Akademikas Pranciškus Baltrus Šivickis ir Lietuvos kino istorija

Iš kitų filmuotų profesorių atpažintas chemijos profesorius Jonas Šimkus (pirmasis Lietuvos universiteto rektorius, ilgametis Chemijos technologijos katedros vedėjas, 1918–1919 m. prekybos ir pramonės ministras, 1921–1922 m. krašto apsaugos ministras, 1926–1940 m. garbės konsulas Norvegijoje). Gaila, tačiau daugelyje siužetų trūksta ryškumo, ypač filmuojant žmones. Neaišku, ar dėl to, kad filmai jau išblukę, ar dėl patirties stokos filmuojant, nes vėlesni kadrai daug ryškesni. Siužete ties Kauno universiteto durimis yra keletas neidentifikuotų vyrų, nes gana sunku lyginti žmones judesyje (filme) su turimomis statinėmis nuotraukomis iš įvairių kitų šaltinių.

Savo stichijoje, t. y. prie vandens nufilmuotas žymus hidrologas prof. Steponas Kolupaila, daug nusipelnęs Lietuvos hidrologijos mokslui, gerai žinomas ir Amerikos mokslininkams (emigravo 1944 m.). Jo išrasta formulė maksimaliems vandens debitams skaičiuoti ir metodai žiemos debitams apskaičiuoti Amerikos mokslininkų buvo vadinami „Lithuanian method“. Buvo labai plataus akiračio intelektualas, spalvotosios fotografijos pradininkas Lietuvoje, fotomėgėjų sąjungos steigėjas (1933 m.) ir jos pirmininkas. Paryžiaus pasaulinėje parodoje 1937 m. jo fotografuoti Lietuvos gamtovaizdžiai apdovanoti aukso medaliu. Propagavo vandens turizmą, baidarių sportą, surengė pirmuosius Lietuvoje žygius baidarėmis. Būtent prie baidarės ir matome S. Kolupailą P. Šivickio filme, o į baidarę išmėginti plaukimo malonumų lipa dailininkas A. Žmuidzinavičius, kuris nesiskiria su savo molbertu ir ant vandens. Išplaukimą stebi nemažas būrys vaikų ir paauglių. Atrodo, kad tuomečiame kaime baidarės buvo dar nematytas dalykas, jei susirinko toks būrys smalsuolių.

Iš iššifruotų siužetų labai įdomus epizodas, filmuotas Mykolo Sleževičiaus namo kiemelyje Kaune (sovietmečiu čia buvo Petro Cvirkos muziejus, dabar Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros skyrius, yra ir nedidelė ekspozicija, skirta M. Sleževičiui; Kaunas, Donelaičio g. 13). P. Šivickis sugebėjo nufilmuoti kieme esančią terasą ir ja besileidžiančius žmones tokiu įdomiu rakursu, kad visi žiūrėję šį filmą neabejojo, kad filmuota turtingame erdviame Lietuvos dvare. Tačiau peržiūrėjus daug senųjų dvarų aprašymų ir nuotraukų, nieko nepasisekė rasti. Tik po to, kai pavyko į archyvus atsivesti jau sunkiai sergantį Algimantą Mickų ir su juo dar kartą pasižiūrėti medžiagą, išsiaiškinome, kad tai yra Mykolo Sleževičiaus namas Kaune. Tuomet ir identifikuoti žmones buvo lengviau, nes išleista pora gerai iliustruotų monografijų apie M. Sleževičių su jo šeimos nuotraukomis, be to, nemažai nuotraukų yra M. Sleževičiui skirtoje ekspozicijoje jo buvusiame name Kaune. Be paties šeimininko M. Sleževičiaus ir jo žmonos odontologės Domicėlės Sleževičienės, siužete nufilmuoti: O. Pavalkienė (D. Sleževičienės mama), Sleževičių įdukra Marytė Sleževičiūtė-Mackevičienė, jos vyras Mečislovas Mackevičius, Sleževičių tuometis nuomininkas rašytojas Petras Cvirka ir M. Sleževičiaus brolis Kazys Sleževičius.

Nors M. Mackevičius daugiausia pasižymėjo kaip visuomenės ir politinis veikėjas (1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės teisingumo ministras, 1941–1943 m. teisingumo generalinis tarėjas, 1947–1949 m. VLIK`o narys), tačiau jis prisidėjo ir prie Lietuvos teisės mokslų vystymo, paskelbė daug straipsnių nepriklausomos Lietuvos spaudoje. Amerikoje buvo Lietuvos teisininkų draugijos ir Lietuvos profesorių draugijos centro valdybos narys. Su bendraautoriais yra parašęs dvi monografijas apie Mykolą Sleževičių.

Dr. Kazys Sleževičius – žymus Lietuvos geofizikas, meteorologas, Kauno universiteto profesorius. 1940 m. dirbo Vilniaus universitete, buvo Meteorologijos ir klimatologijos katedros vedėjas. Atliko pirmuosius gravitacinius stebėjimus, padarė Lietuvos teritorijos magnetinę nuotrauką.

Beje, įdomios istorijos susijusios su P. Cvirkos gyvenimu M. Sleževičiaus name. Tiek P. Šivickio filme, tiek nuotraukose, saugomose M. Sleževičiaus name-muziejuje ar atspausdintose knygose, skirtose M. Sleževičiui, P. Cvirka dažnai matomas kartu su Sleževičių šeimos nariais. 1935 m. net Velykos švęstos kartu, taigi P. Cvirkos santykiai su šeimininkais buvo artimi. Todėl 1966 m. knygoje Jaunystės atradimas Antano Venclovos aprašytas (tiksliau – ne aprašytas, o sukurptas pagal sovietinius kanonus) vaizdelis iš P. Cvirkos gyvenimo pas Sleževičius dabar atrodo groteskiškai. Kai tokį vaizdelį paskaitai, pasipiktini, po to pasijuoki, vėliau pagalvoji – juk tai savitai įdomu, tai istorija apie istorijos falsifikavimą.

Būsimieji žymūs mokslo žmonės nufilmuoti hidrobiologinės ekspedicijos į Šventosios uostą metu. Ekspediciją P. Šivickis surengė 1934 m.vasarą. Šiuose kadruose, kaip anksčiau minėta, užfiksuotas pats P. Šivickis ir tuomečiai jo studentai Juozas Maniukas, Teklė Kiselytė, K. Jasiukėnaitė, S. Goldmanaitė, Irena Babuškinaitė, Natalija Kristijanovaitė-Likevičienė ir kt. J. Maniukas vėliau tapo žymiu ichtiologu, ilgamečiu Zoologijos ir parazitologijos instituto direktoriaus pavaduotoju, Ichtiologijos sektoriaus vedėju, Lietuvos valstybinės premijos laureatu. Teklė Kiselytė buvo ilgalaikė P. Šivickio asistentė, apsigynė disertaciją iš hidrobiologijos srities. S. Goldmanaitė pokario metais dirbo P. Šivickio vadovaujamoje Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto histologijos ir embriologijos katedroje vyr. dėstytoja. Jau minėtos liūdnos atminties 1948 m. Lietuvos MA ir TSRS aukštojo mokslo ministerijos sesijos metu ji buvo smarkiai kritikuota paties V. I. Svietlovo, TSRS aukštojo mokslo ministro pavaduotojo, nes esą „susigyvenusi su Morganu ir Mendeliu, o Mičiurino ir Lysenkos darbų nežino“. Neturime žinių apie tolesnį jos likimą. N. Kristijanovaitė-Likevičienė pokariu dirbo Kauno zoologijos muziejuje, dėstė Kauno aukštosiose mokyklose. Uolūs 1948 m. sesijos nutarimų vykdytojai, tuometis Biologijos instituto direktorius Mečius Valius ir jo pavaduotojas A. Gediminas (nemokėjęs lietuviškai) 1951 m. surinko komisiją Zoologijos muziejaus darbui vertinti. Komisija „įrodė“, kad muziejaus darbuotojai nevykdo 1948 m. sesijos nutarimo dėl biologijos mokslų pertvarkymo Lietuvoje. Kadangi komisijoje nebuvo kompetetingų specialistų, N. Likevičienė išdrįso šią komisiją pavadinti batsiuviais. A. Gediminas savo ataskaitoje ją labai smarkiai kritikavo ir grasino jos darbui surinkti dar vieną komisiją. Tačiau N. Likevičienės „sudoroti“ jam nepavyko, ji liko dirbti Zoologijos muziejuje, apsigynė disertaciją apie graužikus, buvo šios srities tyrimų pradininkė Lietuvoje, parašė daug knygų.

Kalbant apie filmuotą epizodą Šventojoje, norėtųsi paminėti, kad T. Ivanauskui kartais nepelnytai priskiriami nuopelnai, kurie priklauso P. Šivickiui. Pavyzdžiui, knygoje Tadas Ivanauskas (1976 m.) rašoma, kad 1949 m. jis pirmasis kėlė klausimą apie Baltijos jūros tyrimus ir pateikė biologinės stoties Klaipėdoje projektą. Tačiau P. Šivickis apie jūros tyrimų biologinės stoties būtinumą rašė anksčiau – 1929 ir 1931 m., o 1934 m. surengė pirmąją mokslinę ekspediciją į Šventąją.

P. Šivickio filmuose įamžinti ne tik mokslo, bet ir meno žmonės, visuomenės veikėjai, įdomios Lietuvos vietos. Jo filmuose dažnai sutinkamas dailininkas A. Žmuidzinavičius, su kuriuo jis susipažino dar Amerikoje (1922–1924 m.dailininkas Amerikoje rengė savo parodas, rinko aukas Šaulių sąjungai). Draugavo jie ir tėvynėje, 1929 m. vasarą kartu keliavo po Lietuvą. Daug kelionės momentų įamžinta, taip pat epizodas prie ką tik pastatyto Žmuidzinavičių namo Kaune 1929 m.: filmuoti iš namo išeinantys žmonės – A. Žmuidzinavičius su šaulio uniforma (matyt, einantis švęsti valstybinės šventės, nes kabo vėliava), o jį išlydi jam artimos moterys – žmona Marija Žmuidzinavičienė (visuomenės veikėja, spaudos draudimo metais prisidėjusi prie knygų gabenimo, pirmųjų lietuvių dailės parodų Vilniuje organizatorė, aktyvi šaulė), dukra Giedrė Žmuidzinavičiūtė (vėliau Gučienė) ir Emilija Putvinskienė (Šaulių sąjungos įkūrėjo V. Putvinskio žmona). V. Putvinskis mirė 1929 m. kovą, tad filmuota jau po jo mirties, antraip būtų ir jis įamžintas. M. Žmuidzinavičienė buvo V. Putvinskio sesuo, o Žmuidzinavičių name V. Putvinskiui buvo skirtas atskiras kambarys, nes į Kauną jis dažnai atvykdavo iš savo Graužikų dvaro, esančio netoli Kelmės, ir daug laiko praleisdavo Kaune tvarkydamas Šaulių sąjungos reikalus. Ne veltui gatvė, kurioje yra Žmuidzinavičių namas, vadinama V. Putvinskio gatve (dabar name veikia Velnių muziejus). Nufilmuoti gatvės epizodai galėtų būti naudingi besidomintiems Kauno miesto istorine architektūra – namai medinukai, su aukštomis medinėmis tvoromis, šalia jų Žmuidzinavičių namas atrodo kaip puošnus rūmas.

Du siužetai filmuoti Putvinskių šeimos Graužikų dvare: vienas 1929 m., kitas – 1934 metais. Pirmajame epizode prie Graužikų dvaro pastato išsirikiavę šauliai, daugelis jų su uniformomis (V. Putvinskis buvo įsteigęs šaulių klubą), o A. Žmuidzinavičius priima jų rikiuotę (tuomet jis buvo Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas). Rikuotėje pirma stovi E. Putvinskienė (Kelmės šaulių būrio garbės pirmininkė, knygnešių globėja, draudžiamos lietuviškos spaudos platintoja, draudžiamų lietuviškų mokyklų steigėja), šalia jos trys dukros: Emilija Putvinskaitė (nuo 1938 m. Pūtvytė), Sofija Putvinskaitė-Marcinkevičienė (nuo 1938 m. Mantautienė), Ona Putvinskaitė (vėliau Tercijonienė). A. Žmuidzinavičiui raportuoja sūnus Vytautas Putvinskis (nuo 1938 m. Pūtvis). Visi Putvinskių vaikai buvo aktyvūs Šaulių sąjungos veikėjai, užėmė aukštas pareigas, aktyviai dalyvavo ir kitoje visuomeninėje veikloje. Buvo Lietuvos patriotai, norėjo sulietuvinti savo pavardes, todėl įvairiuose šaltiniuose tos pavardės dažnai rašomos skirtingai (čia jos surašytos taip, kaip knygoje Vlado Putvinskio laiškai (2003 m.)). O Sofijos Putvinskaitės-Marcinkevičienės pavardė sulietuvinta ir iš vyro pusės – nuo 1938 m. ji Mantautienė.

Grįžkime prie šaulių rikiuotės. Po raporto A. Žmuidzinavičius eina prie E. Putvinskienės ir pagarbiai bučiuoja jai ranką, po to į kadrą patenka Giedrė Žmuidzinavičiūtė, o vėliau visi eina žiūrėti didžiulės palapinės, pastatytos netoli namo – juokdamiesi įeina ir išeina. Anot Augio Gučo, šią palapinę A. Žmuidzinavičius parsivežė iš Amerikos. Lietuvoje tuomet tokių palapinių nebuvo, todėl ji buvo nematyta įdomybė. Su šia palapine jie su P. Šivickiu 1929 m. vasarą keliavo po Lietuvą, ji matoma filmuotame epizode ant Dubysos kranto, kur sėdi A. Žmuidzinavičius ir tapo. Dabar atrodo keista, kad tais laikais žmonės nebuvo matę palapinės ar baidarės.

Antras epizodas filmuotas Graužikuose 1934 m. prie to paties namo, kaip ir 1929 metais. Čia sėdi M. ir A. Žmuidzinavičiai, Putvinskių šeimos nariai: E. Putvinskienė, E. Pūtvytė, O. Tercijonienė, V. Pūtvis ir šalia jo jauna moteris, panaši į S. Mantautienę (bet gali būti ir V. Pūtvio žmona Elena Urbonavičiūtė-Pūtvienė, tačiau jos nuotraukos nepavyko gauti). Filmuoti žmonės gerokai skiriasi nuo vaizdo nuotraukose; o čia dar moterys, kurios ir šiaip linkusios keisti savo išvaizdą. Aplink laksto maži vaikeliai, vienas iš jų tikrausiai O. Tercijonienės, nes nuolat pribėga prie jos.

Muzikos mylėtojams būtų įdomūs kadrai, nufilmuoti prie žymaus dainininko, vieno iš Lietuvos operos kūrėjų Antano Sodeikos namo Kaune 1929 m. (dabar P. Vaičaičio g. 2). Šis epizodas labai tamsus, dešifruotas tik po to, kai J. Šalkauskas jį gerokai pašviesino. Matyti, kad namas ką tik pastatytas, kieme dar pūpso žemių krūvos, ant jų šokinėja trys vaikai. Nufilmuotas šalia stovintis Kipro Petrausko namas (dabar K. ir M. Petrauskų muziejus), kairėje pusėje – namas su labai originalios konstrukcijos stogu. Malonu, kad ši įdomi konstrukcija išliko nepakeista iki šių dienų. Prie namo stovi pats šeimininkas A. Sodeika, jo žmona Elena Dobrovolskaitė-Sodeikienė (mokytoja; neiškęsiu nepasigyrusi, kad ji buvo ir mano mamos mokytoja), vyriausias Sodeikų sūnus Antanas Kęstutis Sodeika (žymus ausų nosies gerklės ligų gydytojas, gydęs daugelį dainininkų; baigęs dvi aukštąsias mokyklas, antroji – konservatorija, dabar Muzikos ir teatro akademija), jaunesnysis sūnus Erdvilas Jonas Sodeika (pianistas, konservatorijos prorektorius). Šiame name Sodeikų šeima gyveno iki 1949 m., vėliau persikėlė į Vilnių. Trečiasis nufilmuotas vaikas yra Viktorija Marini, kuri glaudžiasi prie savo mamos (?).Sąžiningai padėjau klaustuką, nes Sodeikų vaikai, nustatinėję filmuotų žmonių tapatybę šiame epizode, Marini mamos nebeprisimena, bet vargu ar P. Šivickis būtų filmavęs kokią kitą moterį (sakykime, tarnaitę ar auklę), nes jo filmuotuose kadruose – tik elitinės asmenybės. Anot A. K. Sodeikos, šalia esančiame K. Petrausko name gyveno iš Italijos atvykęs muzikos mokytojas Ernesto Marini, dėstęs Kauno konservatorijoje.

Dvasininkams būtų įdomus epizodas su kunigu, išeinančiu iš Kauno Įgulos bažnyčios (Soboro). Pagal Kauno arkivyskupijos kurijos archyve rastus duomenis, tai greičiausiai šios bažnyčios rektorius Nikodemas Rastutis, nes jis čia rektoriavo 1927–1943 m., nors jo nuotraukos neturime. Taip pat nufilmuotos labai prabangios laidotuvės, kurioms dešifruoti sugaišta daug laiko (peržiūrėti visi 1928–1929 m. Lietuvos aido ir kitų leidinių numeriai, nes šie kadrai filmuoti 1928–1929 m.), tačiau nepavyko išsiaiškinti, kieno tai laidotuvės. Iš procesijos (vyskupas, dvasininkai, vienuoliai, klierikai) ir iš to, kad procesija juda iš Kauno kunigų seminarijos pusės, matyti, kad tai aukšto rango dvasininkas, gerai visuomenei žinomas žmogus, tikriausiai dėstęs ir Kauno universitete (procesijoje yra visų visuomenės sluoksnių atstovai, priekyje eina studentai). Deja, Kauno arkivyskupijos kurijos archyve nėra jokių duomenų apie 1928–1929 m. mirusius dvasininkus.

Įdomūs kadrai užfiksuoti Šventojoje: rodoma, kaip ant laivo Danija įmontuota gintaro kasimo mašina, panaši į žemsiurbę, kasa gruntą, vyrai jį plauna, rezervuare maišo su strypais. Ant denio pozuoja A. Žmuidzinavičius.

Anksčiau minėti kadrai prie Plungės žirgyno gali būti įdomūs besidomintiems arklininkystės istorija Lietuvoje. P. Šivickiui ir A. Žmuidzinavičiui buvo demonstruojami žirgai, jie visi gražiai nufilmuoti.

Ne viską pavyko dešifruoti, bet prisiminus, kiek nedaug buvo žinoma pačioje tyrimų pradžioje, galime pasakyti, kad visai nemažai išsiaiškinta. Būtų labai gerai, kad Centriniame archyve esantys filmai būtų pertvarkyti pagal atliktus tyrimus, o ne liktų ateinančioms kartoms be jokių įrašų arba su klaidomis. Tam, žinoma, reikalingi pinigai. Tik mokslininkai gali būti tokie kvailiai ir dirbti veltui, aukodami savo laisvalaikį ir pinigus visokiems įrašams, kopijavimams ar kompiuterinėms programoms. Dirbti veltui vien dėl to, kad įdomu. Nei su kino, nei su video technika susiję žmonės veltui to nedarys. Ir kodėl jie turi kažką daryti veltui, jei aplinkui tiek daug sparčiai turtėjančių gudručių? Šių eilučių autorė bandė kreiptis į Šaulių sąjungą, aiškino, kad filmuose yra nemažai veikėjų, susijusių su Šaulių sąjunga, kad tai yra jų istorijos dalis. Kreiptasi buvo dar tada, kai jokiu sunkmečiu nekvepėjo. Lyg ir buvo pažadėta pagalba, bet pažadai neišsipildė.

O gal kokiems protingiems žmonėms, perskaičius šį straipsnį, ir kils noras paremti senųjų filmų tyrimus?

Pranciškaus Baltraus Šivickio naudotoji kino kamera eksponuojama Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

Kadras iš kino filmo. Šaulių rikiuotė Graužikų dvare 1929 m. Rikiuotę priima A. Žmuidzinavičius (kairėje). Toliau: E. Putvinskienė, E. Pūtvytė, S. Putvinskaitė-Marcinkevičienė-Mantautienė, O. Putvinskaitė-Tercijonienė, V. Pūtvis ir kt.

Kadras iš kino filmo. M. Sleževičiūtė-Mackevičienė. 1934 m.

Kadras iš kino filmo. Putvinskių šeima Graužikų dvare 1934 metais. Iš kairės: S. Putvinskaitė- Marcinkevičienė-Mantautienė (?), V. Pūtvis, O. Putvinskaitė-
Tercijonienė su vaiku