Žmogaus širdyje uždegti svajonę (2)
Pabaiga, pradžia Nr. 21
Mokslo Lietuva kalbina Lenkų instituto Vilniuje direktorių Mariušą Gaštolą (Mariusz Gasztoł), pasibaigus jo darbo ketverių metų kadencijai. Mūsų siekis – kurti ryšius tarp žmonių Kas Jums, gerbiamasis pone Mariušai, buvo sudėtingiausia per tuos ketverius metus, kai ėjote Lenkų instituto direktoriaus pareigas Vilniuje?
Laimė, teko dirbti su labai profesionalia darbuotojų komanda, pasisekė sukurti labai palankią darbui atmosferą. Darbuotojas turi jausti, kad jį supa draugai, jo darbas vertinamas, taigi ir labai reikalingas. Pagaliau juk nesame mašinos sraigteliai, kurie užtikrina mechanizmo darbą. Neslėpsiu, kartais tekdavo susimąstyti, ar nesame mechanizmas, įvairių projektų varžteliai.
Kai nori įgyvendinti kokį nors projektą, reikia ne tik siekti rezultato – tenka išlaikyti tam tikrus veiklos standartus. Todėl visada stengėmės numatyti galimas problemas ir kad jų nekiltų, kai į renginius atvyksta svečių. Tekdavo numatyti ir alternatyvių scenarijų, jei staiga pasitaikytų „avarinių“ situacijų. Visa tai padėjo išvengti didesnių nesklandumų per pastaruosius ketverius darbo metus Vilniuje, bet reikalavo daug laiko ir jėgų.
Nejau visada likdavote patenkintas tuo, kaip klostėsi darbas?
Lenkų instituto siekis nebuvo kurti ir vykdyti kuo daugiau projektų. Turėjome tikslą kurti kuo daugiau ryšių tarp žmonių, nes tai – mūsų instituto veiklos pamatas. Jei tie ryšiai užmezgami, bendradarbiavimas vyksta, nelemia vienokios ar kitokios asmenybės, galinčios patekti į šalies valdžios struktūras. Tada nebaisios ir ekonominės ar politinės krizės. Būtų blogai, jei visų insatitucijų veikla priklausytų tik nuo konkretaus žmogaus. Būtent šios nuostatos savo veikloje laikėmės, tokius siekius norėjome įgyvendinti. Jei dėl mūsų pastangų žmonės pradeda bendradarbiauti, vadinasi, savo tikslą pasiekėme. Be to, neketiname nurodinėti, kaip jie turėtų dirbti. Tokį veiklos būdą suprantu kaip demokratišką, vykstantį tarsi savivaldos principu.
Kai kalbame apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, kaip tik tokio žmonių bendradarbiavimo labiausiai ir reikia – ekonominiu, kultūriniu ir savivaldybių administracijos lygiu.
Svarbiausia gyvenimo pamoka Ūkinius, ekonominius ryšius paprastai labai gerai užmezga ūkio ir verslo subjektai, ypač jei tai abipusiai naudingi ryšiai. O kaip meno, kultūros žmones suartinti, inicijuoti jų ryšius? Tikriausiai tai sava specifika?
Kai meno žmonės nori ką nors kurti, tai ir be mūsų iniciatyvos randa būdų ir priemonių. Lenkų instituto funkcija šiuo atveju buvo nebent padėti gauti reikalingos informacijos, užmegzti kontaktą ir pan. Jei pagalba būdavo reikalinga, padėdavome įvairiais būdais. Kvietėme įvairių sričių specialistus į pažintines keliones, stengėmės pristatyti įvairias Lenkijos kultūros sritis. Supažindinome su Lenkų kino festivaliu, su Lietuvos teatrologais lankėme Lenkijos teatrų spektaklius. Organizavome kelionę Lietuvos istorikams ir kitų sričių mokslininkams. Kartais tas pirmas postūmis labai naudingas, o paskui norintieji randa būdų ir galimybių bendradarbiauti su kolegomis.
Man patinka štai koks išmintingas posakis: jei nori, kad żmogus nuplauktų į kitą žemyną, nėra reikalo jam aiškinti, kaip jis turi rasti reikiamą medį, jį išauginti, nupjauti, pasigaminti būtinų medžiagų, gauti kitų reikalingų įrankių ir priemonių laivo statybai. Reikia žmogaus širdyje uždegti svajonę. Jei pavyks, žmogus pats suras kelių, kaip savo siekį įgyvendinti.
Regis, tai ir turėtų būti darbo su žmonėmis pagrindas, svarbiausia pamoka, kurią esu išmokęs.
Labai vaizdingai apibūdinote. Ar vadovaudamas Lenkų institutui būtent šio principo ir laikėtės?
Galima ir taip pasakyti.
