Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu
1947 m. parašė studiją apie tai, kada ir kaip Donelaitis kūrė savo poemą apie keturis metų laikus. Studijos tekstą padovanojo savo mokinei, kitas nuorašas atsidūrė Lietuvių kalbos ir literatūros institute (dabar du atskiri institutai: Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos). 1949 m. Joną Užpurvį su šeima bolševikai suėmė, ištrėmė į Sibirą – Krasnojarsko kraštą, Tasejevo rajoną. J. Užpurvis tremtyje buvo kolchozo bitininkas – gal ne blogiausia lemtis. 1962 m. grįžo į Lietuvą, bet savo namo Klaipėdoje, taip pat ir gimtajame Virkytų kaime neatgavo. Gyveno Šilutėje, pas sūnų, vėliau gavo butą penkiaaukščiame gyvenamajame name. 
J. Užpurviui buvo nežinomas jo studijos likimas, tad jis tekstą atkūrė vokiečių kalba. Vokiškas variantas sutrumpintas, jį sudaro 39 puslapiai ir vienas papildomas, pažymėtas a raide. Studijoje nagrinėjo poemą Metai, subtilius poetikos ir eilėdaros dalykus. Pasak B. Aleknavičiaus, labai kruopštus darbas, su lentelėmis.
1969 m. J. Užpurvis su sūnumi Ramuniu ir žmona Ilze gavo leidimą išvykti į Vokietiją. Ten ir išspausdino savo studiją. J. Užpurvio knygą Trys kalbinės studijos 1990 m. išleido Mažosios Lietuvos fondas Čikagoje. Aprašė gimtąją Saugų tarmę, išnagrinėjo upės ir miesto Memel kilmę.
Bernardas saugo J. Užpurvio lietuvių kalba parašytą studiją. Lietuvai nežinomas, labai originalus darbas, teigia B. Aleknavičius. Jis buvo parašęs laišką J. Užpurviui į Vokietiją. Įdėjo žinią apie jo studiją į knygą Donelaitis ir mes, už atsiųstą knygą J. Užpurvis buvo labai dėkingas Bernardui.
Vokietijoje J. Užpurvis gavo pensiją, daug keliavo, aplankė Italiją, Ispaniją ir kitas Vakarų Europos šalis. Parašė grožinių kūrinių, paliko nespausdintų rankraščių. Parašė novelę Kažkur, eilėraščių rinktinę Ką mano siela regėjo, Sibiro tremtį hegzametru aprašė epe Turgus baltųjų vergų. Prisiminimams apie Joną Užpurvį skirta 1999 m. Vilniuje išleista 516 puslapių knyga Mano literatūrinis palikimas* (parengė Regina Sinkevičienė, išleido UAB Litimo leidykla).
J. Užpurvio dukra Janina Sibire ištekėjo už ruso karo lakūno. Už tokį „nesąmoningumą“ ir prasilenkimą su tarybiniam žmogui privalomu idėjiškumu, lakūnas iš karo aviacijos buvo pašalintas, dirbo inžinieriumi. Abu gyveno Rostove prie Dono, Bernardas su Užpurvio dukterimi kurį laiką susirašinėjo.
J. Užpurvis mirė eidamas 101-us metus. Jis turėjo didelį kūrybinį potencialą, kurio tik mažą dalį dėl lietuvių tautą ištikusių tragedijų galėjo realizuoti. Santvarkai, kurioje ši asmenybė gyveno, jo kūryba buvo nereikalinga, kaip ir daugelio kitų panašaus likimo asmenybių. Reikia, kad tie žmonės nebūtų pamiršti, taip pat ir Jonas Užpurvis. Būsimojo leidinio Tautos žvaigždė šventa (sąlyginis pavadinimas) sudarytojas B. Aleknavičius žada įdėti ir ligi šiol lietuvių kalba nespausdintą klaipėdiečio Jono Užpurvio studiją apie K. Donelaitį.
Kai visas kraštas buvo verčiamas dideliu „kolchozu“
Bernardas į planuojamą leidinį įdės ir publikaciją Tolminkiemio džiunglėse. Artėjo 1964-ieji, buvo rengiamasi minėti Donelaičio 250-ąsias gimimo metines. 1960 m. Kultūros ministerija į Tolminkiemį, Lazdynėlius surengė dviejų asmenų žvalgomąją ekspediciją. Tuomet ją sudarė architektas Sigitas Lasavickas ir Dailės instituto ketvirtakursis Petras Šadauskas. Tai, ką ekspedicijos dalyviai išvydo Donelaičio žemėje, aprašoma rašinyje Tolminkiemio džiunglėse.
Kitas rašinys – Pirmoji klaipėdiečių ekskursija į Tolminkiemį. Ji buvo surengta 1963 m., ekskursijai vadovavo tuometinio Klaipėdos kraštotyros muziejaus (dabar Mažosios Lietuvos istorijos muziejus) direktorė Bronė Elertienė, dalyvavo liaudies menininkas Anicetas Puškorius, kiti klaipėdiečiai. Tad kokį XX a. septintojo dešimtmečio pradžios Tolminkiemį įsiminė jame apsilankę klaipėdiškiai? Matė bažnyčios šventoriuje stovinčią cisterną su degalais, mat ten buvo degalų sandėlis. Būsimame leidinyje Bernardas nori pateikti tada nufotografuotos Tolminkiemio bažnyčios, kurios klebonu XVIII a. buvo Donelaitis, vaizdą. Tikriau tai, kas buvo likę iš bažnyčios statinio. Bus leidinyje pokarinė nuotrauka, kurioje naujieji kolonistai nusifotografavę priešais Tolminkiemio bažnyčios bokštą, stovėjusį dar po Antrojo pasaulinio karo. Bernardui pavyko nufotografuoti vietinį žmogų, kuris jų ekskursijos metu didžiuodamasis pasakojo, kaip būdamas traktorininku gavo užduotį nugriauti Tolminkiemio bažnyčios bokštą.
Taigi ne karo viesulas sugriovė Tolminkiemio bažnyčią, bet naujieji šį kraštą užplūdę gyventojai iš visos plačiosios Sovietų Sąjungos. Todėl ir stengėsi niveliuoti žemę, kuri jiems jokių sentimentų nekėlė, buvo tik nukariauto priešo žemė. Per du šimtai bažnyčių Karaliaučiaus krašte jau po karo virto griuvėsiais, „nematant“ įvairaus lygmens valdžiai. Turtingas ir tvarkingas kraštas buvo nugyventas, paverstas dideliu „kolchozu“. Tai, kad Donelaičio žemėje neliko jo apdainuotų būrų net palikuonių, yra šios žemės tragedija, apie kurią tylėti nevalia.
Vakarų Lietuvos žmonių akimis
Naująja knyga į Donelaitį Bernardas pasiryžęs žvelgti per Poeto matymą Vakarų Lietuvos žmonių akimis, jo atminimo įamžinimą klaipėdiečių rankomis ir pastangomis. Vilniečiai, kauniečiai ir kiti labai daug Tolminkiemio bažnyčios atkūrimui padarę žmonės šį kartą liks nuošalyje, ir dėl to galima tik apgailestauti. Nuolatinės Kristijono Donelaičio komisijos iniciatyva buvo pradėta K. Donelaičio palaikų paieška, kuriai vadovavo L. Gineitis. Pradėta atstatinėti po karo sugriauta Tolminkiemio bažnyčia, vėliau ir buvusi klebonija, kurioje Donelaitis rašė Metus, o šiam didžiuliam darbui vadovavo inžinierius, architektas ir archeologas viename asmenyje Napalys Kitkauskas. Atstatytoje bažnyčioje 1979 m. atvėrė duris K. Donelaičio muziejus, bažnyčios specialiai įrengtoje kriptoje perlaidoti po bažnyčios grindimis rastieji Donelaičio palaikai. Pagal identifikuotą kaukolę archeologas Vytautas Urbanavičius sukūrė K. Donelaičio skulptūrinį dokumentinį portretą. Vilniuje veikia 1992 m. įsteigtoji Kristijono Donelaičio draugija, kuriai vadovauja N. Kitkauskas, draugija leidžia Karaliaučiaus kraštui skirtą laikraštį Donelaičio žemė, kuriam vadovauja Stepas Lukoševičius.
Vilniečių ir kitų vietų žmonių pastangos išsaugoti su Donelaičiu susijusias vietas ir objektus nusipelno pagarbos ir įprasminimo, tad ateityje jei ne pačiam Bernardui, tai gal kam kitam kils naujos knygos užmanymas? Na, o Bernardas pasiryžęs parodyti Vakarų Lietuvos žmonių kelią į savo Poetą. Jeigu seksis kaip sumanyta, į knygą patektų įvairių sričių kūrėjai – menininkai literatai, teatralai, vienaip ar kitaip pridėję prie Donelaičio temos plėtojimo, jo palikimo įprasminimo savo kūryboje.
1964 m., minint poeto 250-ąsias gimimo metines, ir buvo sumanyta atkurti Tolminkiemyje su K. Donelaičio vardu susijusias atminimo vietas. Simboliška, kad šalia Tolminkiemio bažnyčios tada ir buvo pastatytas paminklinis akmuo, ant kurio lietuviškai ir rusiškai parašyta: Šioje vietovėje 1743–1780 m. gyveno lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis.
Ne mažiau iškilmingai pažymėtos poeto 275-osios gimimo metinės. Iš buvusių Lazdynėlių kaimo, gimtosios Donelaičio vietos, į Mosėdį buvo atvežtas ąžuoliukas, labai prasmingai buvo sodinamas prie paminklinio akmens. Klaipėdos studentai suvaidino Justino Marcinkevičiaus poemos Mažvydas ištrauką, kur Martynas Mažvydas sodina ąžuolą. Tą, kurį Nemuno vandenys atplukdė iš kito kranto – iš Didžiosios Lietuvos. Poemoje ąžuoliuko sodintojas meta į iškastą duobę žiurkę – kad ąžuolas plačiai lapotų, tą patį magišką ritualą pakartojo ir studentai. Kur jie tą žiurkę gavo, Bernardas nepasakojo, veikiausiai būtų atskira istorija, bet ąžuoliukas Mosėdyje prie jubiliejinio akmens auga.
Lazdynėliams už išsivežtą ąžuoliuką simboliškai atsidėkota pasodinant 275 ąžuoliukus – po vieną už kiekvienus metus nuo Donelaičio gimimo.
Idealistams visada sunku
Savitą knygos skyrių tikriausiai sudarys menininkai, kurie sukūrė kūrinių Donelaičio poemos Metai motyvais. Kad ir Jonas Burokas, kūręs ištisus ketverius metus ir sukūręs 29 lakštus. Tą didelį darbą užbaigė 1980 m.,artėjant poeto 200-osioms mirties metinėms. Vienoje lakšto dalyje dailininkas pateikė Donelaičio tekstą, o kitoje – savo tekstą, per kurį dėsto, kaip sovietiniais metais atrodė jo gimtasis Juodagalvių kaimas Švenčionių rajone. Kadangi savo kaimo neidealizavo, bet parodė, koks yra iš tikrųjų, tai ir nebuvo reikiamai įvertintas. Faktiškai nutylėtas dailininko darbas, nors autorius yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Į B. Aleknavičiaus leidinį Donelaitis ir mes vienas iš J. Buroko lakštų įdėtas kartu su dailininko mintimis.
Įdomi Jono Buroko asmenybė verta platesnio komentaro. Buvo Sąjūdžio žmogus, o Lietuvai 1990 m. paskelbus nepriklausomybę J. Burokas tapo Lietuvos muitininku, bet ne tam, kad greičiau pasistatytų namą ar kitaip prasigyventų. Žmogus idealistas, o idealistas, kaip žinia, realiame gyvenime bemat susiduria su tikrove, kuri mažai ką bendra turi su realių žmonių siekiais. Taip nutiko ir J. Burokui: doras, sąžiningas darbuotojas tikriausiai atrodė kaip ateivis iš kitos planetos, todėl labai greitai turėjo pasitraukti iš tarnybos – tokie muitininkai idealistai nereikalingi.
Gali atsirasti įsižeidusių žmonių, kurie imsis ginti muitininkų munduro garbę, bet tuo pačiu tada tegu pareiškia pretenzijas ir Jėzui Kristui, kuris skelbė meilę tarp žmonių, bet apie fariziejus ir muitininkus nėra pasakęs gero žodžio, o prekininkus net liepė išvyti iš šventyklos. Tiesa, tai buvo Romos imperijoje ir labai seniai.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas
