Donatas Banionis Francisko Gojos kapričų pasaulyje

Vilniaus paveikslų galerijoje prieš atidarant tarptautinę dailės parodą Francisco Goya. Los Caprichos, teko kalbinti mūsų žymųjį teatro ir kino aktorių Donatą Banionį, F. Gojos vaidmens atlikėją Defa kinostudijos vaidybiniame filme Goja, arba sunkus pažinimo kelias pagal žinomo vokiečių rašytojo Liono Foichtvangerio (Lion Feuchtwanger) romaną. Laukdamas iš Latvijos nacionalinio dailės muziejaus atvežtos parodos atidarymo aktorius minutėlei prisėdo ant kėdės įvadinėje parodos salėje, atrodė susimąstęs, nugrimzdęs į prisiminimus.

Estampuose šėlojo Gojos šmėklos: paleistuviai, ištvirkėliai, savanaudžiai miesčionys, lupikautojai, apsimetėliai, mokslinčiai su asilų ausimis ir patiklūs klausytojai, tariami mokytojai ir dar kvailesnėmis fizionomijomis jų mokiniai, fatališkos kurtizanės. Tai pačiai kategorijai priklauso melagiai, lengvatikiai, jauni dabitos ir ne mažiau juokingi seni gašlūnai – šio pasaulio blogybių ir kvailybių skaičių didinančių personažų kaleidoskopas. Veikiausiai visų epochų žmonėms pažįstamas godumo, tuščio apsimetimo, nedovanotino patiklumo ir paprasčiausio bukumo pasaulis. Prastuomenės neišvengiamos palydovės gudrios burtautojos, ateities spėjikės ir tiesiog raganos – ant šluotos ir be šios keliavimo erdvėlaikyje priemonės. Irstančios Madrido visuomenės, aukštuomenės ir prasčiokyno, prototipai, dvasinio nuopolio padarinys. Įdomiausia, kad šiose XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios demaskuotose Ispanijos blogybėse nesunkiai atpažįstame ir mūsų laikų žmogiškąsias silpnybes (gal jos amžinos nuo Adomo ir Ievos?), kartais savo aplinką ir iš dalies pačius save, nors prisipažinti gal nebūtų labai paprasta.

Tai štai visas šis kapričų dūksmas Donatą Banionį, regis, nelabai jaudino, bent tą trumpo atokvėpio akimirką prieš parodos atidarymą, kai žymusis mūsų aktorius minutėlei kitai prisėdo susikaupti. Reikėjo tam tikro įžūlumo, norint sudrumsti tylą ir aktorių prakalbinti.

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Donatai Banioni, suvaidinęs Franciską Goją po didelės pertraukos vėl turite progos pasinerti į didžio ispanų dailininko vaizdinių pasaulį. Kokį jausmą patiriate šioje parodoje?

D. Banionis. Jaudulys yra, galvojau net nevažiuoti į parodos atidarymą. Vis dėlto atėjau, žiūriu. Televizijos ekrane dabar kaip tik rodo ištraukas iš filmo Goja, kuriame teko atlikti didžio dailininko vaidmenį. Jau 40 metų praėjo, kai tame filme nusifilmuota 1970 metais.

ML. Būtų įdomu, jeigu primintumėte bent kai kurias to įvykio peripetijas.

D. Banionis. Šį filmą pastatė buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos Defa kinostudija kartu su Lenfilmu. Operatorius buvo iš Lenfilmo, o režisierius Konradas Volfas (Konrad Wolf) – iš Defa. Jam jau amžiną atilsį.

Nežinau, kuo remdamasis Konradas Volfas nusprendė, kad aš turiu vaidinti Franciską Goją, bet jis mane pakvietė. Buvau labai sujaudintas ir nudžiugęs. Prieš tai nemažai suvaidinau įvairiuose filmuose, bent 20 ar 30 vaidmenų. Tarp kitų vaidmenų – Vaitkų režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filme Niekas nenorėjo mirti (1965), žvalgo Ladeinikovo vaidmenį Savos Kulišo filme Ne sezono metas (1968), vaidinau M. Kalatozovo filme Raudonoji palapinė (bendras TSRS ir Italijos kino projektas, kur patyriau laimę padirbėti su tokiais aktoriais kaip Š. Koneris, L. Vanukis, P. Finčas), G. Kozincevo filme Karalius Lyras. Bent jau šioje kino pasaulio dalyje buvau žinomas.

ML. Tačiau menininkų ligi tol Jums vaidinti nebuvo tekę?

D. Banionis. Ne, menininkų neteko. Man ligi šiol paslaptis, kodėl Konradas Volfas mane pakvietė Gojos vaidmeniui, kas lėmė jo pasirinkimą. Šio režisieriaus nepažinojau. Tuo metu filmavausi Leningrade, dabartiniame Peterburge. K. Volfas su žmona ir dar keliais DEFA kinostudijos darbuotojais atvyko į Leningradą ir pakvietė mane pasikalbėti pas Lenfilmo direktorių.

Veikiausiai K. Volfas mane pasirinko iš matytų filmų. Tuo metu jau buvau gavęs du tarptautinius apdovanojimus, tad režisieriui nebuvau naujokas kine. Su dideliu pasisekimu daugelio šalių ekranuose buvo rodomas režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmas Niekas nenorėjo mirti. Karlovy Vary kino festivalyje 1966 m. tuometėje Čekoslovakijoje už pagrindinį vaidmenį tame filme buvau įvertintas aukščiausiu apdovanojimu. Galimas dalykas, kad šis vaidmuo padarė įspūdį ir K. Volfui.

ML. Ar jautėte principinį skirtumą, kai teko vaidinti per prievartą kolūkio pirmininku tapusį buvusį „miškinį“ Vaitkų filme „Niekas nenorėjo mirti“, žvalgą Ladeinikovą režisieriaus S. Kulišo filme „Ne sezono metas“ ir štai dailininko, genialaus kūrėjo Francisko Gojos vaidmuo? O gal to principinio skirtumo ir nėra, nes visur veikia žmonės, asmenybės konkrečiame istoriniame laike ir užduotose aplinkybėse?

D. Banionis. Kiekvieną vaidmenį reikia kurti remiantis konkrečia to vaidmens biografija, gyvenimu, charakteriu ir t. t. Juk nevaidini tą patį vaidmenį visuose spektakliuose ir filmuose. Gavęs vaidmenį išstudijuodavau vaidinamo asmens gyvenimą, charakterį ir kitus jam būdingus dalykus. Kuriant vaidmenį labai daug reiškia režisierius: teatre – Juozas Miltinis, kuriant vaidmenis kine – konkrečių filmų režisieriai. Konradas Volfas vis dėlto nebuvo tokio lygmens režisierius kaip Miltinis. Man jis pasirodė schematiškas, po Miltinio gal net pernelyg vokiškai sausas.

ML. Po tokio teatro „tirono“ kaip Juozas Miltinis visi kiti režisieriai tikriausiai buvo tik „cukriniai avinėliai“?

D. Banionis. Jeigu Miltinį laikytume tironu... Tironu jo nevadinu, man jis – reiklus ir principingas menininkas. Todėl visą plejadą žymių aktorių ir išugdė, Panevėžio dramos teatrą sukūrė. Šiems laikams toks teatras visai netinka, nes dabar reikia „teatrinio“ teatro, paviršutiniško ir lėkšto. O Miltinio teatras – gyvenimo atskleidimas, pati gyvenimo esmė. Jokių štampų ir teatrinių fokusų.

ML. Teatro fokusai Jums neįdomu?

D. Banionis. Dabar teatruose ištisai teatriniai fokusai, bet per jų gausumą negali suprasti personažo.

ML. Ne paslaptis, kad Miltinis buvo labai sudėtinga, „sunki“ asmenybė. Su juo dirbti daugeliui net talentingiausių aktorių buvo labai sunku, kai kuriems net dramatiška. Tai labai įtaigiai perteikta dokumentiniame filme, kuriame nufilmuoti Miltinio repeticijų momentai statant Volfgango Borcherto pjesę „Lauke, už durų“. Klausimas toks: ar bet kurios priemonės yra geros, priimtinos siekiant maksimalaus rezultato mene?

D. Banionis. Miltinis žinojo, ką daro, kokio rezultato reikia siekti ir iš mūsų išreikalaudavo. Žmogus, kuris dar prieš Antrąjį pasaulinį karą turėjo galimybės mokytis ir tobulintis Paryžiuje, Šarlio Diuleno (Charles Dullin) studijoje, labai gerai suvokė, kas yra režisūra ir koks turi būti teatro vadovas. Garbinu Juozą Miltinį ir visiškai jį palaikau, nors kai kas gal kitaip mano. Miltinio reiklumas ir griežtumas iš manęs padarė garsų aktorių. Jis nuolat kaldavo: „Donatai, tu čia save vaidini, įsigilink į personažą, atskleisk jo vidų, jo komplikuotą gyvenimą. Pamėgink suvokti, kodėl jis pasielgė būtent taip, kodėl nusižudė“... Paviršutiniškais fokusais, kaip dabar įprasta teatre, visų tų svarbių psichologinių niuansų atskleisti neįmanoma.