Juozo Jurginio mokykla – ar tokia buvo?

J. Jurginis jaunus istorikus mokė rašyti suprantamai ir patraukliai dėstyti savo mintis. Konferencijos išvakarėse Lietuvos mokslų akademijoje buvo pristatyta akad. Vytauto Merkio prisiminimų knyga Atminties prošvaistės, jos autorius taip pat prisiminė J. Jurginio pamokas: „Rašyk, kad suprastų tavo tėvas“. Įdomu, kad prof. A. Tyla savikritiškai prisipažino: „Jurginiui vis atrodė, kad mano rašinių tėvas nesupras“. Jurginis reikalaudavo kalbėti ir rašyti paprastai, neieškoti aukštumų ten, kur jų visai nereikia ieškoti.

Nieko nuostabaus, kad Jurginiui sekėsi sklandžiai rašyti, juk iš profesijos ir ilgametės veiklos, gal net iš pašaukimo buvo žurnalistas, puikus publicistas, nepralenktas istorijos mokslo propaguotojas ir populiarintojas.

Baltas popieriaus lapas žadino jo įkvėpimą

Darant bet kokią išvadą Jurginis reikalavo remtis ne mažiau kaip trimis panašiais faktais. Nepripažino spaudos kaip istorijos šaltinio, nebent spaudoje būtų paskelbtas oficialus įsakymas. Reikalavo operuoti tik archyviniais duomenimis, medžiagą rinkti tik iš pirminių šaltinių, nenusirašinėti nuo kitų autorių. Su kitais autoriais ginčytis ir diskutuoti reikalavo moksliškai, pateikiant nuorodas, iš kur tie duomenys paimti. Taip pat mokė nemenkinti kito autoriaus, diskutuoti korektiškai. Disertacijų temas savo mokiniams stengėsi parinkti patogesnes, neklampinančias autoriaus į galimas sunkiai įveikiamas problemas, nors sąlygos ir aplinkybės kartais diktuodavo visai kitus sprendimus. Kitaip tariant, reikalavo augti, kapstytis, gerinti savo rašinių kokybę, pats stengėsi tik nurodyti kryptį.

Pozityvizmo ir objektyvumo reikalavo iš savęs ir iš kitų, mokė ne tik šių principų prisilaikyti, bet juos derinti su marksizmo reikalavimais, stengėsi rašyti objektyviai, bent jau kiek to meto sąlygomis buvo įmanoma. Radus naujų faktų juos stengėsi iškelti į dienos šviesą ir daryti išvadas. Kad darbas atitiktų marksistinius reikalavimus, labai svarbu buvo parašyti gerą įžangą. Tai reiškė prisitaikyti prie reikalavimų, be kurių darbas nepasirodytų. Vadinasi, reikėjo pasiremti marksizmo klasikais, juos pacituoti. Buvo galima juos kartoti dogmatiškai, kai kurie tą ir darė, bet buvo galima ir kūrybiškiau sistemos ribose suktis. Labai svarbu buvo tinkamai pasirinkti darbo tematiką. Kokios tematikos darbus turi dirbti tarybiniai istorikai, nurodydavo institucijos iš Maskvos, buvo kas nurodymus teikia ir Vilniuje.

Jau sakėme, kad Jurginis rašė lengva ranka, juodraščiais nesinaudojo. Baltas liniuotas popieriaus lapas jam žadino įkvėpimą. Kaligrafiškai dailia rašysena sklandžiai dėstė savo mintis, pirmas ir vienintelis rankraščio variantas nuo Jurginio stalo galėjo tiesiai keliauti į leidyklą ar redakciją. Jeigu reikėdavo ką prie parašyto teksto pridurti, padėdavo paukščiuką ir antroje lapo pusėje parašydavo reikiamą intarpo tekstą.

Dėl to rankos lengvumo prof. K. Jablonskis Jurginį kartais pavadindavo net „grafomanu“, bet Jurginis nesišiaušė. Visi pripažino įgimtą jo savybę sklandžiai rašyti, įdomiai dėstyti mintis žodžiu. Labai mėgo diskutuoti. Kilus idėjai atsiveria Jurginio kambario durys – profesorius jau ant savo pažabotojo Pegaso: užsidegęs bendradarbiams dėsto, pasakoja, ką rašys. Išdėsto temos apmatus, kokius naujus faktus radęs ir kaip visa tai žada aprašyti. Atrodo, jam labai svarbu buvo klausytojams išdėstyti savo sumanymą, įtvirtinti ir savo paties pasamonėje. Kai viskas stodavo į vietas, visas vaizdas tapdavo aiškus, susigulėjęs, Jurginis pasideda reikiamą dokumentą ar knygą, iš kurios teks cituoti, ir iš karto įninka rašyti švarraštį. Šis nuostabus gebėjimas lengvai rašyti, aiškiai dėstyti mintis visiems jo bendradarbiams darė didelį įspūdį.

Jurginiškos srovės tėkmėje

Tegu ir nerasdama „Jurginio mokyklos“ požymių Lietuvos to meto istorijos moksle, A. Gaigalaitė vis dėlto ir toje marksistinėje istoriografijoje tvirtina įžvelgianti „jurginišką srovę“, kuri aiškiai išsiskyrė iš kitų marksistų istorikų. Jurginio aplinkos ar srovės istorikai rašė daug gilesnius, moksliškesnius darbus, kuriais ir šiandien jaunimas su nauda gali pasinaudoti. Ypač ūkio istorijos kryptyje, nagrinėjant ekonomines problemas, darbininkų, valstiečių padėties ir judėjimų reiškinius, kurie dabar nebesusilaukia bent kiek didesnio dėmesio istorijos tyrinėjimuose, taigi tuos dalykus aiškinantis J. Jurginio darbai išlieka aktualūs. Nors „jurginininkų“ darbai susilaukdavo ideologinių institucijų kritikos ir pagrūmojimų, ne visi parašyti jų darbai pasirodydavo, bet geriausi jų darbai išliks istorijos moksle.

Labai lengva atgaline data vertinti, matyti perlenkimus ar klaidas, bet nereikėtų atitrūkti nuo konkretaus meto sąlygų ir realybės. Nepaprastai sudėtingais ir sunkiais Lietuvos istorijos mokslui laikais teko arti istorijos mokslo dirvoną Jurginiui ir jo aplinkos jaunesniems istorikams. Buvo priversti arba taikytis prie to meto reikalavimų, kartais mažai ką bendro turinčių su mokslu, arba eiti į kitą veiklos sritį, nieko bendro su istorijos mokslu neturinčia. Galima tik stebėtis, kad ir tomis nepalankiausiomis istorijos mokslui sąlygomis sugebėta padaryti nemažai reikšmingų darbų, palikusių pėdsaką istorijos moksle. O svarbiausia, kad tautoje nebuvo nuslopintas, sužlugdytas susidomėjimas savo tautos ir valstybės praeitimi. Istorikų knygos (kalbame ne apie socialistinės revoliucijos ištakų nagrinėtojus, ne LKP veiklos ir ne kolūkinės statybos laimėjimų istorijos moksle įtvirtintojus), ypač LDK laikams skirtos publikacijos skaitytojų buvo graibstyte graibstomos, tik gaila, kad nė mažos dalies poreikių nepatenkindavo.

Stengdamasis rašyti objektyviai Jurginis to mokė ir jaunuosius kolegas, savo mokinius. Vadinasi, traukė gilyn į mokslą, o ne tolyn nuo mokslo.

Genialaus sugebėjimo sintezuoti pavyzdys

Pažiūrėkime, kaip į tą patį klausimą dėl Jurginio mokyklos buvimo, o gal nebuvimo atsakymą bando rasti habil. dr. Ingė Lukšaitė, atėjusi dirbti į Jurginio vadovaujamą skyrių 1967 metais. Pripažįsta, kad klausimas pakankamai komplikuotas. Jeigu mokslinę mokyklą suvoksime kaip temų formulavimą, prioritetų nustatymą, pasirinkimą, kaip tas temas nagrinėti – pasaulėžiūriniu, o gal istoriko prieigos požiūriu, taigi jei taip suvoksime mokyklos kūrėjo ir vadovo priedermes, išties J. Jurginio kaip mokyklos vadovo reikšmė jau gali būti nagrinėtina.

J. Jurginis kaip Istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas (1948–1951 m., bet dėl ideologinių priežasčių pažemintas pareigose iki jaunesnijo mokslinio bendradarbio, o 1956 m. vėl paskirtas direktoriaus pavaduotoju, dirbo iki 1972 m.) nebuvo tiesioginis reikalavimų transliuotojas to, kas buvo nuleidžiama iš Maskvos ar LKP CK. Visi tie reikalavimai, perėję per Jurginio supratimą, dažniausiai įgydavo ganėtinai normalų pavidalą. Ką pats Jurginis padarė istorijos moksle? Ką padarė jo mokiniai sekdami Jurginio reikalavimais? I. Lukšaitė išvardijo svarbiausius darbus. Tai paties J. Jurginio daktarinės (habil.) disertacijos pagrindu išleista knyga Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje (Vilnius, 1962), kuri laikoma vienu reikšmingiausių Lietuvos istorijos mokslo pokario metais laimėjimu; knygos Lietuvių karas su kryžiuočiais (straipsnių rinkinys, red. J. Jurginis, Vilnius: Mintis, 1964), J. Jurginio Lietuvos valstiečių istorija: Nuo seniausių laikų iki baudžiavos panaikinimo (Vilnius: Mokslas, 1978), Lietuvos kultūros istorijos bruožai (su I. Lukšaite, 1981).

J. Jurginio skyriuje dirbo apie 10 darbuotojų, tačiau tik pusė jų tyrinėjo LDK istoriją. Jurginiui atrodė, kad tie penki darbuotojai pajėgūs aprašyti visas svarbiausias LDK temas. Ir ne bet kaip aprašyti, bet kokybiškai ir konceptualiai, be to, greitai. Amato požiūriu, pasak I. Lukšaitės, nė vienas iš tos penkiukės nebuvo Jurginio mokinys. Antanas Tyla, Feliksas Sliesoriūnas, Vytautas Merkys, Ingė Lukšaitė... Bent jau pagal istoriko darbo metodą visi jie skyrėsi labai ryškiai. Jurginis pasiginčydavo su savo pavaldiniais, pakritikuodavo jų „niekam neįdomius“ darbus, prirašydavo po pusę puslapio įvairių nuorodų, pastabų, bet po viso to pasirašydavo jų darbus ir leisdavo spausdinti. Tuo ir reikšdavosi Jurginio kaip asmenybės kūrybiškumas, o I. Lukšaitė išskiria ir išties didelį jo talentą. Pokalbiai skyriuje beveik kiekvieną penktadienį užsitęsdavo iki 19 val. ir vėliau. Jurginio patirtis apie mokslo simpoziumus, kuriuose jam buvo tekę dalyvauti, apie istorikus ir jų knygas, įvairius žmones ir jų likimus, jo paties biografijos vingius – visa tai iš Jurginio lūpų liejosi kaip pavasarinis srautas.

Pasitaikydavo, kad Jurginis ir užgaudavo jaunuosius kolegas, bet kaip vadovas leido jiems turėti ir savo individualų tyrimų lauką.

Tad buvo ar nebuvo Jurginio mokykla? Jeigu tektų vertinti pagal visus formalius mokyklai būdingus parametrus, mokyklos nebuvo, – taip mano I. Lukšaitė. Bent jau prof. K. Jablonskio požiūris daugumai jaunųjų istorikų atrodė artimesnis, priimtinesnis. K. Jablonskis buvo kieto medžiagos rinkėjo archyvuose pavyzdys, o J. Jurginis – genialaus sugebėjimo sintezuoti ne prastesnis pavyzdys. Tai štai Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje ir galėtų būti idealus pavyzdys, paremtas K. Jablonskio archyvuose surinkta medžiaga ir sintezuota J. Jurginio nepaprastų šios srities gebėjimų dėka. I. Lukšaitė tvirtina – per tą laiką tai buvo geriausia parašyta istorijos knyga. Kodėl pats K. Jablonskis neparašė valstiečių istorijos sintezės, turėdamas surinktą medžiagą? Nes reikėjo tokio sintezės meistro kaip Jurginis.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Akademikas profesorius Juozas Jurginis

Istorikės prof. Aldona Gaigalaitė ir habil. dr. Ingė Lukšaitė akad. prof. Juozo Jurginio 100-ųjų gimimo metinių konferencijoje

Akad. prof. Juozo Jurginio 100-osioms gimimo metinėms skirtoje konferencijoje dalyvavo ne vien istorikai, bet ir nemažai VPU Istorijos fakulteto studentų

Istorikai prof. Antanas Tyla ir dr. Valdas Selenis konferencijoje

Juozo Jurginio sūnus Julius Jurginis (stovi) ir konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas prof. dr. Aivaras Ragauskas