Čia mes ilsimės taikoje (2)

Pradžia 2009 m. Nr. 20

Lapkričio 7 d. Nidoje į renginį – Krikštai bendruo-menės atminties kultūroje – pakvietė Thomo Manno kultūros centras kartu su M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondu. Tai fondo labdaringų, edukacinių ir meninių renginių ciklo Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva dalis.

Kokią viziją savo galvoje nešiojo Eduardas Jonušas, Nidoje pradėjęs atkūrinėti krikštus? Norėjo parodyti visą krikštų šiame krašte raidą, pradedant nuo paprasčiausių, primityviausių formų. Krikštai buvo drožiami iš medžio lentų, tačiau ne iš bet kokio medžio: ant vyrų kapų buvo statomi krikštai iš ąžuolo, uosio, beržo ar klevo, ant moterų kapų – iš drebulės, eglės, pušies, liepos. Vyrų krikštuose pasitaikydavo žirgų išpjaustytų galvų, paukščių, augalų motyvų. Moterų krikštuose be paukščių buvo širdies ir augalų motyvai. Ilgainiui senieji krikštai pradėjo įgauti krikščioniškų elementų. Dar štai ką svarbu pabrėžti: viename Nidos kapinių kampelyje E. Jonušas siekė parodyti krikštų evoliuciją, o kitose vietose krikštus statė tik ten, kur jie buvo užfiksuoti senose tyrinėtojų nuotraukose. Jas buvo padaręs Balys Buračas, Klemensas Čerbulėnas, kiti tyrinėtojai. Tiesa, rėmėsi ir senųjų nidiškių prisiminimais, jeigu jie galėjo patvirtinti, kad ant vieno ar kito kapo kadaise buvo matę krikštus. Taigi E. Jonušas siekė kuo labiau laikytis istorinės tiesos, bent jau tiek, kiek tuo metu buvo įmanoma.

Per keletą metų Nidos kapinės buvo sutvarkytos, o geriausią to darbo įvertinimą E. Jonušui pateikė archeologė prof. Marija Gimbutienė, į Nidą atvykusi iš Kalifornijos, JAV. Profesorė pradėjo visus iš eilės E. Jonušo krikštus fotografuoti, neslėpdama susijaudinimo ir džiaugsmo. Kai Vitalija Jonušienė užsiminė, kad tai nėra autentiškos, bet atkurtos kapinės, M. Gimbutienė pasakė: „Aš tik šitaip įsivaizdavau, kad jos ir turėjo atrodyti.“

Per tuos dešimtmečius daug E. Jonušo atkurtųjų krikštų spėjo sunykti. Vitalijai Jonušienei ir pačiam Eduardui Jonušui ne mažiau skaudu ir tai, kad jeigu prieš 40 metų tos kapinės buvo nereikalingos kaip „fašistų kapinės“, ir dabar ne kažin kiek reikalingos. Bent taip Jonušams atrodo. Keletą kartų jau buvo daromas kapinių rekonstrukcijos projektas, E. Jonušą lankė įvairių institucijų architektai, tačiau kol kas reikalai nelabai pajudėjo.

Be E. Jonušo sunku būdavo apsieiti, ir štai kodėl. Visų pirma stebina šio žmogaus nuovoka, nepaprastai gilus kultūrinis užtaisas. Šiandien kalbame apie vizijas, be kurių sunku nepadaryti klaidų, o tos vizijos gali gimti tik iš gilaus žinojimo, kruopščių dalyko studijų ir didelės erudicijos. Eduardas pats yra žmogus vizija. Juk nuo ko pradėjo į Nidą atvykęs? Pasistengė kaip įmanoma kruopščiau inventorizuoti visas Kuršių nerijos kapines – Nidos, Pervalkos, Preilos, Juodkrantės. Gelbėjo įspūdingas Juodkrantės kapinių metalines tvoreles, kad kas neišsivežtų. Pasisamdė suvirintoją, kad iširusias tvoreles suvirintų ir jų nebūtų galima išvežti kaip nereikalingą šlamštą. Nidos kapinėse nėra tokių dailių metalinių tvorelių, užtat Nidoje nuo seno buvo krikštai, kurių paskutinieji po truputį trūnijo po žeme.

Sutarta, kad E. Jonušas kapines prižiūrės, ir jeigu kuris krikštas nunyks, jį atkurs. Ne visus krikštus norėta vienu ypu pakeisti naujais, bet po vieną kitą. Labai logiškas sprendimas, tačiau dabar yra naujas tų kapinių tvarkymo projektas, ir Vitalijos Jonušienės balse girdėti labai daug nerimo. Jei tas kapines bus norima pertvarkyti su užmoju, šis trapus organizmas gali neišlaikyti. Jeigu kapinėse bus išgrįsti takai, ko niekad nėra buvę senose žvejų kapinėse, bus padarytas prašmatnus apšvietimas, gal ir tie krikštai bus nereikalingi? Šito baiminasi E. Jonušas, o ne mažiau ir visi, kuriems brangus visų pirma autentiškumas, subtilus ryšys su tradicija. Niekur žvejų kapinės nebuvo išgražintos perdėtai tvarkingai, nes tai apskritai nebūdinga liuteroniškai tradicijai. Mirė žmogus, išėjo į Amžinąjį gyvenimą, o jo kūnas ramiai tesiilsi. Nepamatysime tose kapinėse gėlių darželių ir kitokių prašmatnybių. Kuklumas ir paprastumas buvo vertybės, kurių prarasti nereikėtų ir Nidai, kuri jau ir taip pernelyg persisvėrusi į eksportinio kurorto variantą.

Atverti akis plačiau

Jeigu ne Eduardas Jonušas, jokių krikštų Nidos kapinėse nebūtų, nebent kapinių smėlis dar būtų išsaugojęs kokią krikšto liekaną. Ar atsiras pradėtojo darbo tęsėjų? Kūrybinė asmenybė nepakeičiama tiek, kiek yra savita, tad E. Jonušo niekas nepakeis, tačiau svarbu, kad būtų, kas saugo, vertina pirmtakų sukurtus darbus. Iš Juodkrantės kilusi Klaipėdos universiteto docentė Nijolė Strakauskaitė, beje, Vitalijos Jonušienės mokinė Nidos vidurinėje mokykloje, dideles viltis sieja su dabartiniais šios mokyklos mokiniais. Fotografuodami Kuršių nerijos kapinių krikštus ir kryžius jie ne šiaip spragsėjo fotoaparatų užraktais, kad tik kaip nors atliktų dailės mokytojos Nijolės Kondrotaitės užduotis. Tose mokinių nuotraukose matyti išieškotos kompozicijos siekis, prasmingas apšvietimas, visai ne atsitiktiniai fotografavimo objektai. Nuotraukos padarytos su meile, kaip ir pati parodėlė. Galima sutikti su N. Strakauskaite: tie, kurie tuos krikštus fotografavo, rengė parodėlę, niekada tų krikštų nepamirš. Ir Thomo Manno kultūros centre vykusio renginio, skirto Klaipėdos krašto ir Kuršių nerijos kapinėse esantiems atminimo ženklams, prasmė ta, kad šio paveldo reikšmę suvoktų ir jauni žmonės.

N. Strakauskaitės mokslinio darbo sritis – Rytų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos kultūros istorijos problematika, yra išleidusi dvi knygas: Kuršių nerija: senasis Europos pašto kelias (2001, anglų kalba) ir Klaipėda, Kuršių nerija, Karaliaučius (2005), parašiusi kelias dešimtis straipsnių. Kartu su Silva Pocyte parengė knygą Martynas Liudvikas Rėza: epochų atspindžiai (2008), iškart tapusia bibliografine retenybe. Tai štai N. Strakauskaitė atkreipė dėmesį ir į tai, kaip kartais gal ir nesąmoningai patys save atribojame nuo gilesnio šio krašto paveldo suvokimo. Mat vertindami kad ir krikštus dažniausiai kalbame tarsi iš vienos – etnomitologų varpinės. O pastariesiems pirmiausia rūpi šių atminimo ženklų baltiškasis klodas. Aišku, to klodo esama, jis labai reikšmingas, bet jis nėra vienintelis ir vien juo apsiriboti reiškia save nuskurdinti. Nematant kitų šiame krašte glūdinčių kultūros klodų, jie taip ir lieka mums nepažinta ir nieko nesakanti žemė.

Kad ir toliau neliktume neišmanėliais, turime gilintis ir į šiame krašte vyravusią protestantiškos kultūros tradiciją, kuri neatsiejama ir nuo vokiškosios kultūros. Patinka mums ar ne, pati ši žemė savyje saugo daug gilesnių vertybių nei kartais sugebame aprėpti. Šiuo požiūriu ar netampame panašūs į Karaliaučiaus krašto kaimynus, kurie prūsiškojo paveldo ten stengėsi nematyti ar net jį naikinti, nes visą to krašto istoriją skaičiavo nuo 1945-ųjų metų.

Kokią sąsają galima rasti tarp senųjų krikštų ir protestantiškosios tradicijos? Į šį klausimą ir pabandė atsakyti pati N. Strakauskaitė. Ji atkreipė dėmesį į Kuršių nerijoje gyvenusią bendruomenę, kuri bent jau paskutinius kelis šimtus metų buvo labai religinga, o tai – evangelikų liuteronų bažnyčios pastangų vaisius. Į bažnyčią nenueiti sekmadienį buvo negirdėtas dalykas. Dvasininkai savo pareigas atliko labai uoliai auklėdami, ugdydami ir šviesdami vietinius žmones. Pranešėja pateikė konkretų pavyzdį: 1863–1868 m. Nidos pastorius Albertas Hofheincas (Albert Hoffheinz) be tiesioginių pareigų užsiėmė ir tiriamąja veikla. Šis Karklėje gimęs ir Karaliaučiaus universitetą baigęs sielų ganytojas surinko unikalią medžiagą apie tai, kaip rengėsi Nidos žvejai. Po gero dešimtmečio tą medžiagą pagarsino Rytprūsių spaudoje ir taip atsistojo į šio krašto tyrinėtojų gretas. Jo aprašymas labai išsamus, parašyta su didele simpatija vietos žmonėms. Prisimindami šį tikrą sielų ganytoją pagerbiame jo atminimą, tačiau ši asmenybė nusipelno ir atminimo ženklo Nidoje. Beje, kaip ir daugelis kitų asmenybių vienaip ar kitaip savo likimą susiejusių su šiuo kraštu.

Liudviko Pasargės nuopelnai Nidai

N. Strakauskaitė priminė ir Liudviko Pasargės (Ludwig Passarge, 1825–1912) nuopelnus Nidai. Jis Karaliaučiaus ir Heidelbergo universitete baigė teisės mokslus, pagarsėjo kaip rašytojas ir vertėjas, į Nidą pirmą kartą atvyko tais pačiais 1868 metais, kai pastorius Albertas Hofheincas čia baigė savo ganytojiškas pareigas. Jeigu pastarasis dėmesį telkė į Nidos žvejų aprangą, L. Pasargė buvo daug platesnio akiračio ir užmojo tyrinėtojas, gerai pasirengęs šiam darbui. Jam rūpėjo net ir menkiausios vietinio gyvenimo smulkmenos. Su vienoda atida jis aprašinėjo Nidos žvejų gyvenamuosius namus, žmonių papročius, giedojimą per pamaldas ir kitus šio žvejų kaimelio gyventojų savitumus.

Nepraslydo pro L. Pasargės akis ir Nidos kapinių krikštai – bus bene pirmasis tyrinėtojas tuos krikštus ne tik aprašęs, bet ir nupiešęs. Intelektualas L. Pasargė bemat suvokė, koks tai unikalus dalykas. Pastebėsime, kad L. Pasargė visų pirma fiksuotojas, savo piešiniuose stengėsi perteikti autentišką krikštų vaizdą, gerai suvokdamas, kad būtent perteikimo tikslumas ir yra vertybė. Galima būtų pasakyti, kad piešiniuose stengėsi išreikšti visų pirma ne save kaip meninę individualybę, bet kuo tiksliau perteikti stebimą objektą. O gal būtent šio principo laikymasis kaip tik daugiausia pasako ir apie patį Pasargę dailininką?

L. Pasargė užrašė ir visas palaidotųjų pavardes, kurias aptiko Nidos kapinėse. Jokio įmantrumo palaidojimuose: smėlio kauburėlis, dažniausiai apaugęs smilgų kupstas, o kadangi pamario vėjas smėlį nupusto, tai ir tie krikštai nukrenta. Štai ir visa krikštų neilgaamžiškumo paslaptis. Seniausias krikštas, kurį matė ir užfiksavo L. Pasargė, datuotas 1856 metais. Pastebėsime, kad tyrinėtojas Nidoje gyveno gan ilgą laiką, tad nebuvo atsitiktinis į Kuršių neriją patekęs turistas.

L. Pasargė rašo, kad ant krikšto tiesiog peiliu būdavo išraižomas mirusiojo vardas ir pavardė, mirimo data. Raidės buvo išdažomos ryškia spalva. Ilgainiui ta spalva dingdavo. Kai kurie krikštai būdavo su stogeliu, bet vyravo asketiškos formos.

L. Pasargė buvo prisiekęs keliautojas, apkeliavęs Ispaniją ir Portugaliją, Švediją ir Laplandiją, Dalmatiją ir Juodkalniją. Tačiau kaskart nauji įspūdžiai iš atminties jam neištrynė to, ką jis patyrė Nidoje ir kitose Kuršių nerijos vietose. Kai Jurgio Zauerveino įtakoje 1879 m. Tilžėje įkurta Lietuvių literatūros draugija, L. Pasargė tapo jos nariu, kaip ir daug kitų žymių to meto Europos mokslininkų. O 1894 m. L. Pasargė išleido savo paties į vokiečių kalbą išverstus K. Donelaičio Metus.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Nuo Tomo Mano namelio pro pušis atsiveria Kuršių marios

Nidos vidurinės mokyklos mokiniais parengė Kuršių nerijos kapinių krikštų parodą

Klaipėdos universiteto docentė daktarė Nijolė Strakauskaitė (antra iš dešinės) tarp renginio dalyvių