Lietuviškasis Jurgio Zauerveino pasaulis (2)
Tai asmenybė, gimusi ir gyvenusi ne tuo laiku, kuriam pagal savo įsitikinimus ir nuostatas buvo pasirengęs gyventi? Gal dabartinėje Vokietijoje jo klajūno siela būtų radusi priebėgą?
Dabartinėje Vokietijoje Zauerveinas greičiausiai taptų vienu iš daugelio, nes jam netektų atlikti likimo skirtosios misijos. Dvasinio ir idėjinio vedlio misijai vykdyti reikia ne tik asmenybės, bet ir ekstremalių sąlygų ir įtampos. Zauerveinas gimė epochoje, kurios aplinka tokios sanklodos žmonių ne tik nepageidavo ir ignoravo, bet ir stūmė į užribį. Būtent atkakli gynyba jį vertė pranašu ir kelio atgal nežinančiu misionieriumi.
Misionierius, bet visai kita prasme, negu kad pirmoje mūsų pokalbio dalyje prisimintieji Kristupas Lokys, Erdmonas Švelnius ar misijų statytojas Afrikoje Maksas Skvirblis.
Taip, misionierius pagal humanisto prigimtį ir užmojus. Beje, Zauerveinas buvo tikintis žmogus, evangelikų liuteronų bažnyčios narys. Tačiau mokesčių šiai bažnyčiai tikriausiai nemokėdavo, pas kunigus neužsibūdavo, nes nuobodžiavo: „Aš viską žinau, ką jie sako“… Nepamirškime, kad Zauerveinas buvo Biblijos vertėjas į mažų tautų kalbas. Jam provincijos ar parapijos kunigų pasaulis buvo per ankštas, tad klausytis, ką jie iš sakyklos parapijiečiams pamokslauja apie girtuoklystę ar moralinį nuopuolį, buvo nuobodu ir svetima.
Ko jo siela geidė?
Hm… Viskas jame tilpo: ir didingi dalykai, ir smulkmenos, ir simpatijos mažajam žmogui, ir meilė moteriai, ir didelės, kaip galėjo atrodyti pašaliečiui, keistenybės.
Keistenybės puošia žmogų Niekas taip nepuošia žmogaus kaip jo keistenybės. Gal vieną kitą priminkime.
Zauerveinas jų turėjo apsčiai. Galbūt tai ir savotiško genijaus požymiai. Ar ne genialumo įrodymas, kad mokėjo maždaug 60 kalbų? Visas jo gyvenimas buvo grįstas keistenybėmis. Vien gyvenimas be tėviškės ar nėra keistenybė? Ne gyvenimas, o buvimas – ar ne keistenybė? Net sunku pasakyti, iš kur radosi tos jo gyvenimo keistenybės. Kai kurios buvo tiesiog anekdotinės. Pavyzdžiui, Zauerveinas paniškai bijojo perkūnijos. Niekuomet nesikeldavo per vandenis, nebent dideliu laivu. Jo rankraščiai visuomet būdavo sukrauti dėžėje, kad netikėtai kilus gaisrui būtų galima spėti išnešti. Nuriedėjo nuo stalo plunksnakotis – Zauerveinas negali jo pakelti. Jeigu tai įvyko smuklėje, pakelti būtinai turi būti kviečiama šeimininkė ar patarnaujanti mergaitė. Kartais jam staiga dingdavo atmintis, kad nė negalėdavo pasakyti, kas esąs.
Tarkime, Zauerveinas nuvyksta į kokį Vokietijos miestą ar miestelį, ir ten gyvenantis kunigaikštis jį kaip garsų kalbų mokovą pakviečia į svečius. Šis nueina, kamerdineris klausia, kaip jį pristatyti. Zauerveinas negali pasakyti, nes tuo metu užmiršęs savo vardą ir pavardę. Išeina į gatvę, pasisveikina su praeiviu, o tas atsako: „Laba diena, pone Zauerveinai“. Šis iš širdies dėkoja, nes išgirsta savo vardą. Grįžta atgal ir kunigaikščio tarnui gali prisistatyti, kas esąs.
Nuostabus genijaus požymis: jo atmintyje pakako vietos 60 kalbų, bet pristigdavo vietos savo vardui ir pavardei.
Viena iš tų keistenybių – testamente pareikštas noras: po mirties jo smegenis išimti ir ištirti, kodėl galėjo taip lengvai išmokti šitokią galybę kalbų. Smegenis tikrai išėmė ir, nusiuntus į Karaliaučių, profesoriai ištyrė, tačiau jose jokio atsakymo nerado. Smegenys kaip smegenys.
Labai įdomu skaityti Zauerveino dienoraščius. Žmogus gyvena lyg ir kūrybinių polėkių pasaulyje, bet ir žemiški dalykai koja kojon žengia. Jį labai jaudina bei traukia merginos. Jis eina su jomis pasivaikščioti į užmiesčio miškelius, su jomis artimai bičiuliaujasi, skaito eilėraščius, bet skaitydamas dienoraščius niekada nerandi to, ko lyg ir turėtum rasti. Tik kartą dienoraštyje užrašo: „Aš Elzę pabučiavau į skruostą… Naktį negalėjau užmigti, teko imti bromo“. Kas gi nuo bučinio į skruostą ,,ima“ bromo ... Zauerveinas ne su vyrais bendrauja, ne jų nuotykius ar išgirstus anekdotus užrašo, bet klausosi senučių dainuojamų liaudies dainų, bendrauja su paprastomis kaimų merginomis.
Koks nors Froido sekėjas nagrinėdamas Zauerveino dienoraštį gal padarytų labai įdomių atradimų.
Psichologo analizė ir išvados veikiausiai būtų labai įdomios, nes medžiagos daug ir įvairios. Norvegas Oskaras Vistdalas kruopščiai dešifravo Zauerveino dienoraščius ir perrašus išplatino visiems suinteresuotiems tyrėjams. Originalo tekstus itin sunku skaityti. Jie kartais rašyti gotiškomis raidėmis ir dar keliomis kalbomis, trumpinti žodžiai, užšifruoti asmenvardžiai. Po Zauerveino mirties Jonas Basanavičius nuvažiavo į Gronau pas jo artimuosius ir išprašė atiduoti tuos dienoraščius. Dabar jie laikomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne. Zauerveino dienoraščių įrašai taupūs, lakoniški, bet iškalbingi.
Kas J. Basanavičių domino Zauerveino rankraščiuose?
Pirmiausia rūpėjo lietuviškasis ir lituanistinis paveldas. Tačiau Basanavičius paėmė ir kitokio turinio popierių. Dabar vokiečiai nagus graužia, kad jiems tenka rankraščių originalus kopijuoti ir tik kopijomis naudotis. Gronau miesto muziejuje sutelktas Zauerveino archyvas. Miesto galvos nepagailėjo pinigų jo kūrimui. Archyvą peržiūrėjau. Čia lietuviškų rankraščių originalų likę labai mažai (laiškų, atvirlaiškių), tik keista, kad Basanavičius jų nepastebėjo ir neišgabeno. Beveik visa, kas lietuviška, nukopijavau ir jau paskelbiau Vilniaus universiteto mokslo darbuose ,,Knygotyra“ (2004, t. 42). Kopijų kopijuoti nebuvo reikalo, nes svarbiausius originalus patys turime. Tiesa, archyvinių rankraščių su kai kuriais lietuviško turinio dalykais yra ir kitose šalyse (Anglijoje, Norvegijoje, Rusijoje). Vienas anglų slavistas man guodėsi, kad Jano Bodueno de Kurtenė fonde Peterburge radęs ar ne 60 lietuviškų Zauerveino laiškų. Jų negalįs perskaityti, nes lietuviškai nemokąs.
Vienas genijus traukė kitą genijų, tik gaila, kad jie nesuėjo anksčiau, kai Zauerveinas dar buvo kupinas jėgų.
Zauerveinas ir Basanavičius vienas kitą gerai žinojo iš spaudos, tačiau asmeniškai susitiko tik 1898 m. Tilžėje. Tąsyk daug bendravo, kartu su vietos lietuvių šviesuoliais iškylavo, gamtoje skaitė ,,Nemunyčius“. Vėliau nuolat susirašinėjo. Jiedu net planavo kartu baigti gyvenimą. Zauerveinas labai kvietė Basanavičių persikelti gyventi pas jį į Norvegijos kalnus. Apie tai rašoma išlikusiuose laiškuose.
Dvasinis ryšys?
Neabejotinas. Basanavičiui imponavo Zauerveino išskirtinė asmenybė, nuopelnai lietuvių tautiniam sąjūdžiui ir lituanistikai, labai platūs humanitariniai akiračiai ir interesai. Kas jį įvertino ir Europoje parašė pirmą knygą apie Zauerveiną? Jonas Basanavičius.
Kalbate apie neseniai išleistą ,,Medegą d-ro Jurgio Sauerweino biografijai“ ?
Zauerveinas paliko du rankraštinius tomus: viename – išsami Zauerveino biografija, kitame –jo poezijos rinkinys. Autoriaus gyvenimo metais veikalas liko nepublikuotas dėl per didelės apimties ir lėšų stygiaus. Vėliau trukdė karai, okupacijos, mūsų pačių nerangumas. Kai su Zauerveinu susipažinau iš arčiau, pavažinėjau po zauerveinikos konferencijas, susiėmiau į nagą ir spaudai parengiau biografinį tomą. Jis išėjo 2001 m. ir tapo viena gražiausių tų metų knygų. Dėkoti turėtume Seimo leidyklai ir jos direktoriui Mintautui Daulenskiui – įdėta daug lėšų ir supratingumo.
Basanavičius pajautė subtilius dalykus, pro kuriuos juk daugelis praėjo pro šalį?
Manau, kad Basanavičių itin traukė Zauerveino originalumas, skambus vardas ir lietuviškasis pasaulis. Tačiau užčiuopė ir subtiliuosius, žmogiškuosius dalykus. Be abejonės, ne visi buvo atradimams sutverti, gal neturėjo pakankamai įžvalgumo ir ryžto. Kita vertus, nėra paprasta įvertinti tokio masto asmenybę, koks buvo Zauerveinas.
Įvertinti kitą Nors lietuviai turėjo ne tokį jau mažą inteligentų būrį. Ar čia nėra tam tikro neigiamo vaidmens atlikęs religinis uždarumas?
Laikai, apie kuriuos kalbame – XIX–XX amžių slenkstis. Tai vakarykštė diena, todėl tų šviesių galvų jau nemažai būta. Žinoma, jose dominavo katalikiškosios krypties vėjai. Priklausomybė nuo jos neskatino ir nepadėjo gilintis nei į Zauerveino asmenybę, nei į jo išskirtinį vaidmenį lietuvių tautos brandai ir pažangai. Ši aplinkybė ir lėmė, kad tarp katalikų inteligentų neatsirado nė vieno, nors kiek priartėjusio prie Zauerveino. Išimtis – Basanavičius, bet matyt tik dėl to, kad tikybos atžvilgiu buvo nešališkas.
Tam tikras intelektinis ir dvasinis kurtumas? Kita vertus, suprantu, kad žmones reikia vertinti ne pagal tai, ko jie nepadarė, bet pagal nuveiktus darbus.
Taip, tikro ar apsimestinio kurtumo būta. Galbūt trūko nusiteikimo ar pasirengimo patiems parodyti palankumo ženklų lietuvininkams ir lietuviams taip atsidavusio bei nusipelniusio žmogaus asmenybei. O Zauerveinas buvo labai jautrus. Nieko labai arti savęs neprisileido, širdies neatvėrė. Pakako sykį Vydūnui pasakyti vos porą neatsargių žodžių, ir jų santykiai ilgam atvėso.
Kas tai per žodžiai, kurie turėjo padarinių ne tik tarp šių dviejų asmenybių, bet, atrodo, ir visai lietuvių kultūrai?
Lankydamasis Tilžėje Zauerveinas eidavo prie mokyklos, kad po pamokų pasitiktų Vydūną. Tada kartu ilgai vaikštinėdavo po Jokūbinės parką ir kalbėdavosi įvairiomis, aišku, aukštomis temomis. Vieną kartą Vydūnui netyčia išsprūdo, kad jam laikas būtų ir pavalgyti… Zauerveinas labai jautriai sureagavo: suprask, tau žemiški dalykai pirmiau negu dvasiniai?.. Taip ir išsiskyrė.
Opus buvo ir Vydūnas. Kartą Zauerveinas parašė pastabą dėl vieno Vydūno lietuviško eilėraščio – kaip poetas poetui. Vydūnas jam atsakė angliškai rašytu laiškeliu ir ilgam nutilo. Tik paskutiniais Zauerveino gyvenimo metais vėl atsinaujino jųdviejų atsargi korespondencija.
Tokios subtilios asmenybės. Bet gal pernelyg didelis jautrumas kartais ir trukdo?
Zauerveiną nuolat ir grubiausiais būdais persekiojo vokiečių nacionalistai, valdančiųjų partijų ideologai, sekė kaizerio slaptoji policija, ir toks spaudimas neliko be pėdsakų. Vengdamas politinio susidorojimo, įprato būti atsargus ir įtarus, kartais – net perdėtai. Juk nuolat įžeidinėjamas ir pats nejučiom tampi opus. Per rinkimus į Vokietijos reichstagą Zauerveinas surinko per mažai balsų, todėl ne juokais supyko ant lietuvių. Nerinkote manęs į reichstagą, tai žinokitės… Nekelsiu pas lietuvininkus kojos. Ir nekėlė. Po 1898 m. Mažojoje Lietuvoje pralaimėtų rinkimų daugiau dirbo sorbams ir norvegams, vėliau apsigyveno Norvegijoje ir joje mirė. Į Gronau buvo atvežtas palaidoti, o smegenis, kaip sakiau, atiteko Karaliaučiaus patalogoanatomams.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Poliglotas Jurgis Zauerveinas
Jurgis Zauerveinas Norvegijos moterų draugijoje Dovrėje 1883 m.; iš kairės: Oline Hole, Mari Uro su dukterimi Oline; iš dešinės: Sigrid Tofte, Anne Bjornsgard, Ragnhild Breidal. Andreaso Lundho nuotrauka
Jurgis Zauerveinas, mėgęs fotografuotis įvairių tautų egzotiška apranga, šioje nuotraukoje – Alžyro čiabuvio drabužiais. 1884 m. Jeano Geiserio nuotrauka, dauginimo tikslu reprodukuota Bernhardo Petri Getingene
