Baltasis šviesoraščio metraštininkas,arba Penki vakarai su Bernardu
Pradžia Nr. 15
Šv. Jono bažnyčia Klaipėdoje
Iki Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje veikė 15 bažnyčių, per karą dauguma sugriautos. Išlikusios sovietų paverstos dirbtuvėmis ir sandėliais. Net ir kadais stovėję statiniai nušluoti per Antrąjį pasaulinį karą nedingo be pėdsako, paliko žymę jei ne dabartiniame miesto žemėlapyje, tai bent miestui neabejingų žmonių atmintyje, senose nuotraukose ir atvirukuose.
Bernardas primena kairiajame Danės krante prie upės vagų atsišakojimo apie 1258-uosius metus pastatytą pirmąją Klaipėdoje Šv. Jono bažnyčią. Tai buvo katalikų bažnyčia, bet po 1525 m. ją perėmė liuteronai. Minėtais metais paskutinis Teutonų ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis, prisiklausęs Martino Liuterio patarimų ir gavęs dėdės Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo pritarimą, panaikino Ordiną ir pasiskelbė naujai įkurtos valstybės – Prūsijos kunigaikštystės su sostine Karaliaučiumi – kunigaikščiu. Kryžiuočių ordinas nustojo gyvuoti, o buvusi ordino valstybė tapo pasaulietine. Įdomu, kad Albrechto Brandenburgiečio gyslose tekėjo ir šiek tiek Gediminaičių dinastijos valdovų kraujo, to Prūsijos kunigaikštis nepamiršo ir net buvo pareiškęs pretenzijas į Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą. Mažosios Lietuvos lietuvininkams šis kunigaikštis nemažai nusipelnė, palaikė lietuviškąją raštiją, steigė lietuvių mokyklas, iš kunigų reikalavo mokytis vietos gyventojų, t. y. lietuvių kalbos.
Senuose atvirukuose ir nuotraukose Šv. Jono bažnyčia Klaipėdoje buvo pati iškiliausia mieste, išskirtinė istoriniu ir architektūriniu požiūriu. Bet tai XIX amžiaus bažnyčios vaizdas. Kaip atrodė XIII a., sunku pasakyti. Ne kartą buvo perstatoma, o paskutinį kartą po 1854 m. gaisro atstatyta 1856–1858 m. miestiečių pastangomis. Bažnyčia atliko arkikatedros vaidmenį, o kol Klaipėda neturėjo rotušės, joks pastatas mieste su šia bažnyčia negalėjo lygintis. XIX a. antrojoje pusėje 75 m aukščio bažnyčios bokštas darė didžiulį įspūdį, buvo svarbiausia miesto architektūrinė vertikalė, matoma iš jūros. Tarnavo jūrininkams kaip orientyras. Bokšto netektis – didelis nuostolis Klaipėdai. Apgriauta Antrojo pasaulinio karo metais, pokaryje bažnyčia buvo visiškai nugriauta.
Klaipėdiečiai svarsto galimybes, kaip Šv. Jono bažnyčią atstatyti. Grakštaus silueto bažnyčia su bokštu galėtų sugrąžinti senamiesčiui sakralinės erdvės pojūtį.
Didžiojo magistro žiedas
Bernardo papasakota istorija apie didžiojo magistro žiedą turi sąsajų ir su Klaipėdos nūdiena.
Albrechtui Brandenburgiečiui priėmus liuteronų tikėjimą visos Prūsijos pilys pakluso Prūsijos kunigaikščio Albrechto valiai. Išimtis buvo Klaipėdos pilis, kurios komtūras Erichas fon Braunšveigas nepakluso Albrechto įvestajai naujovei ir toliau meldėsi Teutonų ordino globėjai Švenčiausiajai Mergelei Marijai.
Pats kunigaikštis Albrechtas atjojo į Klaipėdą, tada Memeliu vadintą, apsupo pilį ir pradėjo derybas su pilyje įsitvirtinusiu užsispyrusiu komtūru. Šis nusileisti nebuvo linkęs, o puotos metu, kuri gerokai užsitęsė ir derybininkų aistros atlėgo, Albrechtas kažkur pametė labai brangų savo žiedą. Visuotinės paieškos rezultato nedavė – žiedo nerado.
Derybos tęsėsi toliau ir baigėsi tuo, kad komtūras turėjo apleisti pilį. Kunigaikštis Albrechtas jį apdovanojo turtais ir suteikė jam deramą palydą kelionei į Europos šalis. Padovanotų turtų komtūrui turėjo pakakti visam gyvenimui svečiose šalyse. Taip be kraujo praliejimo Klaipėdos pilis perėjo Albrechto žinion, taip pat ir Klaipėdos miestas. Visos Klaipėdos bažnyčios tapo liuteronų maldos namais, neišskiriant nė Šv. Jono bažnyčios. Ji pradėta vadinti Jono bažnyčia, nes liuteronai šventųjų vardais bažnyčių nevadino.
Visas šis pasakojimas gerokai supaprastintas, tačiau svarbiau kitkas. Praėjus daugeliui amžių jau nepriklausomos Lietuvos laikais atliekant Klaipėdos pilies liekanų archeologinius tyrinėjimus buvo rastas, spėjama, Albrechto Brandenburgiečio žiedas. Kažkam iš klaipėdiečių šovė mintis radinį pavadinti didžiojo magistro žiedu, maža to, įsitvirtino ir kultūros magistro žiedo pavadinimas.
Kad per daug nenusieuropintume
Štai per Klaipėdos gimtadienį rugpjūčio 1 d. kasmet trims garbingiems klaipėdiečiams už išskirtinius nuopelnus garsinant Klaipėdą teikiami kultūros magistrų žiedai. Tai pagal rastąją autentišką magistro Albrechto regaliją sukurti auksiniai žiedai su deimantu. Bernardui viso šio ritualo potekstė visiškai nepriimtina: Vokiečių ordino, su kuriuo du šimtus metų kovėsi mūsų protėviai, didžiojo magistro žiedo kopija apdovanojami mūsų protėvių palikuonys. Nesuvokiama, kas daroma. Siekiant įprasminti reikšmingus klaipėdiečių darbus ir norint pačiam tam įprasminimui suteikti iškilmingą formą, prarandama turinio nuovoka. Bernardas šias savo abejones išdėstė laikraštyje XXI amžius, bet niekam nė motais. Ligi šiol forma yra turinio ponia, tad apie gilesnę šiaip jau labai reikalingo sumanymo prasmę organizatoriai nesusimąsto.
Keista, kad sveikintinas siekis ieškoti savojo regiono savitumo, suvedamas tik į vokiškumo šiame krašte priminimą. Ant šios meškerės kartais pakliūva net ir kai kurie Mažosios Lietuvos žinovai, nuoširdžiai mylintys šį kraštą. Kodėl griebiama tai, kas guli paviršiuje, kodėl nepaieškojus gilesnių lietuviškumo klodų? Mūsų kelrodžiai ir šviesuliai – Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Vydūnas, net iš vokiečio Jurgio Zauerveino galima daug pasimokyti, kaip reikia gerbti lietuviškąją savastį. Mažai tautai reikia ieškoti savų kultūros atsparų ir nesistengti taip sparčiai „europėti“, kai nieko savo nebelieka. Nejau taip ir liksime „cepelinų“ kultūros, ir tos pačios atneštinės, atstovais. Ar mūsų protėviai šaukėsi svetimų dievų? Ne, jie gynė savuosius ir dėl jų liejo savo kraują. Tam, kad ir šiandien kalbėtume savo prigimtine, o ne atneštine kalba, didžiuotumės savo protėvių darbais, o ne atėjūnų nešamomis dovanomis, kurios dažnai virsdavo danajų dovanomis. XVIII a. ta pačia liga sirgo Lietuvos elitas, kuriam atrodė daug paprasčiau eiti su lenkyste, svetima kalba ir papročiais.
Tai vis pasekmė, kai nuvertintas tautiškumas, kuris išguitas iš mūsų valstybės politikos kaip neatitinkantis ES politikos siekių. Norinčiųjų mus ir toliau „europinti“ pakanka ir ateityje pakaks, o štai lietuviškumo puoselėtojų ir populiarintojų gali pristigti.
Padarė klaidą, laimėjęs Žalgirio mūšį
Kartą vienos konferencijos pertraukos metu B. Aleknavičius pateikė klausimą žymiajam istorikui Edvardui Gudavičiui: „Pasakykite, profesoriau, kokią didžiausią savo gyvenimo klaidą padarė Vytautas Didysis?“ Profesorius svarsto: veikiausiai pralaimėtas Vorkslos mūšis ir yra ta didžiausia klaida. „Ne, profesoriau, Vytauto didžiausia klaida ta, kad jis laimėjo Žalgirio mūšį,“ – sako Bernardas. Profesorius kiek nustebo, bet staiga pratrūko juoktis…
Ne istorikų uždavinys samprotauti, kas būtų, jeigu būtų, tačiau diskutuojant su Bernardu galima sau leisti nagrinėti priežastis ir pasekmes, kurių dėka esame tie, kas esame. Kalbame lietuviškai ir tai yra laimėto Žalgirio mūšio padarinys. Tačiau Lietuvos valstybė susitraukė kaip toji šagrenės oda ir iš didvalstybės virto tik mažoje dalyje etninių žemių per stebuklą išsilaikiusi šalis, Lietuva vadinama.
Kas būtų nutikę, jei Vytautas būtų pralaimėjęs Žalgirį? Būtume didžios imperijos nuo Reino iki Dauguvos, o gal ir dar toliau į rytus, dalis, nebūtų Estijos, Latvijos ir Lietuvos, visi kalbėtume vokiškai ir garbintume Šventosios Mergelės Marijos teutonų ir Livonijos ordinus, didžiuotumės ne Gediminaičiais, bet iš Brandenburgo kilusios dinastijos valdovais, vietoj gėlių prie Jūratės ir Kęstučio paminklo ateitume pagerbti Tristano ir Izoldos. R. Vagnerio, bet ne M. K. Čiurlionio muzika ir paveikslai būtų mūsų, arijų, dvasios ir jausenos reiškėjai. Jaustumės labai didingi ir galingi, nesirgtume mažos tautos kompleksais ir netektų mums į kitus kraštus nukeliavus pasakoti, kad kadaise buvome didžios šalies atstovai, nuo jūros iki jūros.
Taigi būtume kitokie, bet geriau jau būti tuo, kuo esame, negu tuo, kuo, ačiū Dievui, netapom. Vytautas nepasinaudojo Žalgirio pergalės vaisiais, bent jau tokiu mastu, kuris buvo įmanomas. Neįgyvendinta galimybė taip ir lieka poetų svarstymų šaltinis. Ar pasinaudosime galimybėmis, kurias teikia buvimas Europos Sąjungoje? Istorija prikišamai primena, kad didieji mūsų protėvių laimėjimai galų gale virsta į pralaimėjimus. Lietuvos didvalstybė, pretendavusi į imperijos statusą, galop susilaukė Liublino unijos ir trijų Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. 1918 m. atkurtoji Lietuvos Respublika savo gyvavimą baigė kaip Ribentropo–Molotovo pakto slaptųjų protokolų auka. Pavyzdžio neturintis Lietuvos partizaninių kovų mastas baigėsi aktyviausių, energingiausių ir Tėvynei labiausiai atsidavusių sūnų ir dukterų netektimi, Sibiro tremtimis, lageriais ir pusę amžiaus trukusia svetimos valstybės okupacija. Kuo baigsis mūsų buvimo Europos Sąjungoje ekstazė? Nejau istorija išties yra ta disciplina, kuri ne tik nedisciplinuoja, bet ir nieko neišmoko?
Gamtameldiškoji lietuvių religija ir kultūra padėjo jai 300 metų atlaikyti neįtikėtiną krikščioniškosios Europos spaudimą. Kokias atsparas turime šiandien norėdami atlaikyti kosmopolitinį ir globalinį spaudimą? Kiek tversime neištirpę „istorinės būtinybės“ vandenyne?
