Kuo vertingi mūsų parkai

Kęstutis Labanauskas

Sumanymas apžvelgti bendrą Lietuvos parkų vertę subrendo daugiau kaip 20 metų darbuojantis Paminklų restauravimo institute prie parkų tyrimų ir pritaikymo projektų. Susikaupė daug lyginamosios medžiagos apibendrinimams, juolab aktualios, mąstant apie lemtį dar gausesnės parkų kategorijos, kuri nesulaukė jokio dėmesio. Šie parkai palikti tik atsitiktinių naudotojų sąžinei ir visagalio laiko globai… Pirma proga kruopštesnei analizei pasitaikė bene 1983 m. atrenkant parkus užsimezgusiam televizijos laidų ciklui su žurnalistu Rimvydu Kubiliumi. Deja, laidų publikavimas, nors ir sulaukęs palankaus visuomenės dėmesio, netrukus įstrigo dėl kliūčių sovietmečio sąlygomis objektyviai vertinti sakralinius ir istorinius parkų elementus (koplytėles, dvarų savininkų kapinaites, memorialinius ir istorinius paminklus), vaizdinius ir kompozicinius ryšius su bažnyčiomis dėl istorinių gretimybių, ypač nepriklausomybės ir laisvės kovų simbolių, tautiškumo memorialų ir atminimo medžių. Tada teko pasitenkinti tik paskelbus vertingiausių Lietuvos parkų dešimtuką Moksle ir gyvenime.

Apimtimi daugiaplanio ir dvasingumo kupino parkų meno primityvaus suvokimo šleifas nutįso iki šiandienos. Jis pasireiškia praktiniais žemėtvarkos darbais – parkų ribų nepaisymu, teritorijų skaidymu ir smulkinimu bei žalingų funkcijų įterpimu, nesuteikus parkų teritorijoms konservacinės paskirties žemės statuso ir suplakus jas su utilitarios žemėnaudos apmokestinamais sklypais.

Glaustai pasakius, parkas – tai gamtos sklypas, kurio augalija yra architektūros priemonėmis estetiškai suformuota arba pritaikyta žmonių mokslo, kultūros, poilsio ir sveikatingumo reikmėms.

Gera proga grįžti prie apibendrinto parkų vertinimo radosi jau atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, istorinius želdynus paskelbus Europos paveldo dienų tema Lietuvoje. Jų vertinimo kriterijai turėjo aprėpti kiek galima skirtingų aspektų įvairovę: kilmės, geografinės padėties, gamtos savybių, istorinės raidos, autorystės ir panaudotų architektūros priemonių, augalijos gausumo ir išraiškos, funkcinio pritaikymo sėkmės ir komponentų dermės. Kadangi tai gairės, kaip vertinti ir suvokti mūsų parkus, šiuos aspektus aptarsime išsamiau.

Pirmasis aspektas – kilmė. Čia nereikėtų apsiriboti daug šimtmečių vyravusiais, skaičiumi gausiausiais dvarų kilmės parkais, bet turėtų būti aprėpiami senieji gamtinės kilmės, buvusių šventųjų giraičių, medžioklės žvėrynų želdynai, sakraliniai, moksliniai, pažintiniai mokomieji, savivaldybių, memorialiniai, kolekciniai ir kiti specifiniai želdynai.

Geografinės padėties aspektu ypatingi parkai yra susiję su paviršiaus sąlygomis, vandens telkiniais, dirvodarinėmis uolienomis. Prie tokių priskirtini ir keturi garsiausi Lietuvos suprojektuotų žymiojo prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Fransua Andrė kūriniai. Palangos parkas pasižymi unikaliu Lietuvoje pajūriu, kuriame yra reliktinės pajūrio kopos, legendiniu Birutės kalnu, išlikusiu reliktinių senapušių medynu. Būtent jo fone talentingas autorius išplėtojo vertingiausią mūsų parką. Trakų Vokės parkas yra prie didingo dabartinės Vokės upės pratekamo ledynų senslėnio su šoniniu intaku, prie kurio trykštančių šaltinių maitinama žuvivaisos tvenkinių sistema. Užutrakio parkas, žavingai įterptas tarp kelių ežerų, vaizdingo pusiasalio su daugybė salų, ypatingas Trakų senamiesčio ir pilių panorama. Paviršiaus kalvotumas, kontrastas su dirbtinai paryškinto ežero taure Lentvario parke leido autoriui išradingai plėtoti kalnų parko motyvus. Esama ir kitokių derinimo pavyzdžių. Vienas didžiausių Žagarės parkas yra sukurtas beveik visiškoje lygumoje. Tačiau talentingas jo autorius Georgas Fridrichas Kufaldas įspūdį sustiprino puikiai suplanuota turtinga dendroflora. Tai leido erdviame parke įvairius medžius ir krūmus ugdyti kaip raiškius vienišius, derinti žaismingomis grupelėmis ir ištisomis giraitėmis derlingame Žiemgalos lygumos dirvožemyje.

Gamtos savybių aspektas lemia atitinkamos augalijos parinkimą pagal vyraujančius vėjus, drėkinimo sąlygas ir šlaitų statumą.

Istorinės raidos aspektas atspindi kartais labai sudėtingą parkų istoriją. Kai kurių iš jų (pavyzdžiui, Verkių ar Sereikiškių parkų) istorija prasidėjo nuo šventųjų giraičių. Kiti išsirutuliojo iš privačių dvarų rezidencijų. Tarkime, iš Aukštosios Fredos dvaro atsirado dabartinio Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodas, iš Kairėnų dvaro – Vilniaus universiteto Botanikos sodas, iš Dotnuvos dvaro – Dotnuvos Akademijos parkas ir t. t.

Autorystė ir panaudotos architektūros priemonės taip pat svarbus parkų nagrinėjimo aspektas. Daugelyje minėtų ir kitų parkų randame kelių skirtingų etapų persiklojančius bruožus ar sudėtinius parkų tipus. Pavyzdžiui, prancūziškojo ir angliškojo parkų tipai Joniškėlyje, architekto A. Tauro sukurta naujoji Beinoravos parko dalis kaip kontrastas senajai.

Augalijos gausumas ir išraiška, be abejonės, labai svarbūs vertinant parkus. Palangos parke panaudotas pirminis asortimentas buvo 500 taksonų (taksonas – tam tikro giminingumo organizmų grupė biologinėje organizmų klasifikacijoje, turinti savo pavadinimą – Redakcijos pastaba), Žagarėje – per 200, o jau mūsų laikais kūrybingas dendrofloros puoselėtojas Kęstutis Kaltenis Skinderiškėje pasiekė 1300 taksonų… Nors mažai tebeturime išlikusių rekonstruotų senųjų želdynų, nors juose beveik nėra egzotų (kaip, pavyzdžiui, Panemunės, Gelgaudų pilies, Sapiegų, Mažosios Merkinės parkuose), jie savaip yra labai įdomūs.

Dar vienas parkų vertinimo aspektas – funkcinio pritaikymo sėkmė ir komponentų dermė. Tai pasakytina ne tik apie minėtus botanikos sodams pritaikytus ir Dotnuvos akademijos parkus. Originalūs ir mokymo paskirties Veiverių seminarijos, sakraliniai Verkių bei Žemaičių Kalvarijų parkai ar šiuolaikinės menų sintezės dvasia Gintaro Karoso iniciatyva kuriamas Europos parkas.

Kiek įmanoma, vertinant turi būti remiamasi parkų istorine raida – kilme, senumu, įkomponuotais dar senesnės istorinės bei geologinės praeities elementais, stilistika, santykiu su pastatų architektūra ir gretimybėmis, reljefu ir vandenimis, augalijos rūšiniu gausumu ir įspūdingumu, memorialinėmis ir sakralinėmis įžymybėmis, visų vertybių kompleksiškumu, parametrais, atsižvelgiant ir į pritaikymo perspektyvas. Taigi čia išvengti reliatyvumo vargiai būtų įmanoma. Apimčių ribomis laikytinas ne mažesnis kaip 1 ha struktūrinis parko plotas bei ne mažiau kaip 100 struktūrinių medžių (t. y. pasodintų pagal architektūrinį planą ir asortimentą).

Pagal išvardytus kriterijus, kaip minėta, tarp mūsų parkų pirmauja Palangos parkas, įamžinęs E. F. Andrė kūrybinę dvasią ir mecenatų Tiškevičių užmojus bei visų vėliau parką globojusių nuoširdų triūsą. Antrąją vietą užima Verkių parkas, praturtintas pastarųjų dešimtmečių tyrinėjimų, nuolatinio restauravimo, palankia rūmus naudojančio Botanikos instituto, Mokslininkų namų bei neseniai parką globoti ėmusios įkurtos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos veikla. Panašų sveikintiną rūpestį jų globojamais senaisiais parkais tęsia daugelis parkuose įsikūrusių muziejų, kai kurios mokslo ir administracinės įstaigos, savivaldybės, valstybinių parkų direkcijos, net pavieniai privatūs savininkai, nors ir disponuodami labai kukliomis galimybėmis.

Deja, nemaža naudotųjų to neįstengia – ar vengia, jausdami nepalankią daugumos valdininkų nuostatą šių reikalų išlaidoms, pastangoms pritraukti suderintos gretutinės veiklos pajamas, teikti lengvatas ar pasitelkti įvairių fondų, visuomenės arba privačią paramą. Tą nepalankią nuomonę rodo daug metų ignoruojamos įvairių Vilniaus visuomenės organizacijų iniciatyvos. Aukštųjų valdininkų bei žiniasklaidos dėmesys buvo stulbinančiai menkas. Šis dėmesys galiausiai pasibaigė miesto tarybos pritarimu sklypo šalia Vingio parko detaliajam planui, pagal kurį numatytos grandiozinės komercinės statybos. Parkas bus visiškai užblokuotas.

Nenuostabu, kad dalis parkų naudotojų, atsimušę į biurokratijos abejingumą ir nihilizmą, o kai kas ir suvilioti šešėlinės ekonomikos „pagundų“, ilgainiui visai numoja ranka į jiems likimo patikėtas vertybes. Ypač nevykusiai „šeimininkauta“ Nemėžyje, Jašiūnuose ir Alantėse. Mūsų kultūros vertybės paliktos beglobystei ir vandalizmui, ar už menką atlygį perleistos tokiai „globai“, kuri nesidrovi ir niekingiausios veiklos.

Todėl suprasdami, kad visagalis laikas nebus gailestingas praeityje daug bėdų patyrusiam parkų paveldui, laukiame viešos diskusijos šiais klausimais, kol parkų dar galutinai neiškraipė gamtos gaivalai ir nesupratingų naudotojų savivalė. Beje, artėjantis Lietuvos vardo paminėjimo Tūkstantmetis – geriausia proga visiems parkų šeimininkams ir naudotojams šio meno vertybes tinkamose vietose sumaniai papildyti memorialiniais ąžuolų ir kitų tauriųjų rūšių želdiniais.

Užutrakio parke, kurio planą sukūrė landšafto architektas Eduardas Fransua Andrė, prie šių metų liepos mėn. atidengtos Dianos skulptūros žydi senovinės rožės „Jacques Cartier“; norint išsaugoti to laikotarpio dvasią, parke sodinamos tik senovinės (sukurtos XIX a.) rožės

Pagal straipsnyje išvardytus kriterijus pirmauja Palangos parkas, įamžinęs ir E. F. Andrė  kūrybinę dvasią, ir mecenatų Tiškevičių užmojus

Užutrakio parkui nepakartojamos nuotaikos teikia Galvės ežeras