Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Ir Eduardas prie savo pastatytojo kurėno. Be Eduardo atkurtojo kurėno neįsivaizduojamos Kuršių marios. Eduardas paskleidė madą statydinti kurėnus, o prieš kokį dešimtį metų Jūrų muziejus pradėjo etnokultūrinį projektą Kurėno sugrįžimas.

Plačias asociacijas kelia E. Jonušo dekoratyvinis pano Pašto karieta (metalas) Nidos pašto išorinėje sienoje. O jei dar išgertume arbatos, išvirtos iš nuo šiaudinio ar nendrinio stogo nuvarvėjusio vandens, kiek daug įdomaus būtų galima į tokią knygą sudėti!

Eduardas su Juozu Keliuočiu, Eduardas su gamtosaugininku Valdu Adamkumi. Kad taps Lietuvos prezidentu – tuo metu niekas nė nesapnavo. Lygiai kaip niekas negalėjo įtarti, kad iš šio žmogaus rankų daugeliui metų praėjus E. Jonušas gaus Gedimino ordiną.

Ne vienoje nuotraukoje Eduardas su profesore Marija Gimbutiene. Garsioji archeologė, archeomitologijos mokslo kūrėja buvo priblokšta krikštų, kuriuos išvydo atkurtus E. Jonušo senose Nidos kapinėse. Pasakė, kad vien dėl šių krikštų buvo verta į Lietuvą atvykti. Juodkrantėje Raganų kalne M. Gimbutienę Bernardas nufotografavo su išdrožtąja Ragana. 

Ir dar viena gyvenimo akimirka, sustabdyta pastabios Bernardo akies ir fotoaparato užrakto: Tiesos laikraštį pasitiesęs, žuvį pasidėjęs – Eduardas ruošiasi užkandžiauti. Mažai kuo skiriasi nuo XX amžiaus Paryžiaus bohemos dailininkų, apie kuriuos taip vaizdingai rašė Anri Periušo. Jo dėka apie tuos dailininkus žinome daugiau, negu apie savuosius. Matyt, reikia būti kitos kultūros atstovu, kad mūsų deimančiukai būtų pastebėti. Ir talentą turėti, norint juos atskleisti, suaktualinti, padaryti pasaulio meno ir kultūros dalimi. Vokiečiai pastebi Eduardo Jonušo darbų išskirtinumą, gal net asmenybės unikalumą. Mums tai lyg savaime suprantami dalykai, pro kuriuos savo kasdienybėje gan dažnai praeiname, kaip vienoje vietoje nenustygstantys turistai. O juk ir Kuršių nerija be Eduardo būtų kitokia. Kokia, sunku apibūdinti, bet kad neturėtų tam tikros dalies savo šarmo, galima neabejoti.

Pasitelkus kai kuriuos paties Eduardo meno kūrinius, jo paveikslus ir skulptūrų nuotraukas, išeitų įspūdingas albumas. Tačiau šiandien tokių knygų vertę labiau suvokia vokiečiai negu broliai lietuviai. 1995 m. Vokietijoje E. Jonušo bičiulis Ewaldas Heinas sudarė ir išleido knygą Cymbala. Joje septyniolikos Jonušo paveikslų ciklas su paties Eduardo ir knygos sudarytojo E. Heino komentarais. 

Vokietijos leidyklose išleistos dvi paties E. Jonušo knygos: Hund ist auch Mensch (Šuo taip pat žmogus, 2000) ir Fantastische Bilder Eduardas Jonušas (Fantastiniai Eduardo Jonušo paveikslai). Knygos tapo savotiškais bestseleriais, o vokiečiai tikriausiai stebisi lietuviais, kad turėdami unikalią Kuršių nerijos gamtą ir tokią asmenybę kaip Eduardas Jonušas, nesugeba rasti lėšų jo kūrybai skirtus albumus ir kitas knygas išleisti.

Vokiečių dėmesį E. Jonušo asmenybei skatina ir kai kurie išskirtiniai jo biografijos momentai: Antrojo pasaulinio karo metais gyvenimas Vokietijoje ir už tai sumokėtoji kaina – nuteistas 25 metus lagerio už „tėvynės išdavimą“. Sovietinė tėvynė baudė už nebūtas kaltes, siekė nužmoginti žmogų, bet pragaras E. Jonušo asmenyje tik dar labiau įtvirtino humaniškąsias vertybes.

Gyvenimas pasakoje

Vis dėlto leidinį apie Eduardą Jonušą jau yra sudaręs ir Bernardas. Tariame Neringa, suprantame Jonušas ir priešingai. Bent jau šiai knygai visiškai tinka. Tai Neringos miesto 50-ajam gimtadieniui rengiama knyga Gyvenimas pasakoje. 1961 m. keturios Kuršių nerijos gyvenvietės – Nida, Preila, Pervalka ir Juodkrantė buvo sujungtos į vieną administracinį vienetą – Neringos miestą, kurio centras Nida. Neringos miestas yra Kuršių nerijos nacionaliniame parke, kuris įkurtas 1991 metais. Vadinasi, 2011 m. bus minimas Neringos miesto 50-metis ir Kuršių nerijos nacionalinio parko 20-metis. Veikiausiai tada ir išvysime leidinį Gyvenimas pasakoje. Jame bus 99 apybraižos ir miniatiūros, paįvairintos fotografijomis, kurių daugiau nei 200. Fotografuota 1963–1992 m., t. y. aktyviausiu Eduardo Jonušo gyvenimo ir veiklos laikotarpiu. Aišku, neapsiribota vien šio menininko portretu. Juk E. Jonušas kupinas Kuršių nerijos kaip sunkus vasaros korys medaus. Per menininką Bernardas parodys daug šviesių Lietuvos žmonių, kurie vienaip ar kitaip su Kuršių nerija susiję, daug padarė, kad šis unikalus gamtos ir žmonių rankomis sukurtas stebuklas gyvuotų.

Naminės Nerijos varnos

Vienoje Bernardo nuotraukoje Mikelis Engelinas – bene paskutinis iš senųjų Kuršių nerijos žvejų. Tiesa, dar gyveno jo sūnus, bet nuotraukose vargu ar kas kitas būtų susilyginęs su Mikeliu Engelinu (1882–1972) – toks tipažas. Turėjo prisijaukinęs varnelę, kuri gyveno jo namuose. Buvo prisijaukinęs varną ir Eduardas.

Pirma artimesnė Bernardo pažintis su Neringos varnomis įvyko 1958 m., kai su mokytojų ekskursija iš Kauno pirmą kartą pateko į Nidą. Viskas aplinkui stebino atvykėlius – savita gamta, tokia trapi ir pažeidžiama, žvejų sodybos prie marių, padžiauti žvejų tinklai, marių ir jūros vandenų platybė ir net vietinės varnos, kokių kitose Lietuvos vietose neišvysti.

Trys pusamžiai Nidos gyventojai kažką kuršiškai aptarinėjo, vienas tų vyrų buvo su dviračiu, ant kurio rankenos jaukiai tupėjo varna. Aiškiai naminė, – pagalvojo Bernardas, nors ir suabejojo, kad tokių varnų būtų. Bent jau neteko girdėti. Vyrai baigė savąjį pokalbį, dviračio savininkas apžergė savo transporto priemonę ir nuvažiavo, o varna nuskrido iš paskos. Ekskursantams tai buvo tarsi mažytis spektakliukas.

Apie Neringos varnas Bernardas daugiau sužinojo iš Nidos žvejo Mikelio Engelino, su kuriuo susipažino jau dirbdamas Klaipėdoje, kai tekdavo gan dažnai buvoti ir Nidoje. Matė ir Engelino namuose skraidančią prisijaukintą varną.

Senasis žvejys nemažai yra pasakojęs Bernardui, kad jei ne varnos, sunkmečiu ar aršesnę žiemą Neringos žvejams kuršiams kartais būtų visai riesta. Varnos, tiksliau varniena, padėdavo žmonėms išgyventi. Rudenį vietos gyventojai statydavo varnų gaudyklas, sugautas varnas nupešdavo, išskrosdavo, sūdydavo statinėse arba rūkydavo kaip kokį ungurį. Atitinkamai paruošta varniena buvo tapusi tradiciniu kuršių žvejų patiekalu.

Keistas dalykas, bet varnų gaudymo ir ruošimo maistui įprotis, virtęs senųjų kuršių tradicija, netrukdydavo Neringos gyventojams susidraugauti su kai kuriomis iš tų varnų, tarp jų įgyti tikrų draugių ir net numylėtinių. Labai įdomi žmogaus ir varnos simbiozė. Bet kaip sakydavo senasis Mikelis Engelinas, varna yra varna. Kai kurios iš jų taip prisirišdavo prie žmogaus, kad tapdavo net pagalbininkėmis, kai reikėdavo vilioti varnų pulką į parengtas gaudyklas. Varnos kolaborantės dėl savo gentainių, patekusių ant kuršių pietų stalo, nesikrimsdavo, gal nė nenuvokė, ką reiškia krimstis dėl likimo artimo savo. Varna ir lieka varna.

Eduardas Jonušas taip pat buvo prisijaukinęs varną, ji net atskridusi tūpdavo ant jo peties, bet sunku būtų patikėti, kad Eduardas galėtų papiktnaudžiauti tokiu laisvo paukščio pasitikėjimu ir mokytų draugę vilioti savo gentaines į joms nutiestus tinklus.

Atsidėkodamas už draugystę E. Jonušas savo draugužę įamžino Juodkrantės Raganų kalne skulptūroje tarp Kuršių marių žvejų.

Kaip užgimė draugystė

Renkant medžiagą apie Eduardą Jonušą, bandant gilintis į kitų autorių pateiktas žinias teko susidurti su daugybe prieštaringų teiginių, skirtingai pateikiamų biografinių faktų. Atrodytų, ši asmenybė turi visas galimybes po truputį virsti Neringos legenda, kai jau bus sunku atskirti tiesą nuo pramano, tegu ir nepiktybiško. Juk kas yra kiekviena reikšminga asmenybė: ne tik tuo, kuo yra iš tikrųjų, bet ir tuo, kuo yra žmonių ir tautos vaizduotėje. Dar nežinia, kas yra svarbiau. Gerai pagalvojus, visi šiek tiek gyvename savaip virtualiame pasaulyje, kuriame vyrauja ne vien tikri faktai, bet ir žmonių sąmonės reiškiniai, ne visada patikrintos žinios, kurios kartais įgyja ne mažesnės jėgos už būtus dalykus. Štai kad ir dėl Eduardo Jonušo ir jo tėvų gyvenimo Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo metais. Vieni autoriai tvirtina, kad šeima persikėlė į Rytprūsius, o iš jų į Berlyną, dar prieš prasidedant Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, kiti rašo, kad jau karui prasidėjus. Net ir su Bernardo pagalba ne visus biografinius niuansus pavyko išsiaiškinti, nors jiedu su Eduardu juk labai geri draugai.

Pirmą kartą Bernardas Jonušą išvydo 1961 m. Kačerginėje, kai šis su savo dore ten buvo atplaukęs. Artima judviejų draugystė užsimezgė 1963-aisiais klaipėdiečių įsimintinos kelionės į Tolminkiemį metu. 1965 m. kartu važiavo į Žemaitės gimtinę Bukantę. 1966 m. gegužės pabaigoje teko nakvoti vienoje palapinėje prie Minijos, o saulei patekėjus abu išėjo ieškoti Rūpintojėlių. Vasarą kartu lankėsi Priekulėje pas Evę Simonaitytę, grybams prasidėjus važiavo grybauti į Rūdšilį, nakvojo Bernardo tėviškėje Lekėčių kaime (nepainioti su Lekėčių miesteliu).

Regis, Bernardo pavyzdys įkvėpė ir Eduardą pakvėpuoti ne vien Baltijos jūros, bet ir Atlanto vandenyno oro sūrymu. 1966 m. pabaigoje Bernardas kaip fotokorespondentas kartu su Lietuvos žvejo laikraščio redaktoriumi Venantu Butkumi turėjo progos išplaukti į Šiaurės jūrą ir Atlantą su plaukiojančia žvejybine baze Sovetskaja Litva, kurioje gyveno, fotografavo ir rašė reportažus visą mėnesį. Vėliau buvo perkelti į plaukiojančią bazę Sovetskaja Arktika. 1967 m. Eduardas panašiai, tik kaip dailininkas, patraukė į Atlantą. Kadangi Lietuvos žvejybiniai laivai ir plaukiojančios bazės raižė tik jūrų ir Atlanto vandenis, į užsienio uostus neužsukdavo, tai ir Eduardas neatrodė pavojingas keleivis. Plaukiojančiai bazei Sovetskaja Arktika vadovavo kapitonas Vilius Pakalniškis, šturmanu buvo Juozas Karvelis, su kuriuo Eduardas ypač susidraugavo – abiejų pažiūros sutapo. Kaip nepriminti, kad J. Karvelis 1990 m. jau kaip Aukščiausiosios Tarybos deputatas tapo Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataru.

Rašytoja nemanė esanti labai raudona

Grįžkime prie Bernardo ir Eduardo įsimintino vizito pas liaudies rašytoją Evę Simonaitytę, kuri svečius pasitiko rūstoku pasisveikinimu: „Tai ką, ir vėl tie banditai pas mane!?“ Sveteliai taip sutriko, kad kurį laiką buvo žado netekę. Jonušas išvis pirmą kartą lankėsi pas rašytoją, tad žodelyčiai „ir vėl“ jos lūpose bent jam visiškai netiko. Evė norėjo būti originali, tad patenkinta savo išmone rašytoja paaiškino: visus mielus žmones banditais vadinanti, taigi šią garbę suteikusi ir jiems – labai lauktiems svečiams. Iškentusiems šią netikėtą įžangą Bernardui ir Eduardui buvo atsidėkota didelėmis konjako taurėmis.

Apie tai jau buvome rašę, bet Bernardas iš savo atsiminimų skrynios sugebėjo išmeškerioti dar keletą vaizdingų štrichų, tad prie to susitikimo vėl grįžtame. Iš anksto buvo sutarta, kad Eduardas rašytoją tapys, o Bernardas fotografuos. Ne kažin kas iš to sumanymo išėjo, bet išliko prisiminimas, o ir šioks toks Eduardo tapybos rezultatas. Bernardas darbo metu stengdavosi su taurele nesibičiuliauti, ir šiaip labai retai jį galima pamatyti su taurele prie lūpų. Bet tąsyk po tokio pasisveikinimo konjako taurė (tada lietuviai gerdavo ne brendį kaip dabar, bet konjaką) buvo lyg ir neprošal. Tuo labiau, kad pati liaudies rašytoja vaišino. Jeigu ne tas abiejų menininkų konfūzas, būtų gal ir nepavaišinusi.

Eduardas po konjako taurės mėgino piešti rašytojos portretą, bet buvo aišku, kad nesiseka. Bernardas nebandė fotografuoti, tad rašytojai kantriai pozuojant Eduardui, visi trys daugiau šnekučiavosi. Buvo pavakarys, besileidžiančios saulės spindulys krito ant Simonaitytės veido, nudažydamas ryškia spalva, tad dailininkas savo pastelėje nepagailėjo ryškių raudonų dažų. Vėliau tą rašytojos portretą užbaigė, jis buvo eksponuojamas Priekulės paukštininkystės tarybinio ūkio kultūros namuose. Matė tą portretą ir į renginį atėjusi Evė Simonaitytė. Bernardas pasiteiravo, ar rašytojai patinka josios portretas? „Patiko. Bet aš juk nesu tokia raudona...“

Apie kitus Bernardo ir Eduardo bendrus nuotykius tikriausiai bus galima pasiskaityti naujoje Bernardo knygoje Gyvenimas pasakoje.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Parnidžio kopose

Eduardas Jonušas su savo bičiule

Kad Žiobrinės šventė Nidoje taptų tradicine daug prisidėjo ir Eduardas Jonušas