Lietuvos mokslinės bibliotekos: mokslo šventovės ar informacijos greitkeliai?

Nieko nuostabaus, kad atsivėrus specfondams, pradėjus tvarkyti ligi tol visiškai netyrinėtus ir net neaprašytus fondus, galimi malonūs netikėtumai. Štai Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje knygų krūvoje buvo rastas retas 1560 m. leidinys, išspausdintas Maskvoje.

Kas tinka ministrui, ne visada – bibliotekininkui

Praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje didžiosiose bibliotekose buvo pradėti steigti restauravimo padaliniai. Dirbo po keletą specialistų. Didžiausias senų leidinių restauravimo centras šiuo metu veikia Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje: dirba 17 restauratorių, iš kurių 12 turi aukščiausią kvalifikaciją.

Vis dėlto V. Gudaitis pastebi, kad kultūros paveldo objektams valstybės, o kartais ir pačių bibliotekų dėmesys, yra švelniai tariant nepakankamas. Atkreiptas dėmesys į vieną iš diskusijos dalyvių akiračio išslydusį dalyką: nuo pokario metų mokslinės bibliotekos buvo pasidalijusios komplektavimo profiliais. Tai koordinuojama veikla, todėl Lietuvos MA bibliotekoje kaupiamos literatūros, kitų spaudinių dažniausiai neturi kitos šalies bibliotekos. Išimtį sudaro lietuviški leidiniai, kuriuos komplektuoja Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka. Panašiai galima pasakyti apie Lietuvos technikos ir Lietuvos medicinos bibliotekas – jose kaupiama literatūra nedubliuoja kitų šalies bibliotekų rinkinių.

Kaip matyti, bibliotekose kaupiami fondai – labai subtili kultūros paveldo dalis, tačiau to subtilumo dažnai pasigendame, kai interviu apie senuosius fondus pradeda samprotauti tolokai nuo bibliotekininkystės ir kultūros paveldo reikalų esantys asmenys. Yla lenda iš maišo: politikavimas toli gražu dar nereiškia nuoširdaus ir supratingo susirūpinimo bibliotekomis ir jose saugomomis vertybėmis. Pirmiausia reikėtų daugiau įsiklausyti į tos srities specialistų mintis.

Buvo prisiminta ir kultūros ministro artistiškai mestelėta frazė, kuri lyg ir turėjo pateisinti visiškai striuką pinigų kapšą, valstybės skiriamą bibliotekoms naujoms knygoms įsigyti: girdi, bibliotekų lentynose daug ir taip neperskaitytų knygų, jas ir skaitykime... Ministrai išties gali skaityti senas knygas – pasisems daug išminties, kuri neabejotinai pravers, todėl visiems mums bus tik geriau. Tačiau knygas komplektuojantys bibliotekininkai negali vadovautis tokiomis nuostatomis. Išties mūsų didžiosiose bibliotekose yra daug knygų, prie kurių seniai nėra prisilietusios skaitytojo rankos, bet tai visai nereiškia, kad dėl to tų knygų vertė mažesnė ar jos nebereikalingos. Prie kai kurių unikalių leidinių pasaulio bibliotekose išvis neleidžiama prisiliesti, kaip ypatingo rariteto vertę turinčių kultūros paveldo vertybių. Originalus tyrinėtojams atstoja faksimiliniai leidiniai, o bibliotekos didžiules pastangas kreipia vertingiausių ir rečiausių leidinių skaitmeninimui.

Skaitmeninamas kultūros paveldas

2001 m. Lunde, Švedijoje, suformuluoti principai, kuriuose pabrėžiamas kiekvienos Europos Sąjungos šalies kultūros unikalumas, išskirtinumas ir svarba kuriant informacinę visuomenę. Ir tai svarbu visos ES mastu. Tiems principams prigijo Lundo principų (Lund Principles) pavadinimas. Konstatuota, kad siekiant kiekvienos šalies kultūros paveldą išsaugoti, organizuoti jo sklaidą sekasi labai nelengvai, nes tos pastangos dažnai esti fragmentiškos, besidubliuojančios, tad jas siūloma koordinuoti.

Principai, kad ir geriausi, patys savaime neveikia. 2008 m. pasaulio nacionalinių bibliotekų direktorių pasitarime pastebėta, kad šių bibliotekų veiksmai skaitmeninimo srityje pagerėjo toli gražu ne tiek, kiek buvo tikėtasi. Kaip toli pažengusios Lietuvos didžiosios bibliotekos? V. Gudaičio nuomone, skaitmeninimo darbų imtasi. Lietuvos MA biblioteka skaitmenina kai kurias kolekcijas ir unikalijas, Vilniaus universiteto biblioteka – savo rečiausius leidinius, Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka nuo 2003 m. skaitmenina ir senuosius lietuviškų šelako plokštelių įrašus. Kadangi tie suskaitmeninti objektai yra formatiniuose diskuose, jų paplitimas kol kas toli gražu nepakankamas.

Esama ir pokyčių į gera: š. m. gegužės 20 d. Lietuvos Vyriausybė patvirtino Lietuvos kultūros paveldo skaitmeninimo, skaitmeninio turinio išsaugojimo strategiją ir veiksmų programą. Didelį postūmį šiems dokumentams atsirasti davė sprendimas šiems reikalams panaudoti ES Struktūrinių fondų lėšas. 2005–2008 m. Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka su Lietuvos archyvų departamentu ir Lietuvos dailės muziejumi vykdė projektą Integralios virtualios bibliotekų informacinės sistemos sukūrimas. Numatomos sukurti sistemos pagrindą sudarys jau funkcionuojanti Lietuvos integralios bibliotekų informacijos sistemos (LIBIS) infrastruktūra, jungianti daugiau kaip 70 mokslinių ir viešųjų bibliotekų.

Iš viso Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka suskaitmenino 3,5 mln. puslapių, taip pat visą lietuvišką periodiką, kurią turėjo savo fonduose. Tai nereiškia, kad vertę prarado originalai – jie saugomi kaip kultūros paveldo objektas. Jau pateiktas siūlymas naujam projektui Virtualios elektroninio paveldo sistemos plėtra. Projekte turėtų dalyvauti daug daugiau bibliotekų, jau nekalbant apie Lietuvos MA ar Vilniaus universiteto bibliotekas. Informacinės visuomenės plėtros komitetas iškėlė reikalavimą, kad tuose darbuose būtų laikomasi Kultūros paveldo skaitmeninimo strategijos, bibliotekų svetainėse reikalaujama viešinti savo skaitmeninimo iniciatyvas, apie kurias net kitų bibliotekų darbuotojai kartais nieko nežino.

Lietuvos nacionalinė biblioteka įpareigota koordinuoti spartesnį Lietuvos bibliotekų įsijungimą į Europos tinklinę biblioteką Europeana. Jos pagrindas – jau keleri metai šalių nacionalinių bibliotekų kuriama Europos skaitmeninė biblioteka. Į šią biblioteką įeina nacionalinių bibliotekų suskaitmeninti fondai. Tad visų Lietuvos mokslinių bibliotekų laukia didžiuliai darbai.

Kad jie būtų sėkmingi, teigia V. Gudaitis, reikia darbų pasiskirstymo ir koordinavimo, būtina atsisakyti vis dar kartais pasireiškiančių ambicijų. Tačiau galvojant apie bibliotekų, ypač didžiųjų, ateitį būtina atsižvelgti į jų fondų formavimosi ypatumus ir sąlygas. Patys fondai negali būti nei skaidomi, nei permetinėjami į kitas bibliotekas – šaudyklės principas čia netinka.

Visas pasaulis supranta specialiųjų bibliotekų (žemės ūkio, medicinos, technikos, patentinės informacijos ir t. t.)reikalingumą ir svarbą – jos privalo būti ir Lietuvoje. Gal ne visos aukštųjų mokyklų bibliotekos turi sąlygas saugoti visus senus spaudinius ar fondus, bet šis paveldas taip pat turi būti apsaugotas kaip kultūros vertybė. Kaip to paveldo išsaugojimui sudaryti palankias sąlygas nepaverčiant universitetų senųjų leidinių saugyklomis – tolesnių diskusijų ir sprendimų priėmimo reikalas.

Tad informacijos greitkelio modelį rinktis, o gal mokslo šventovės dvasią išsaugoti turėtų ateities mokslinės bibliotekos? Mums atrodo, kad neturėtų būti prieštaros ten, kur svarbu siekti lankstumo, dermės ir harmonijos.

Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Vilniaus universiteto P. Smuglevičiaus salėje Komunikacijos fakulteto prof. habil. dr. Domas Kaunas pristato savo personalinės parodos eksponatus.

LR Švietimo ir mokslo ministerijoje mokslinių bibliotekų ateities perspektyvas svarsto mokslininkai, bibliotekininkai ir ministerijų vadovai.

Šiais metais minime lietuviškosios raštijos vieno iš pradininkų Danieliaus Kleino 400-ąsias gimimo metines. Tarptautinės konferencijos dalyviai VU bibliotekoje prie Danieliaus Kleino parodos eksponatų.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto prof. Arvydo Pacevičiaus pranešimas sudomino klausytojus.