Anykštėnai minėjo Valstybės šventę

Vytautas Rimša,
anykštėnas, Svėdasiškių draugijos Alaušas Tarybos narys

Praėję ir šie metai turtingi Lietuvos valstybinių jubiliejų: paminėtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis; minėsime šalies Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį; vidurvasarį pasitiksime Žalgirio mūšio 600-ąsias metines.

Nepaisant jų gausos, vasario 6 dieną Pasaulio anykštėnų bendrijos (PAB) Vilniaus anykštėnų sambūrio (VAS) nariai noriai rinkosi į Signatarų namus. Į tradicinį Vasario 16-osios minėjimą čia juos VAS pirmininkė Rita Virbalienė sukvietė gan anksti – teko derintis prie Signatarų rūmų darbo grafiko.

Šįkart į šventišką – gėlėmis, vėliavomis ir kitais valstybės simboliais papuoštą – Signatarų namų salę Tautos šventės paminėti susirinko vos ne šimtas Vilniaus anykštėnų. Tarp jų – Anykščių, Debeikių ir kitų bendruomenių, Svėdasiškių draugijos Alaušas nariai, iš kitų rajono vietovių kilę kraštiečiai.

Renginys prasidėjo 11 valandą ir truko iki geros popietės. Sugiedojus himną, oficialiąją minėjimo dalį įžanginiu žodžiu pradėjo ir programą vedė ilgametė Lietuvos valstybinio radijo diktorė, lietuvių valstybinės kalbos mokytoja Liudgarda Juškaitė-Čepienė. Ji padeklamavo keletą Lietuvai skirtų poeto Bernardo Brazdžionio eilėraščių, pasveikino su švente.

Išsamų pranešimą apie lietuvių kelią į Vasario 16-ąją ir jos reikšmę Lietuvai skaitė anykštėnas, ilgametis PAB pirmininkas, akademikas Antanas Tyla. Apžvelgdamas Lietuvos laisvės idėjos raidą nuo Lietuvos karaliaus Mindaugo laikų iki šių dienų, jis daug vietos skyrė lietuvių liaudies vaidmeniui, saugant lietuvių tautos identitetą, kalbos grynumą, kultūrą, spaudą. Pasirodo, anuomet nesnaudė ir anykštėnai. Pavyzdžiui, iš 100 prašymų, išsiųstų carinei valdžiai dėl spaudos lotynų rašmenimis draudimo Lietuvoje panaikinimo, 9 buvo parašyti iš dabartinės Anykščių teritorijos. Juos pasirašė eiliniai Alotų, Anykščių, Svėdasų ir kitų šio rajono valsčių žmonės.

Skriaudė Lietuvą ir didžiosios kaimynės, ypač Rusijos, Vokietijos ir Lenkijos invazijos metu, kai Lietuva neteko trečdalio savo žemių. Prof. A. Tyla išreiškė didelį susirūpinimą dėl intensyvėjančios dabartinės lietuvių emigracijos, geriausių specialistų netekties, ekonominių sunkumų. Jo nuomone, šiandien nepasiduoti jiems įpareigoja Vasario 16-osios iškovojimai ir Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas. Jis gan teigiamai įvertino Svėdasiškių draugijos Alaušas ir kitų Anykščių krašto bendruomenių veiklą, išvien dirbant savo krašto ir tautos kultūros labui.

Kraštiečiai tarsi trumpam grįžo į netolimą praeitį. Mokytoja L. Čepienė paskelbė jiems autentišką istorinį dokumentą – Vasario 16-osios minėjimo kalbą (autorė Rita Smetonienė), pasakytą Sąjūdžio mitinge, vykusiame 1989 m. prie Anykščių pieninės. Tuo metu minėtas sambūris buvo tikras Nepriklausomybės atkūrimo Anykščių žemėje pranašas.

Kalbėjęs Vilniaus universiteto doc. dr. Juozas Parnarauskas pabrėžė, kad itin daug žalos Lietuvos valstybingumui padarė mūsų tautos lenkinimas, prasidėjęs nuo Liublino unijos ir trukęs net 360 metų, taip pat 120 metų užsitęsęs rusinimas, kurį lydėjo sukilimai ir represijos, o tarybiniu laikotarpiu – lietuvių tautos genocidas ir trėmimai. Docentas kritiškai įvertino VU prof. Alfredo Bumblausko darbus, kuriuose unijos laikotarpio lietuvių ir lenkų savitarpio santykių aprašymuose pasigendąs mokslinio objektyvumo. Esą jis įžvelgiąs vien Lenkijos politinio ir kultūrinio vaidmens aukštinimą, o ano meto lietuvių tautos lenkinimo klausimai profesoriaus darbuose likę nuošalėje. To nutylėti nevalia. J. Parnarauskas apgailestavo, kad panaši padėtis dabar klostosi Lietuvoje su mūsų kalbos rašyba, valstybiniu lygiu brukant į lietuvišką abėcėlę kai kurias lenkiškas raides, menkinant mūsų kalbą, slopinant tautinę lietuvių savigarbą.

Prisiminimais apie pokario Vasario 16-osios šventes dalijosi buvęs ministerijos darbuotojas, miškininkas Stasys Bartaševičius. Vieną 1947 m. rytą, važiuodamas siauriuku į Švenčionėlius (iš ten jis keliaudavęs į mokslus Vilniuje), traukiniui atvykus į pirmąją, šalia Anykščių buvusią stotelę, jis su kitais išvydęs greta jos sukastą aukštą sniego krūvą, virš kurios prieblandoje plaikstėsi senoji Lietuvos trispalvė. Jo nuomone, šią šventę žmonės čia minėję visuomet, o kartais dėl jos net rizikavę savo laisve...

Oficialiąją renginio dalį praturtino muzikinė programa. Arijomis iš nacionalinių (Vytauto Klovos Pilėnų, Jurgio Karnavičiaus Gražinos ir kt.), klasikinių italų operų, akompanuojant Birutei Šernaitei (Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto Signataro Jokūbo Šerno giminaitė), klausytojus džiugino žinomos operos solistės Rasa Juzukonytė ir Eugenija Klivickaitė. Sužavėjo visus ir jų atliekamos lyrinės lietuvių kompozitorių Algimanto Bražinsko, Algimanto Raudonikio, Juozo Tallat Kelpšos dainos, taip pat lietuvių ir užsienio šalių kompozitorių romansai. Kai kuriuos jų teko kartoti.

Vasario 16-osios minėjimo programa baigėsi nuoširdžiu kraštiečių bendravimu prie kavos ir sumuštinių. Jais pasirūpino patys Vilniaus anykštėnai. O dabar prieš jų akis – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-ųjų metinių jubiliejus.

Istorikas, doc. dr. Juozas Parnarauskas skaito pranešimą apie okupacijų žalą Lietuvai

Apie lietuvių laisvės idėjos raidą kalba akademikas prof. Antanas Tyla