–1648) pastangomis Vilniaus Žemutinės pilies teatre 1536 m. buvo pastatyta italų kompozitoriaus Marco Scacchi opera Elenos pagrobimas (libretas Virgilio Puccitelli). Taip siekta Lietuvą priartinti prie naujausių to meto Europos meno, kultūros reiškinių. Apie tai buvo galima daugiau sužinoti iš Taikomosios dailės muziejuje 2008 m. surengtos parodos „Elenos pagrobimas“. Vilnius, 1636 m.

N. Kitkauskas yra ne kartą kalbėjęs ir rašęs, kad Valdovų rūmai neturėtų būti vien tik muziejus ar iškilmingų renginių vieta išrinktiesiems, jie turi būti prieinami kuo platesniam lankytojų ratui. Kartu tai turi būti vieta su ypatinga aura.

Kita vertus, atkurtuose Valdovų rūmuose muziejui teks išskirtinė vieta, jis atliks kultūrinio paveldo, švietimo, senųjų muzikos ir literatūros kūrinių sklaidos funkciją. Tam reikalui numatyti keturi lankytojų maršrutai, kurie supažindins su iš dalies prarastu istorijos ir kultūros paveldu. Nauji laikai reikalauja naujų to paveldo pateikimo ir propagavimo formų, pagaliau ir tas paveldas šiandien skiriamas kitam adresatui.

Galima neabejoti, kad šie rūmai labai praturtins Vilniaus ir visos šalies kultūrinį, taip pat mokslinį gyvenimą. Juose vyks tarptautinės konferencijos ir simpoziumai (po kelerių metų gal ir XV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo atidarymas), naujų knygų pasitiktuvės, koncertai, gal net kai kurių spektaklių premjeros. Valstybė pagaliau įgis svarbią reprezentacinę vietą, kur galės vykti valstybės protokolo šventiniai renginiai, čia galės būti įteikiamos Lietuvos mokslo premijos, valstybės apdovanojimai, ordinai ir t. t. Rūmuose bus priimamos užsienio šalių vyriausybinės ir kitos delegacijos.

Rūmai privalo tapti visos šalies svarbiausių renginių epicentru, keliančiu pasididžiavimą savo valstybės ir tautos praeitimi, vadinasi, ir dabartimi. Veikiausiai ir N. Kitkausko vizijose tokia turėtų būti šių rūmų paskirtis.

Netikėtos kūrybinės erdvės menininkams

Iškeldami tam tikrus kultūros paminklus, mes pabrėžiame jų svarbą istorijoje, taip pat dabartiniame gyvenime, nes tai kiekvienos tautos gyvavimo pagrindas, nuo kurio priklauso ir pačios valstybės stiprybė, – per knygos pristatymą kalbėjo Europos Parlamento narė Jolanta Dičkutė. Valstybėje vykstantys renginiai – Lietuvos vardo paminėjimo istorijoje tūkstantmečio, Vilniaus kaip Europos kultūros sostinei skirtieji ir kiti projektai – leis iškelti ir didžiuotis Lietuvoje esančiais istorijos ir kultūros paminklais, turėtų sustiprinti tarptautinį mūsų valstybės autoritetą. Tai ir galimybė drąsiau reikštis mūsų menininkams, kurie savo kūrybinius sumanymus galės įgyvendinti netikėtose erdvėse.

Europos Parlamento narė pareiškė įsitikinusi, kad atstatyti Valdovų rūmai, nepaisant visų kilusių ginčų ir diskusijų, deramai simbolizuos buvusios valstybės galią ir reikšmę Rytų ir Vakarų Europos istorijoje. Vadinasi, turime ką saugoti, puoselėti ir gerbti. Kultūrine prasme tai dar vienas žingsnis, siekiant išsaugoti savo tapatumą, nes Europos Sąjungoje Lietuvos atstovai visada pabrėžia tarpkultūrinių mainų ir kultūrų dialogo svarbą. Kultūrų dialogas, pasak europarlamentarės J. Dičkutės, ne tik padeda susipažinti su kitomis kultūromis, bet ir pabrėžti savąjį tautinį savitumą, jį puoselėti ir saugoti. Europos Sąjunga yra kultūros sandūrų ir daugiakultūrės visuomenės pavyzdys. Kultūros įvairovės ir vienovės koncepcija lyg ir prieštaringa, bet vienintelė įmanoma dabartiniame pasaulyje, siekiant išlaikyti ir plėtoti tarpkultūrinį ir savo įvairove unikalų Europos tautų bendrą būvį.

Pratęsdami išsakytas mintis, padarysime išvadą: kad ir kiek atviri būtume bendradarbiavimui, bet norėdami ne tik patys semti, o ir kitiems duoti, privalome suvokti, ką turime svarbiausio, esmingiausio, kuo galime būti įdomūs kitiems. Savitumas, bet ne viską niveliuojanti masinė kultūra turi būti mūsų rūpesčio ir puoselėjimo objektas.

Mūzos Napaliui palankios

Napalys Kitkauskas prisipažino, kad jam labai neįprasta klausytis pagyrimo žodžių už savo darbą ir naująją knygą, nes iki šiol buvo įpratęs nuolat girdėti oponentų balsus, kartais ir piktą kritiką už tai, kad apskritai atstatomi Valdovų rūmai. Vadinasi, į knygos pristatymą atėjo bendraminčiai.

Į naująją knygą sudėtas 21 metų darbas, svarbiausi daugelio tyrėjų darbo rezultatai. Kai kurios išvados ir apibendrinimai, laikui bėgant, bus tobulinami, tikslinami, nes radinių ir tyrimų medžiagos yra labai daug, ne viską iškart įmanoma apdoroti – tam prireiks laiko. Knygoje daugiausia atspindima architektūrinė tyrimų dalis, susieta su mūru. Archeologiniams radiniams, kultūriniams sluoksniams ateityje dar bus skirta ne viena knyga, taigi atsiveria nepaprastai plati galimybių erdvė. Tie kultūriniai sluoksniai tarsi ištisų amžių ir epochų knyga, kurios puslapius dar reikės atversti ir prakalbinti. Didžiųjų apibendrinimų laikai dar neatėjo, laukia tyrėjų.

Suvokdamas, kad jo kalba knygos pristatymo proga skirta ne vien architektūros žinovams, N. Kitkauskas gerokai suglaudino savo prakalbą, ir dėl to galima tik apgailestauti, nes visada labai svarbu gauti daugiau žinių iš pirmų lūpų. O mūsų Napalio visi didieji gyvenimo darbai buvo padaryti tyloje, per daug nesigarsinant ir nesiekiant geresnio įvaizdžio. Gal todėl tie darbai tokie tikri ir nevienadieniai. Tylusis Valdovų rūmų statytojas – taip knieti pavadinti Napalį Kitkauską.

Jam nereikėjo mėginti prisivilioti ir jaukintis mūzas, kad jį lydėtų į pripažinimą, nes dažniausiai mūzos pačios susiranda savęs vertųjų. Dar 1989 m. dr. N. Kitkauskas išleido išsamią studiją Vilniaus pilys: statyba ir architektūra, už ją autoriui 1990 m. buvo skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Dabartinė daugiau kaip 300 puslapių monografija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai ne tik pratęsia, bet ir solidžiai papildo prieš beveik tris dešimtmečius pradėtus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos tyrimus. Ši monografija – tai solidus kompleksinis darbas, kuriame sutelkti archeologijos, architektūros, meno istorijos, ikonografijos, istorijos šaltinių tyrimų rezultatai. Išvados ir apibendrinimai atlikti naudojantis ir kitų kraštų panašaus masto valdovų pilių ir rezidencijų tyrinėjimų medžiaga.

Rūmai ne per aukšti

N. Kitkauskas atkreipė dėmesį į dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus XVIII a. pačioje pabaigoje atliktų Žemutinės pilies rūmų griuvėsių piešinį. Faktiškai tai rūmų vaizdas prieš pat juos nugriaunant. Matome Katedros ir Šv. Kazimiero koplyčios kupolą ir rūmų atiką. Šis piešinys labai reikšmingas, nes padėjo tiksliai atstatyti buvusią rūmų aukštį. Aukščiui pagrįsti buvo rasti ir kiti argumentai, bet P. Smuglevičiaus piešinys, ko gero, yra akivaizdžiausias įrodymas. Prieš kelerius metus iš Lenkijos archyvų gautas dar vienas Žemutinės pilies rūmų piešinys. Matyt, piešta tada, kai rūmai dar nebuvo nugriauti. Rūmai piešti be Katedros, spėjama, kad tai architekto Martyno Knakfuso (Marcin Knackfuss, prieš 1742, po 1821), Lauryno Gucevičiaus mokytojo Vilniaus Vyriausioje mokykloje, XVIII a. pabaigos piešinys.

Išliko ir 1802 m. piešinys, spėjama, kad jo autorius iš Italijos atvykęs architektas Pietro De Rosis (de Rossi Pietro, 1761–1831). Katedra jau buvo perstatyta pagal architekto Lauryno Gucevičiaus projektą, o rūmai buvo nugriauti. Rosis nupiešė Katedros ir rūmų vaizdą, kaip kad jie galėjo atrodyti prieš nugriaunant. Rūmai parodyti gerokai žemesni negu P. Smuglevičiaus piešinyje, tarsi būtų susmegę. Galimas dalykas, kad dailininkas tiesiog neišdrįso neišlikusių rūmų aukštį suvienodinti su Šv. Kazimiero koplyčios aukščiu.

Specialistams visi šie niuansai yra labai svarbūs, keliantys daug diskusijų, o kai kuriems statybos oponentams tai dar viena galimybė pareikšti pretenzijas (ne visada pamatuotas) dėl atstatomų rūmų aukščio.

Vendinis mūras – stiprus argumentas

Žemutinės pilies teritorijos statinių, taip pat mūrinių raida tęsėsi ne vieną šimtmetį, o atstatomi Valdovų rūmai turės tokį vaizdą, koks buvo XVI–XVII a. pirmojoje pusėje. Tyrimų eigoje buvo rasta labai daug medžiagos, kuri praskleidžia uždangą į mūsų architektūros istorijos užuomazgas šioje teritorijoje.

XIII a. antrosios pusės – XIV a. pirmosios pusės Aukštutinės pilies įtvirtinimai buvo mediniai, o Žemutinės pilies teritorijoje tuo laikotarpiu jau būta ir mūrinių statinių. Tyrimų rezultatai paneigia prieš Antrąjį pasaulinį karą vadinamajame Vilniaus krašte skleistą mintį, neva lietuviai mūryti pastatus ir pilis išmoko iš lenkų, tas „pamokas“ gavę po 1387 m. Lietuvos krikšto. Tyrimų duomenys nepaneigiamai rodo, kad Lietuva turėjo daug ankstesnių laikų mūrą, o Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje vendinis (baltiškasis) mūras randamas iš XIII a. antrosios pusės – XIV a. pirmosios pusės. Labai svarbi Lietuvos architektūros istorijai išvada, verčianti naujai pažvelgti į daugelį to meto istorijos dalykų! Matyt, galima kalbėti, apie Aukštutinės pilies kalno papėdėje stovėjusias kunigaikščių Vytenio ir Gedimino mūrines rezidencijas.

Dabar atstatomas Valdovų rūmų vidinis kiemas, pasak N. Kitkausko, tai – Lietuvos valstybės širdis, plakusi jau nuo XIII a. pabaigos. Tie tvinksniai XIV a. pirmojoje pusėje jau buvo pakankamai garsūs ir išraiškingi, Vytauto laikais XV a. pradžioje įgavę naujų architektūros bruožų. Savo indėlį įnešė ir Aleksandras Jogailaitis, XVI a. pačioje pradžioje toje vietoje gyvenęs savo gotikiniuose rūmuose. XVI a. pirmojoje pusėje gotikiniai statiniai ėmė užleisti vietą statomiems naujiems renesansiniams rūmams. Jų vaizdas buvo sukurtas XVI a. viduryje, kai senieji gotikiniai rūmai buvo sujungti su naujais renesansiniais.

Ilgaamžė ir gana sudėtinga raida, bet tuo ir įdomi. Žemė išsaugojo visų prieš tai buvusių pastatų liekanas ar bent pėdsakus, tad tyrėjams galima tik pavydėti, nes ne kiekvienai kartai lemta prisiliesti prie tokios daugiasluoksnės architektūrinės raidos. Nemaža dalis ištirto paveldo bus eksponuojama.

Atsakomybė kaip ateities garantas

Pabaigoje Napalio Kitkausko išsakyta mintis: turime jausti istorinę atsakomybę už visus baltus, taip pat neišlikusius, sutraiškytus istorijos ratų. Nei latviai, nei prūsai, nekalbant jau apie kuršius, žiemgalius ar sėlius, nespėjo sukurti savo centralizuotų valstybių, nepastatė ir ankstyvojo mūro statinių. Anksti pateko į Teutonų ir Livonijos ordinų priklausomybę, tad jų žemėse šeimininkavę vokiečių riteriai ir vyskupai savo statiniams statyti kvietėsi mūrininkus iš Vokietijos, o jie naudojo vokiečių miestuose įprastą statybos techniką.Vieninteliai lietuviai buvo išimtis: sukūrė valstybę, o norėdami išsilaikyti turėjo statyti savito mūro gynybinius ir kitokios paskirties statinius. To vendinio arba baltiškojo mūro pavyzdžių randama Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, Katedros aikštėje stūksančios varpinės apatinėje dalyje.

N. Kitkauskas jaučiasi dėkingas ne vien seniausių laikų pirmtakams. Daugiau kaip prieš 40 metų atėjęs dirbti į Paminklų restauravimo institutą mokėsi iš vyresniųjų kolegų architektūros tyrimo subtilybių, perėmė jų patirtį, išmoko svarbiausio – didelės atsakomybės tam, prie ko prisiliečia tyrinėtojo ranka. To mums visiems pravartu pasimokyti.

Jau visai pabaigai – epizodas, kurį prisiminė N. Kitkausko knygos pristatyme dalyvavęs LDK valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos vadovas Algirdas Mykolas Brazauskas. 1994 m. buvo sudaryta grupė, kuri rengė Lietuvos valstybinės sutarties su Lenkija tekstą. Lenkijos prezidentas buvo Lechas Valensa, o Lietuvos – A. M. Brazauskas. Sutarties preambulėje reikėjo parašyti du sakinius, kurių esmė tokia: susitaria dvi šalys – Lenkija su savo istorine sostine Varšuva ir Lietuva su savo istorine sostine Vilniumi… Tai štai šio sakinio koregavimas užtruko pusę metų, nes kaimynai niekaip nenorėjo sutikti su formuluote, kad Vilnius yra istorinė Lietuvos sostinė. Vargais negalais prieita sutarimo, ir sutartis buvo pasirašyta.

Tai štai visa tai praverstų turėti galvoje, kai pernelyg sureikšminę detales, skęsdami smulkmenose prarandame esmės suvokimą. Į Vilnių, Lietuvos valstybę, į Valdovų rūmus ir į save pačius naudinga kartais pažvelgti ir kaimynų akimis. Tada kitu masteliu daug ką visai kitaip vertinsime. Suprasime, kad atkuriami Valdovų rūmai taps tuo nepaneigiamu Lietuvos praeities ir dabarties valstybingumo argumentu, kurio bus neįmanoma nutylėti ar nepastebėti. Jeigu siekiame turėti autoritetingą ir tvirtą valstybingumą, privalome jį stiprinti kas dieną. Valdovų rūmai turi būti to istorinio valstybingumo viena iš tvirčiausių ašių.

Gediminas Zemlickas