Visu greičiu į praeitį

Cituoju ištraukėlę iš laiško, kurį neseniai rašiau p. J. Šimėnui: „Didžiausi, tai yra pavasariniai potvyniai vyksta tokiu metų laiku, kai žiemos įšalas iš žemės dar neišėjęs, visa augmenija dar nepradėjusi vegetuoti, paukščiai dar neparskridę ir nepradėję sukti lizdų, kita gyvastis dar neišlindusi iš žiemos miego slėptuvių ir nepradėjusi aktyvaus gyvenimo. Žodžiu, visos užliejamų pievų ir pakrančių miškų ekosistemos evoliucijos eigoje yra gerai prisitaikiusios prie tokių laikinų gamtinių ekscesų. Tačiau jei upių slėniuose žydintys ir derantys šimtai augalų rūšių, besimaitinantys ir perintys dešimtys rūšių paukščių, knibždėte knibždantys įvairūs ropliai visam laikui atsiduria po vandeniu, manau, nereikia būti dideliu gamtos mokslų specialistu, kad suprastum, kas laukia visos tos gyvasties, kuri šiuolaikiškai vadinama biologine įvairove“.

Taigi nepaisant daugybės išsakytų argumentų prieš lygumų upių tvenkimą, pateiktų duomenų apie menką lygumos upių energetinį potencialą ir sukuriamas didžiules ekologines problemas bei galimas daug kartų palankesnes aplinkai alternatyvas (vėjo jėgainės, biomasės deginimas, geoterminė energija ir t. t.), nepaisant to, kad jau ne kartą minėtos apvaliojo stalo diskusijos Ar galimas tvarus Lietuvos upių naudojimas? baigiamojoje rezoliucijoje aiškiai pasakyta, kad tvarus upių naudojimas galimas tik laikantis Vandens įstatyme numatytų aplinkosauginių apribojimų (draudžiama statyti užtvankas ant Nemuno ir kitų ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių), kolegos iš LŽŪU Vandens ūkio (buvusio melioracijos) fakulteto vis tiek siūlo statyti užtvankų kaskadas ne tik ant Nemuno ir Neries, bet ir ant visų bent kiek vandeningesnių Lietuvos upių ir faktinį upių sunaikinimą vadina tvariu upių naudojimu.

Susidaro įspūdis, kad nemaža dalis šiame fakultete dirbančių žmonių dėl mums nežinomų priežasčių yra prisiekę nenurimti tol, kol nebus sunaikintos visos Lietuvos upės. Dar kartą pakartosiu, kad vykdant kolūkinę melioraciją buvo sunaikinta 85 proc. natūralaus Lietuvos upių hidrografinio tinklo, t. y. natūralių upių vagų ir jų slėnių. Kita vertus, turime suprasti, kad dėl sukurtų rimtų ekologinių problemų kalta ne pati melioracija, o klaidingas jos vykdymo būdas, kai Lietuvos kraštovaizdį buvo bandoma pritaikyti prie melioracijos, o ne melioraciją prie kraštovaizdžio.

Už tas klaidas teks labai brangiai mokėti. Laikantis ES rekomendacijų ir siekiant bent iš dalies atkurti gamtinį kraštovaizdį, parengtuose Upių baseinų valdymo planuose numatyta nemažą dalį lėšų skirti kanalais paverstų upių vingiuotumui atstatyti. Pagal orientacinius vertinimus vieno kilometro renatūralizacijos kaina – 100 tūkstančių litų. Vien Nemuno baseine šiems darbams planuojama skirti 230 mln. litų.

Tiesą sakant, neigiamas melioracijos poveikis Lietuvos gamtai galėjo būti didesnis, jei Lietuvos mokslininkams nebūtų pavykę sustabdyti melioratorių ekspansijos į kalvotus Lietuvos regionus. Tuomečio Botanikos instituto direktoriaus Romo Pakalnio ir Geografijos instituto (tuomet dar skyriaus) direktoriaus Gedimino Pauliukevičiaus pastangomis suburtai mokslininkų grupei pavyko ne tik parengti, bet ir 1988 m. tuometėse valdžios institucijose patvirtinti Kalvotų žemių melioravimo metodiką, kuri padėjo išgelbėti itin jautrią antropogeniniam poveikiui kalvotų Lietuvos regionų gamtą. Šie žmonės jau tada, kai darnaus vystymosi idėjos tik pradėjo įgauti rimtesnį pagreitį, gerai suprato šių idėjų pagrindinę esmę – bet kurio ekonomikos sektoriaus augimas ir gamtinės aplinkos naikinimas turi turėti aiškias ribas.

Rengiant minėtą metodiką aktyviai dalyvavo ir tuomečio Hidrotechnikos ir melioracijos (dabar Vandens ūkio) instituto darbuotojai, tačiau vykdytojų sąraše nerasite nė vieno LŽŪA Melioracijos (dabar Vandens ūkio) fakulteto atstovo. Faktas, kad okupacijos laikais ne visi suprato mokslo žmonių atsakomybę ir ne visi turėjo drąsos pasipriešinti iš Maskvos „nuleistiems“ Lietuvos gamtos pertvarkymo planams, gal ir neturėtų būti per daug smerkiamas. Tačiau kai Nepriklausomoje Lietuvoje, ES narėje siūloma įgyvendinti prieš 60 metų Maskvoje parengtus planus, kurių esmė – jokių augimo ribų, sustosime, kai užtvenksime visas Lietuvos upes, nepaisysime Lietuvos įstatymų ir ES direktyvų, – tokį mokslo žmonių elgesį sunku ne tik pateisinti, bet ir suprasti.

Atrodo, kad šie žmonės, tiesiogiai įsijungdami į hidroenergetikos verslą, visiškai pamiršo pagrindinę mokslo misiją – vykdyti šiuolaikiškus tyrimus, kurti ir propaguoti pažangiausias, aplinkai palankias technologijas. Liūdniausia tai, kad šie žmonės, dirbdami universitete, visas šias ekologinio nihilizmo ir net neapykantos gamtai idėjas bando perduoti jaunajai kartai.

Grįžkime prie pagrindinio klausimo – ar galimas tvarus Lietuvos upių vandens naudojimas? Norint atsakyti, pirmiausia reikėtų prisiminti, kas yra upė, kuo ji skiriasi nuo kitų vandens telkinių ir ką reiškia žodis – tvarus. Siaurąja prasme upė – tekantis vanduo su visais upės ekosistemai būdingais negyvosios ir gyvosios gamtos komponentais. Upės vientisumas laikomas svarbiausia upių savybe, užtikrinančia šiai ekosistemai būdingą dinamiką, jos stabilumą (tvarumą) ir stiprius buferinius (pasipriešinimo išoriniam poveikiui, t. y. savivalos) mechanizmus.

Plačiąja prasme upės – tai ne tik jų vagos, bet ir slėniai, kuriuose per tūkstančius po paskutinio ledynmečio praėjusių metų susiformavo unikalios biologinės bendrijos, pasižyminčios išskirtine įvairove ir dideliu produktyvumu. Neatsitiktinai kraštovaizdžių klasifikacijoje upių slėniai išskirti į atskirą, labai savitą kraštovaizdžio tipą, kuris sudaro itin svarbų gamtinio karkaso elementą – migracijos koridorius. Pagal šiuolaikišką saugomų teritorijų koncepciją, saugomos teritorijos – ne atskiri elementai, o vieninga visuma, užtikrinanti patikimą biologinę ir geodinaminę apykaitą. Būtent migracijos koridoriams, kurių pagrindą sudaro upės ir jų slėniai, tenka išskirtinis vaidmuo. Todėl bet koks stipresnis antropogeninis poveikis viename taške neišvengiamai daro neigiamą įtaką visos sistemos (upės baseino) gyvybingumui.

Pažymėtina, kad žmogus ypatingą upių ir jų slėnių vaidmenį suprato jau seniai. Dar tada, kai nebuvo pradėtos steigti saugomos teritorijos, paviršinių vandens telkinių pakrantėms buvo suteiktas specialus statusas ir buvo įteisintos apsauginės vandens juostos ir zonos, kuriose žmogaus veikla buvo griežtai ribojama. Tai labai prisidėjo prie to, kad biologinė įvairovė upių slėniuose išliko kur kas didesnė nei gretimose teritorijose, o jų ekologinė vertė – ypatinga. Todėl didžioji dalis nykstančių augalų ir gyvūnų paskutinį savo prieglobstį randa būtent upėse ir jų slėniuose. Todėl ir saugomų teritorijų (valstybinių ir tarptautinių – Natura 2000) koncentracija upėse ir jų slėniuose didesnė nei kitur.

Bendriausiu požiūriu upės – tai tarsi žemės kraujagyslės, užtikrinančios ne tik veiksmingą vandens apykaitą, bet ir nešmenų, augalų bei gyvūnų (vandens ir sausumos) migraciją, kuri būtina viso baseino gyvybingumui palaikyti.

Na, o žodis tvarus reiškia pastovus, nekintantis, stabilus. Užtvanka tarsi kraujagyslės trombas suardo upės vientisumą, sutrikdo arba visiškai sustabdo visus joje vykstančius dinaminius procesus (geodinaminė ir biologinė apykaita, genetiniai mainai ir t. t.), kurie užtikrina upių stabilumą ir jų tvarumą. Lygumų kraštuose prisideda ir dar viena itin rimta problema – pastačius užtvanką užliejami didžiuliai ypatinga gamtine ir kultūrine verte pasižymintys upių slėnių plotai.

Viena užtvanka sukelia „priešinsultinę“ upės būseną, o užtvankų kaskada lemia komos būseną, kai nutrūksta normalūs gyvybiniai procesai. Įgyvendinus prof. P. Punio siūlomą planą ir pastačius devynias užtvankas ant Nemuno ir septynias ant Neries, pavertus šias upes tarpusavyje susisiekiančių technologinių tvenkinių virtinėmis, neįmanomas šių upių tvarumas. Tai tas pats, kai žmogaus, atsidūrusio komos būsenoje, klaustume: ar gerai jautiesi ir ar ilgai ruošiesi gyventi?

Tvarus Lietuvos upių naudojimas, be jokios abejonės, galimas. Būtų laikas suprasti, kad užuot bandę Lietuvos gamtą pertvarkyti, daug daugiau naudos turėsime vadovaudamiesi darnaus vystymosi principais ir vystydami tas energetikos, transporto ir ūkio šakas, kurioms Lietuvoje yra palankios sąlygos. Likusių natūralių Lietuvos upių kuo platesnis panaudojimas mėgėjiškai žūklei, ekologiniam, kultūriniam ar sportiniam turizmui ir rekreacijai sudarytų galimybes vietiniam verslui plėtoti, nesukeltų didžiulių ekologinių problemų ir atitiktų principines ES vandens politikos nuostatas.

Fasadinę užtvankų pusę dažnai puošia skelbimai, reklamuojantys „laisvas“ visuomenės galimybes naudoti tvenkinius poilsiui. Rakiškių HE ant Virvytės

Štai kaip atrodo daugumos mažųjų hidroelektrinių (patvankos aukštis 4–6 m), kurios „nedaro“ neigiamo poveikio aplinkai, antroji, nefasadinė pusė. Valtūnų užtvanka ant Siesarties