Moksleivių sąjūdžio pusamžis

Iš atsiminimų apie „Aušrinę“ 

Petras KLIMAS

Vasario 25-ąją Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje surengta paroda, skirta moksleivių žurnalo Aušrinė šimtmečiui. Ėjo 1910–1914 m. Vilniuje, 1917 m. Voroneže, 1919– 1926 m. Marijampolėje, 1931– 1933 m. Kaune. Pradėtas leisti Maskvos lietuvių studentų –Stasio Šilingo, Petro Klimo, Juozo Papečkio ir kt. – kaip laikraščio Lietuvos žinios literatūrinis ir mokslo priedas. Spausdiname Vasario 16- osios Akto signataro Petro Klimo straipsnį parašytą Aušrinės 100-mečiui, kuris buvo pasiūlytas Mokslo ir gyvenimo redakcijai, bet išspausdintas nebuvo. Apie tai primena buvusio Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio autografas ant rankraščio.

Vasario 25-ąją Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje surengta paroda, skirta moksleivių žurnalo Aušrinė šimtmečiui. Ėjo 1910–1914 m. Vilniuje, 1917 m. Voroneže, 1919–1926 m. Marijampolėje, 1931–1933 m. Kaune. Pradėtas leisti Maskvos lietuvių studentų – Stasio Šilingo, Petro Klimo, Juozo Papečkio ir kt. – kaip laikraščio Lietuvos žinios literatūrinis ir mokslo priedas.

Spausdiname Vasario 16-osios Akto signataro Petro Klimo straipsnį parašytą Aušrinės 100-mečiui, kuris buvo pasiūlytas Mokslo ir gyvenimo redakcijai, bet išspausdintas nebuvo. Apie tai primena buvusio Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio autografas ant rankraščio.

Moksleivijos vaidmuo mūsų istorijoje paskutiniais carinės Rusijos dešimtmečiais yra vertas ypatingo dėmesio. Atsirandanti lietuviška inteligentija, ligi tol pabira, pradėjo burtis kolektyvu bendriems uždaviniams išsiryškinti ir kooperuotis jų vykdymui. Norint tiksliai atsverti tą indėlį, kurį buvo įnešusi „Aušrinė“, o su ja kartu ir „aušrininkų“ kuopelės, pasklidusios po visą Lietuvą – reikia persikelti į politines ir visuomenines to meto apystovas ligi tokio laipsnio, kad pagrindinis visuomeninio plėtojimosi dėsnis „kas buvo – tai turėjo būti“ pasiteisintų veiksnių visuma.

1910–1914 metų „Aušrinė“ nėra koks nuošalus ingredientas lietuviškos Lietuvos istorijoje. Tie patys spyriai veikė mūsų moksleiviją aukštose mokyklose jau nuo XIX a. vidurio. Tai jautė pati „Aušrinės“ redakcija, kuri tik pradėdama eiti, patiekė visą eilę labai įdomių žinių apie savo pirmtakus. Jų tarpe pirmavo taip pat Maskvos universiteto auklėtiniai, kaip ir „Aušrinėje“.

Antai, istorijos–filologijos fakulteto studentas J. Koncevičia 1858–1859 m. įninka rinkti lietuvių folklorą Antano Juškevičiaus /Pušaloto klebono/ intencija. Jis buvo susipažinęs ir su Jonu Juškevičium, Kazanės gimnazijos mokytoju. Lietuviška nuotaika jau tada pradėjo sklisti tarp studentų, kilusių iš Lietuvos, bet tarpusavyje jie dar kalbėjosi lenkiškai.

Tik kunigaikštis Povylas Puzina visada kalbėdavo lietuviškai ir kitus ragino būti „pilnais lietuviais“. Enrikas Bukauskas net pranašavo būsiant po 50 metų ir lietuvišką operą. Suskato vienas kitas ruošti ir mokslinę literatūrą. Pr. Lipstavičia išdėstė mineralogiją, kurią vėliau J. Šliupas atspausdino „Aušroje“ /1883 m./, pavadinęs „Žemės turtų aprašymu“. Autorius po 1863 m. sukilimo pateko katorgon. Kitas Maskvos studentas, Leonas Daraškevičius rašė geografiją, apie „gaspadorystę“ ir apie tai, „ką tėvas mano tėvui pasakojo“. Juozas Savickis iš Telšių parašė pasaką „Kada šventieji po žemę vaikščiojo“. Ta pasaka, pasak M. Biržiškos, buvusi atspausdinta Tilžėje /Mitteilungen der litauischen litterarischen Gesellschaft/. Buvo dar studentas Ant. Medekša, kuris mėginęs rašyti Lietuvos istoriją. Prie tos studentų grupės dėjosi tada net kai kurie studentai iš Minsko srities, kurie laikė save lietuviais ir norėjo mokytis lietuviškai.

Tie žybsniai jau rodė naują Lietuvos studentijos posūkį. Bet dar ligi 1863–1873 m. studentai lietuviai nesiskyrė nuo lenkų. Tik Muravjovo režimui sustiprėjus ir uždraudus lietuvių spaudą, o sulenkėjusiems bajorams ir lenkams tuo pasinaudojus, lietuviai studentai Maskvoje ryžosi susiburti skyrium, būtent tie, kurie lietuviškai tekalbėjo ir savo kalbą puoselėjo. Tokių „drąsuolių“ atsirado apie septynetą. Jų tarpe šiaulietis matematikas Pranas Šimkevičius /nuo Kaltinėnų/, Gabrielis Petrulis /Petrulevičius/, medikas nuo Vabalninko, Augustinas Paškevičius, medikas nuo Grinkiškio, Petras Morkūzas ir Botyrius, abu bene filologai ir dar trys ar keturi studentai iš Suvalkijos.

Šitas būrys net buvo sumanęs apeiti Muravjovo lietuvių spaudos draudimą ir kur nors Rusijoje spausdinti lietuviškas knygeles.

Lietuviška kryptis subrendo studentijos tarpe atvykus Maskvon J. Basanavičiui /1881–82/, J. Jablonskiui, Sketeriui, Buivydžiui, Vilkutaičiui, Ant. ir Pr. Mašiotams, Jasinskui, Ant. Kraučūnui, Rugiui, Tercijonui, Karosui, S. Matulaičiui, A. Vileišiui, J. Kriaučiūnui, B. Batusevičiui, Rasvickui, Polujanskui, Barsevičiui, Moigiui, Čepuliui, Januševičiui, Macikevičiui, Petruliui, Lozoraičiui, P. Matulaičiui, Kriščiukaičiui ir kt. Buvo tada sukurta ir slapta draugija, o Jablonskis (Obelaitis) visus mokė lietuvių kalbos. To būrio pastangomis išėjo ir „Aušra“, nuo kurios sau vardą pasiėmė ir „Aušrinė“, lyg ir tęsdama toliau jos darbą, kad ir kitokių apystovų sąlygose.

Kaip matome, sąjūdis jau buvo pajėgus. Maskviečiai studentai patraukė tada savo pusėn ir Varšuvos studentus. Vincas Kudirka buvo ypatingai Jablonskio ištrauktas iš lenkiškos įtakos ir ligi savo amžiaus pabaigos jau „ėjo Lietuvos keliu“.

Tačiau vis dar buvo protarpių tame sąjūdyje, net pakrikimų. Politinės sąlygos buvo labai nepalankios bet kokiam veiklos stiprėjimui. Tai šen, tai ten ji atsiliepė ir student kolonijose užsieniuose. Paryžiuje prieš 1900 metus lietuviai susibūrė draugijoje „Želmuo“, o vėliau „Lituania“. Pastarojoje nariai buvo Mykolas Romeris, skulptorius Vivulskis, Ben. Audra /atvykęs iš Šveicarijos/, tapytojas Buiko, vėliau Tadas Ivanauskas ir kt.

Moksleivių sąjūdžiu buvo susirūpinęs ir V. Mickevičius-Kapsukas, buvęs tada užsieniuose. Drauge su J. Biliūnu, kurs studijavo Leipcige, jis išleido kelis „Draugo“ numerius /1904/. Lyg nujausdamas artėjančią Rusijoje revoliuciją, jis kvietė pasukti į klasinės kovos kelią.

Revoliucija įvyko. Moksleiviai įsijungė į ją. Daugelis nukentėjo. Kiti išsiblaškė duonos ieškodami po imperiją, prarasdami ne tik ideologinius, bet ir tautinius ryšius. Carinė reakcija siautėjo, ypatingai „inorodcų“ /kitataučių/ srityse. Tačiau moksleivijos skaičiai augo ir gimnazijose, ir seminarijose, ir universitetuose. Buvo pagaliau grąžinta spauda. Kad ir dar skursdama, ji nepaliovė ėjusi, plėtėsi, dalijosi srovėmis. Veikė čia senieji kadrai. Bet reikalingos buvo pamainos.

Tuo tarpu po revoliucinės audros reakcijos įtūžyje moksleivija lyg paliego. Atsimenu tą atlyžimą tarp Marijampolės /Kapsuko/ gimnazistų 1906–1908 metais. Prieš tai mes, vyresnieji, būrėmės į slaptas kuopeles, kolektyviai svarstėme revoliucijos problemas, skaitėme ir aiškinomės Erfurto programą, komunistų manifestą ir t. t. Paskui tos kuopelės iširo, pasikeitė dėmesio objektai, atsirado „astronomai“ ir kitų mokslų net avantiūrų ieškotojai, pagaliau net „šikšnosparniai“. Tuo vardu mes praminėme naktibaldas.

Jau 1908 metais randame pranešimų „Vilniaus žiniose“ apie moksleivijos pakrikimą, indiferentiškumą, siaurą akademizmą. Atlyžo net įkarštis dainuoti ir vaidinti, juoba kad mokyklų administracija uždraudė dalyvauti draugijose, kurios ruošė viešus „vakarus“. Tų apystovų paveikti, mes tada keli Marijampolės gimnazijos vyresnieji mokiniai sumanėme nuo 1908 m. tai aplaidžiai pasipriešinti, išleisdami slaptą laikraštėlį, pavadintą „Mokinių Draugu“. Jo išėjo 14 hektuografuotų numerių. Tiesa, dėl to mes pakliuvome į žandarų rankas, ir išvyti iš gimnazijos, buvome teisiami. Bet tai jau atskira tema.

Kaip tuomet atžymėjo viešoji spauda /plg. „Vilniaus žinių“ 1908. Nr. 19 ir 64/, toks sumanymas turėjo „pakelti dvasią“, pažadinti prie visuomenės darbo, nurodyti lavinimosi kelius už mokyklos sienų, iškelti kas nedora, kas yra melas, nurodyti paklydimus, nes tik per „šviesą ir kovą nueisim prie laisvės ir geresnio būvio“. Buvo taip pat pažymėta, kad moksleiviai esą pakrikę, išklydę vienas sau, kitas sau... o paklydusį vilką ir šuo kandąs. Todėl kviesta „nemindžioti to daigelio apleistoje dirvoje, kad sveikas užaugęs išduotų ir sveikus vaisius“. Jaunimas turįs užaugti tikrais švietėjais, kelrodžiais, žibintais dabartinio gyvenimo tamsybėje...“

Panašiais uždaviniais tada buvo susirūpinęs ir maskviečių studentų būrelis. Jų užmojis buvo jau daug platesnis. Tačiau jam buvo prikištas kvietimas į smulkųjį kultūrinį darbą, kurs atrodė dar kaip nusikaltimas „prieš didįjį judėjimą visuomenėje“. Bet tų pačių 1908 m. pabaigoje paleistas atsišaukimas „Vilniaus žiniose“ /XI. 11/ palankiai pažadino to meto moksleiviją. Maskviečių sumanyta tam reikalui konferencija neįvyko, bet tas pats studentų būrelis Šiaulių gegužinėje 1909 m. pagaliau laimi ir nutaria leisti „Aušrinę“ kaipo priedą prie „Lietuvos žinių“, tuomet vadinamųjų „pirmeivių“ organo. „Vilniaus žinios“ tada paliovė ėjusios.

Kai pasirodė pirmasis „Aušrinės“ numeris 1910 metų vasario 12 d., aš buvau bebaigiąs gimnaziją ir pajutau, kaip vešliai išaugo mano kančių kūdikis „Mokinių Draugas“. Jis tapo draugu visam Lietuvos jaunimui.

Kaip budintojas arba žadintojas tas leidinys tada teturėjo bendrą pobūdį. Bet jau pirmame numeryje redakcija pareiškė, kad „Aušrinė“ būsianti „giliai demokratiška“ ir kad jos idealas būsiąs tas „dar tolimas Laimės žiburys, dėl kurio jau kovoja viso pasaulio skriaudžiamieji“.

Tiesa, vyresnieji studentai, kurie jau buvo susidarę savo socialinę pasaulėžiūrą, skeptiškai sutiko tą bendrą tautinį žadintoją. Jų požiūriu moksleivija nesudaranti kokios atskiros visuomenės grupės su savitais interesais. Tačiau gimnazistai iš pirmų dienų entuziastiškai sutiko „Aušrinę“ ir visose vidurinėse mokyklose pradėjo grupuotis aušrininkų kuopelės. Iš korespondencijų, kurios pirmuose numeriuose pasipylė iš Senapilės/Marijampolės/, iš Mintaujos, Liepojos, Šiaulių, Panevėžio, Suvalkų, taip pat iš universitetinių miestų – Maskvos, Petrapilio, Kijevo, Dorpato /Tartu/, net iš Belgijos, Šveicarijos, Paryžiaus, žodžiu iš visur, kur tik buvo lietuvių moksleivių, – susidarė jaudinantis visuotinės literatūros jaunimo mobilizacijos vaizdas. Dar nebuvo aiškiai pasakyta, kur ir kaip turės eiti ta išbarstyta būsimoji Lietuvos inteligentija. Ji turėjo dar tik burtis būsimųjų kovų keliams ieškoti. Ta platesnė „Aušros“ banga turėjo „plisti savosios žemės grioviais ir grioveliais nauja galinga srove“. Dėl to reikėjo patiems šviestis, lavintis ir ne tik lavintis, bet ir jungtis į visuomenę, į liaudį, suprasti jos rūpesnius, su ja suartėti, ją šviečiant ir jai talkaujant.

Pats antraštinis obalsis formulavo tuos užmojus žinomu ketureiliu:

„Į darbą broliai vyrs į vyrą

Šarvuoti mokslu įstabiu,

Pasimsim arklą, knygą, lyrą

Ir eisim Lietuvos keliu“.

Pati to meto atmosfera pirmajame „Aušrinės“ straipsnyje buvo pavaizduota tokiais žodžiais:

„Dar skęsta padangė nakties globoje. Juodi tamsūs šešėliai supančiojo gyvenimą ir nutildė garsus. Dar pilki rūbai kaip stora žievė kloja ir migdina žemę. Dar aplinkui slėpininga tyla… O aure aukštai jau spindi, mirkčioja aušrinė. Spindi ir leidžia į nebylią erdvę sibabrines šviesos strėles. Nenuveikiami mažutėliai jos pasiuntiniai – spinduliai! Raižo jie tamsą ir rūkus, savo šiluma apglobia nakties šalčio sustyrintas žemės gyvybės jėgas ir žadina, žadina, žadina… kol suliepsnos saulės krivulė – aušra, kol pabus gyvenimas…“

Tas poezijos žiupsnis turėjo dvelktelėti kaškokia vilčių paslaptim į jaunas sielas. Stasys Šilingas, kurs tada buvo visų tų užmojų „spiritus movens“, savo straipsnyje taip pat priminė krauju ir ašaromis aplaistytus „Aušros“ lapus ir žuvusius kovoje dėl Lietuvos laisvės, tvirtai teigdamas, kad Lietuvos istorija esanti Lietuvos jaunimo istorija.

Po didžiosios 1905 metų audros reakcijos priblokšti mes ieškojome gelbėjimosi priemonių smulkiajame kultūros darbe. Aš pats tada apie tai rašiau straipsnį /Nr. 2/, kuriame įrodinėjau, kad be mažų plytelių negali būti pastatytas net didžiausias pastatas ir kad bergždžia būtų pūstis pagal romėnų patarlę „aut Caesar aut nihil“ /arba Cezaris, arba niekas/. Būdami realistai, mes turime lįsti pro aukštinį, kai uždaros durys…

Galėjo pasirodyti „smulkmena“ šaukimas mokytis kalbos. Tuo tarpu jau pirmame numeryje „Aušrinė“ pastebėjo: „Klausytojai nesupranta kalbėtojų, skaitytojai rašytojų, o rašytojai taiko žodžius ne minčiai, bet mintis žodžiams“. Priekaištų dėl kalbos knibždėte knibždėjo redakcijos atsakymai bendradarbiams. Reikėjo tad šaukti, kad būsimieji inteligentai mokytųsi iš žmonių, iš kaimiečių, užrašinėtų patarles, priežodžius, pasakas, dainas. Ir reikia stebėtis, kaip buvo atsiliepta į tą šūkį, kaip greitai pradėjo augti jauni poetai, rašytojai, publicistai. Poezija, žinoma, pirmiausiai paviliojo jaunimą. Čia mes pamatėme I. Šeinių /Jurkūną/, J. Rainį /Papečkį/, Pumpurą – Simą Stūrą /St. Naginską/, A. Jonaitį, Alf. Lauryzą, J. Besparnį /J. Čerkesą/, Aldoną Giedgaudaitę /Didžiulytę/, Smutkelį /Biržišką/, Pr. Dailidę, J. Mikuckį, Vaidilos Ainį /Janonį/, Nevėžio Mylėtoją, M. Kauką /Markauską/, Adomą Juodąjį /Lastauką/, Praurimę /Ambraziejūtę/, Ašarą /Baltrušaitytę/, Zigmą Gėlę /Gaidamavičių/, Smydro Šakelę, B. Kaunį /B. Sruogą/, Pranc. Paukštvanagį /Stelmoką/, A. Kiliuką /Naujokaitį/, V. Kadugį /Bukavecką/, Kazį Binkį, V. Bičiūną ir dar eilę kitų. Tarp jų įsiterpė „Aušrinėje“ ir Liudas Gira, ir Jovaras, kurie nelaikė savęs „seniais“.

Pasirodė „Aušrinėje“ ir A. Vienuolis, tada gyvenęs Maskvoj ir artimai bendravęs su studentais. Jo „Užkeikti vienuoliai“, kuriuos redakcijai dar teko pagrindinai perredaguoti, pasirodė jau trečiame numeryje /tada autorius pasirašinėdavo A–s Ž–s/. Pirmuosius savo apsakymus pateikė taip pat I. Šeinius, Žainis /Nemeikša/, J. Savickis, J. Gurauskas ir kiti.

Maskviečių studentų iniciatyva, sutikusi tokį operatyvų pritarimą – visose mokyklose kūrėsi slaptos „aušrininkų“ kuopelės, – negalėjo apsiriboti bendrais obalsiais ir šūkiais. Greitai imta ieškoti konkrečių uždavinių ir orientacijų. Patys maskviečiai, kurių 1910 metais draugijoje tebūta apie 40, nuolatos rinkosi universiteto patalpose ir svarstė įvairius, daugiausiai Lietuvą liečiančius klausimus. Jie taip pat rinko redakcijos narius ir nustatinėjo jiems instrukcijas. 1910 metų rudenį redakcijos nariais išrinkti: St. Šilingas, kurs ligi tol beveik vienas tetvarkė leidinio medžiagą, R. Skipitis, J. Papečkys, P. Dovydaitis ir P. Klimas. Kitą rudenį redakcijos sudėtis buvo dar papildyta St. Naginskiu, A. Abraičiu, Vl. Bukavecku ir A. Ambraziejūte.

Nors redakcija džiaugėsi jau pirmais metais pasiekusi savo pirmąjį tikslą, pažadindama visą moksleiviją apmąstyti savo būsimuosius uždavinius, bet tolesni keliai jau reikalavo konkretizacijos. 1910 metų pabaigoje Aldona Giedgaudaitė pareiškė nepasitenkinimą „pliku patriotizmu“ ir ragino gilintis į socialines ir ekonomines problemas. Aš pats tuo metu kviečiau susipažinti su pagrindiniais ekonominiais kultūros veiksniais /Nr. 6/, kad apsisaugotume nuo abstrakcijų savo veikloje. R. Bytautas ragino susipažinti su filosofija, kad nebūtume kurmiai, kurie knaisiojasi tamsiuose požemiuose.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Buvusio Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio ranka užrašytas tekstas ant Petro Klimo publikacijos