Nuo švento ąžuolo viršūnės – į laiką, žmones ir kultūrą

Vasario 3-iąją galėjome įsitikinti, kokia maža Lietuvos istorijos instituto salė, kaip susitraukė, nepajėgdama sutalpinti visų norinčiųjų pasveikinti habil. dr. Ingę Lukšaitę su jos garbingu jubiliejumi – 70-mečiu. Dalis vėliau atėjusių sveikintojų buvo priversti užimti vietas net ne „galiorkoje“, bet koridoriuje, iš kur ir klausėsi jubiliatės pranešimo. Toks susiklostęs akademinio pasaulio paprotys: maža to, kad esi jubiliatas, būk malonus atidirbk tribūnoje, atsipirk pranešimu, o mes paklausysime.

Bendra nuotaika truputį priminė praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio teatrų gyvenimą: visi veržiasi į spektaklį, bilietų nėra, nes seniai išpirkti, užtat koks džiaugsmas, kai prasmukęs į salę galėdavai susirangyti neieškodamas patogumo, nes svarbiausia buvo kartu su visais išgyventi nepasikartojančias akimirkas. Buvo laikai, kai teatras buvo tautos vedlys, šiandien pats gyvenimas yra teatras, reportažus iš Seimo rūmų žiūrime kaip kokį šou, tik gaila, kad labiau piktinantį negu juokinantį.

Vis dėlto Ingės Lukšaitės pagerbimo renginys jos „gimtajame“ Lietuvos istorijos institute ir kitą dieną vykęs mokslininkei skirtos parodos atidarymas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje rodo, kad akademinei ir plačiajai visuomenei dar nėra nuslopęs dėmesys mokslo žmogui, tyrinėtojui. Mokslas vis dar išlieka veiklos sritis ir vertybė, burianti žmones, dauginanti bendraminčių skaičių.

Abu vienas po kito sekę Ingės Lukšaitės renginiai ir pačios jubiliatės vieta Lietuvos humanitarikoje, apskritai moksle, teikia malonią progą apie tai rašyti. Ne paskutinė vieta čia tenka ir pačiai mokslininkės asmenybei. Juk ir tai, kad dauguma sveikintojų ją vadino profesore ir tiesiog vardu, rodo kelis reikšmingus dalykus: jubiliatės mokslinės kvalifikacijos ir padaryti darbai niekam nekelia abejonių, kad ji verta aukščiausio akademinio laipsnio, o kad jo neturi, tėra tik nesusipratimas, kokių labai daug mūsų gyvenime, taip pat ir moksliniame. Dar vienas įrodymas, kad mokslui išties atsidėję žmonės kartais tiesiog mažai rūpinasi formaliais moksliniais rodikliais, vardais ir laipsniais, nes jiems tiesiog gaila brangaus laiko tokiems dalykams. Panašus pavyzdys – istorikas, vertėjas, enciklopedininkas Rimantas Jasas (1929–2002) – aukščiausio lygmens pirminių šaltinių tyrinėtojas, archyvų žinovas ir paprasčiausiai eruditas. Su juo konsultuodavosi aukščiausiais vardais ir laipsniais apdalinti šalies ir užsienio istorikai, o pats Rimantas Jasas vis neturėjo laiko parašyti ir apsiginti net pirmos disertacijos. Gal šių dviejų istorikų sugretinimas nėra labiausiai vykęs, nes jubiliatė – habilituota daktarė, dėstė ir dėsto ne viename šalies universitete, nors tokiam gretinimui neturėtų prieštarauti.

Aišku, yra ir kitų būdų pagerbti aukščiausio rango šalies mokslininkus, nebūtinai tik profesoriaus laipsniu. Reikia manyti, kad Ingės Lukšaitės aukščiausi pripažinimai dar bus ir tie malonūs įvykiai ne už aukštų kalnų.

Laiko žingsniai biografijoje

Vis dėlto neišvengsime kai kurių biografinių duomenų apie Ingę Lukšaitę, nes tie gyvenimo ir veiklos kelrodžiai padeda geriau suprasti ir vertinti asmenį.

Gimė 1940 m. vasario 2 dieną Kaune. Tėvas Kazimieras Lukša, motina dr. Meilė Lukšienė (1913–2009), lietuvių literatūros tyrinėtoja, pedagogė, viena iš Tautinės mokyklos koncepcijos autorių, sesuo Giedrė Lukšaitė-Mrazkova, garsi lietuvių ir čekų vargonininkė, klavesinininkė ir pedagogė.

Visas jubiliatės gyvenimas siejasi su Vilniumi. 1962 m. Ingė Lukšaitė baigė Vilniaus valstybinį universitetą, Istorijos ir filologijos fakultetą, įgijo istorikės specialybę, keletą metų dirbo aštuonmetės mokyklos mokytoja Trakų Vokėje. 1962 m. įstojo į Lietuvos istorijos instituto aspirantūrą. Nuo 1967 m. pabaigos tapo šio instituto jaunesniąja moksline bendradarbe, nuo 1980 m. – vyresnioji mokslinė bendradarbė. 43-ius metus nesiblaškydama ištikimai šiame institute tebedirba.

Štai šis pastovumas, nesiblaškymas, nuoseklumas darbe ir gyvenime puikiausiai apibūdina mokslininkę, o per tą laiką išleisti fundamentiniai veikalai yra Lietuvos humanitarinio mokslo pažiba. Aišku, bent kai kurias tų knygų paminėsime, bet prieš tai priminsime kai kuriuos svarbius jubiliatės gyvenimo ir mokslinės veiklos faktus.

1971 m. apsigynė istorijos mokslų kandidato disertaciją, kurios tema Lietuvių kalbos plitimas Lietuvos reformaciniame judėjime XVII a. (nostrifikuota 1994 m., suteikiant istorijos mokslų daktaro laipsnį). 2000 m. apgynė monografiją Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis, jai suteiktas habilituoto daktaro mokslo laipsnis, už šį veikalą I. Lukšaitei skirta 2002 m. Lietuvos mokslo premija.

I. Lukšaitė 1988–1990 m. dėstė Lietuvos dailės akademijoje, 1995–2002 m. Vytauto Didžiojo universitete, 2001–2007 m. Klaipėdos universitete, pastarajame kaip Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja. Teko dirbti Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete Lenkijoje.

Mokslininkė nagrinėja Lietuvos XVI–XVII a. kultūrą, knygos ir bibliotekos istoriją. Tyrimų kryptys: Lietuvos kultūros istorija XV–XVII a., reformacijos Lietuvoje istorija XVI–XVII amžiuje. Parengė Andriaus Volano Rinktinius raštus (1996), Mato Pretorijaus Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla (t. 1 1999 m., t. 2 2004 m.,t. 3 2006 m.). Skelbia Lietuvos kultūros istorijos šaltinius, viena iš sudarytojų Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis XIII–XVII a. Istorijos šaltinių antologija (1994). Tai tik maža dalis jos parašytų darbų, mokslininkės bibliografijoje – dvi dešimtys išleistų knygų (kai kurios parašytos su bendraautoriais).

2003–2008 m. Ingė Lukšaitė buvo Lietuvos mokslo tarybos pirmininko pavaduotoja. Ji yra kelių jungtinių doktorantūros komisijų narė, daugelio doktorantūros komitetų pirmininkė, doktorantų vadovė ir konsultantė. Tai jos nuopelnas, kad 2006 m. būtų sukurta Tarptautinė mokslinė duomenų bazė Lituanistika ES Socialinio fondo finansuojamo BPD 2.5 priemonės Žmogiškųjų išteklių kokybės gerinimas mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje. I. Lukšaitė iki 2008 m. buvo to projekto koordinatorė.

1997 m. apdovanota penktojo laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 1999 m. jai suteikta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Martyno Mažvydo premija už nuopelnus Lietuvos valstybės kalbai, raštijos istorijai ir knygos menui. Jau minėjome ir 2002 m. jai skirtąją Lietuvos mokslo premiją.