Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Pradžia 2009 m. Nr. 15

Klaipėdiečių susitikimai su Poetu

Į būsimą leidinuką turėtų patekti ir Bernardo surinkti klaipėdiečių atsiliepimai apie susitikimus su Poetu. Atsiliepimų yra geranoriškų ir neigiamų, norint padilginti iniciatyvą rodančiųjų, ką nors darančiųjų padus. Tose trumputėse laikraščio žinutėse verda aistros, suvedamos sąskaitos, barstomi priekaištai – kartais teisingi, o kartais ir iš piršto laužti. Žodžiu, atsispindi tikras gyvenimas. Tai ir yra įsivaizduojamoji demokratija, kur kiekvienas laisvas turėti ir reikšti savo nuomonę. Surinktos į vieną daiktą įvairių metų žinutės, pasirodo – kas būtų pagalvojęs! – irgi gali būti savotiškas mūsų gyvenamojo meto dokumentas.

Pirmos žinutės autorius, 1989 m. aprašęs pirmąjį Donelaičio gimtadienio pagerbimą Klaipėdoje, pasirašė slapyvardžiu, tai Vladas Gurnevičius-Ramašonis, jau iškeliavęs amžinybėn.

Žinutėje Šviesi šventės akimirka Vytautu pasirašęs autorius rašo, kaip solidžioji Klaipėdos bendruomenė prie Donelaičio paminklo susirenka minėti klasiko gimtadienį. Prasminga, nors neilgai trunkanti šventė, kurioje kalba miesto šviesuomenė: poetai, muzikai, literatai, aukštųjų mokyklų profesoriai ir docentai, miesto vadovai, kuklūs ir neišsišokantys senosios kartos inteligentai. Pagerbiamas išraiškingas lietuviškas žodis, nusilenkiama ganytojiškai asmenybei – Donelaičiui. Dar didesnė vertybė – pačių klaipėdiečių susitikimas: atėjusieji susikalba žvilgsniais, pajaučia vienas kito širdį. Panašu, kad sausio 1-osios vidurdienį susirenka tie, kurie jaučiasi atsakingi už Klaipėdos kultūrinį gyvenimą ir čia tarsi paprašo ganytojo Donelaičio palaiminimo. Pabuvę po atviru dangumi, kartu šiek tiek pašalę kojas, įraudę nuo žvalinančio šaltuko, pasilinkėję ir atsisveikinę pargrįžta namo tarsi išties paties Donelaičio palaiminti.

Kitaip nusiteikęs žinutės Perkrikštytas Donelaitis nepasirašęs autorius. Kandžiai rašo: klaipėdiečiai pamiršo, kad Donelaitis buvo dar ir kunigas, ir ne katalikų, o liuteronų. Žodį apie dvasinius reikalus tarti buvo pakviestas katalikų kunigas, kuris nė vieno gero žodžio apie Mažosios Lietuvos dainių nepasakė, lemeno kažką apie taiką, o galvojo, matyt, apie karą. Suprask: reformacijos ir katalikybės karą.

Atsirado ir atkirtis replikos autoriui. Buvęs uostamiesčio internatinės mokyklos direktorius istorikas Stanislovas Rumbutis tvirtina, kad Donelaičio gimtadienio minėjimas yra miesto turtas ir jis turi būti puoselėjamas. Klaipėdos dienraštyje gruodžio 29 d. prie Donelaičio paminklo buvo kviečiami ateiti visi, kas norėjo – atėjo. Ir ko čia pulti, pursloti, kad kalbėti nebuvo pakviestas liuteronų kunigas? Žodis buvo suteiktas viesiems norėjusiems, liuteronų niekas nenuskriaudė.

Taigi mezgasi diskusija, aiškinamasi santykiai. O štai dar vieno komentaro autoriui atrodo, kad užsimezgusi tradicija – puiki, tik scenarijus – prastas. Tad nors klasikas kasmet per savo gimtadienį gražiai pagerbiamas, bet reikia ir atsinaujinimo, išmoningiau parengto scenarijaus: kasmet tas pats per tą patį kai kam jau primena bedvasį mitingėlį. O greta studijuoja į menus linkusi studentija – būsimieji režisieriai, teatralai. Kodėl sausio 1-ąją nesuvaidinus literatūrinės kompozicijos iš Donelaičio gyvenimo ir kūrybos. Už tokį darbą galėtų būti pasirašoma įskaita, gal užskaitomas ir kaip kursinis darbas. Praverstų ir vietos televizijos transliacija ar reportažas.

Kaip Donelaitis atėjo į Klaipėdą

Tai racionalūs pasisakymai ir pasiūlymai. Gyvenimas keičiasi, tad ir žmonių susibūrimų prie Poeto paminklo jei ne turinys, tai forma galėtų keistis. Keičiasi ir Bernardo sumanymai. Lankstinukas Su Donelaičiu širdyje, mano Bernardas, tarp klaipėdiečių turėtų paklausą, jame daug kas atrastų save ir savo pažįstamus. Tačiau pradėjęs mąstyti apie lankstinuką apsistojo ties kitu sumanymu: o jei taip parengus dviejų dalių knygelę? Pirmajai knygos daliai jau turi ir darbinį pavadinimą – Tautos žvaigždė šventa. Mano, kad reikėtų perteikti Donelaičio kelio į Klaipėdą peripetijas. Pradėti norėtų nuo 1921 metų, kai Klaipėdoje buvo įkurta Donelaičio draugija. Jos nariai buvo Gustavas Juozupaitis (1921–1930 m. buvo šios draugijos pirmininkas), Vilius Šaulinskas, Ona Zemturytė, Lidija Bajoraitė, Jurgis Plonaitis, Evė Simonaitytė ir kiti. Nuo draugijos atsiradimo Klaipėda pajuto, kas yra Donelaitis. Reikia, kad žmonės žinotų ir nepamirštų Donelaičio kelio į Klaipėdą.

Knygą Bernardas norėtų pradėti Justino Marcinkevičiaus žodžiais iš poemos Donelaitis:

„Jis tiktai žodį nuo mirties sulaikė,

Ir davė pradžią mums,

Ir davė laiką.“

Įžangoje atsiras vietos įžvalgai apie Donelaičio gamtameldystę. Bernardas cituoja mokytoją Rapolą Šaltenį, prof. Viktorą Falkenhaną, kurie lygina du Lietuvos didžiausius gamtos dainius – Kristijoną Donelatį ir Antaną Baranauską. Šie poetai kiekvienas savaip atskleidė pirmapradę paslaptingą lietuvio savijautą gamtoje – kaip dieviškoje savo būties šventykloje. V. Falkenhanas lygina Gėtę ir Donelaitį kaip abu pasaulinėje literatūroje priklausančius prie tų retų didžiųjų poetų, kurių aukščiausias juos įkvepiantis dieviškasis pradas gali būti pavadintas, Gėtės žodžiais, Gott-Natur (Dievas Gamta).

Taigi nors būdamas evangelikų liuteronų kunigas Donelaitis kūryboje yra gamtameldys, – Bernardas neabejoja, – juk ir Metai pradedami įspūdingu gamtos vaizdu:

„Jau saulelė vien atkopdama budino svietą

Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės“.

Taip gamtą garbinti gali tik gamtameldys, kuriam viskas aplinkui gyva, juda, kinta, auga, stiebiasi – pripildyta nuostabiausio gyvybės vyksmo. Tad ar gali kilti abejonė dėl Donelaičio kaip gamtameldžio? Juk ir dideli autoritetai poeto kūryboje tą patvirtina.

Prisiminkime Joną Užpurvį

Grįžkime prie 1921 m. įkurtosios Donelaičio draugijos, teisingiau, prisiminkime vieną šios draugijos narį mokytoją Joną Užpurvį (1891–1992). Evės Simonaitytės netikros sesers Ilzės Stubraitės vyras, buvo labai įdomi asmenybė – pedagogas, Mažosios Lietuvos istorikas, kalbininkas, kraštotyrininkas, mokėjo daugiau kaip 30 kalbų. Gimęs Virkytų kaimelyje į rytus nuo Saugų Šilutės rajone. 1911 m. baigė Klaipėdos mokytojų seminariją. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare.

1926 m. vedė, turėjo 1937 m. gimusią dukterį Janiną ir 1940 m. – sūnų Ramunį. Mokytojavo Vilkyčiuose, Rokuose, Vytauto Didžiojo universitete studijavo klasikines kalbas. Dėstė lotynų ir anglų kalbas Vytauto Didžiojo gimnazijoje Klaipėdoje. Iš vokiečių senų šaltinių rinko istorinę medžiagą, parengė dvitomį Lietuvių tautos istoriniai šaltiniai. Pirmą tomą Senprūsių kova su Ordinu išleido 1938 m., antrąjį – Lietuvių kovos su Ordinu iki Kęstučio mirties – 1939 metais. 1941–1943 m. vokiečių kalbą dėstė Vilniaus universitete. Po karo Klaipėdoje vokiečių ir anglų kalbas dėstė I-ojoje gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. Taip ir neišspausdintas liko dingęs jo parengtas Vytauto raštų rinkinys.