Kas sieja slibiną ir dvigubąjį kryžių? (6)

Kas sieja slibiną ir dvigubąjį kryžių? (6)

Pabaiga, pradžia Nr. 5

Baigiame pašnekesį su JAV gyvenančia Violeta Rutkauskiene, kuri jau 20 metų domisi ir renka medžiagą apie dvigubąjį kryžių ir jo istoriją, Šv. Jurgio ir Slibino (Order of Dragon) ordinus, tyrinėja šių Ordinų sąsajas su Lietuva ir jos valdovais. Šiai temai buvo skirtas jos pranešimas XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume, kuris vyko 2008 m. pabaigoje Čikagos priemiestyje Lemonte.

Šiais moderniais laikais yra daug galimybių gauti reikiamą informaciją, rečiausią knygą ar metraštį net neišėjus iš namų. Buvau užsisakiusi U. Richentalio kronikos faksimilę, leistą jau mūsų laikais per bibliotekų tinklą. Nesisekė, ilgokai teko laukti. Tad nutariau išbandyti interneto galimybes. Užteko poros savaitgalio vakarų ir XV a. metraštį radau Kongreso bibliotekoje Vašingtone. 1483 m. Ulriko Richentalio kronikoje radau Vytauto herbą, naudotą Konstanco bažnytiniame suvažiavime 1415–1419 metais. Iš tikrųjų toje kronikoje yra trys mus dominantys herbai. Vienas priskiriamas Jogailai, kiti du – Vytautui. Kitomis lietuviškomis subtilybėmis kronikoje kol kas nesidomėjau, bet Lietuvos istorijai įdomių faktų turėtų būti ir daugiau. Domino tik lietuviškas herbas, apie kurį užsiminė prof. Alfredas Bumblauskas išleistoje Lietuvos istorijoje.

Richentalio kronikoje pavaizduotas raitelis joja ant balto žirgo į kairę pusę, virš galvos iškėlęs plačiabriaunį lenktą kalaviją. Raitelis su mėlynu apsiaustu, jo rankoje baltas skydas su raudonu dvigubuoju kryžiumi. Taip p yra užrašas, kad šis herbas priklauso didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Aleksandrui Vytautui. Kaip minėjau, yra ir antras Vytautui priskirtinas herbas, tačiau jame Vytis vaizduojamas kitaip. Čia raitelis taip pat joja į kairę pusę, jo ranka pakelta, apsiaustas – raudona mantija. Šis raitelis neturi nei skydo, nei kalavijo. Nėra ir jokių kitų ženklų.

Jogailos herbas kitoks: baltame skyde – baltas raitelis ant balto žirgo, virš galvos iškėlęs kalaviją. Raitelis be skydo. Taip pat yra užrašas, kad šis herbas priklauso karaliui Vladislovui.

Įdomesnė naujiena susijusi su Vytauto palaikams skirtuoju brokatu, kurį Lietuvai 1930 m. padovanojo Čekoslovakijos vyriausybė. (Šio karališkojo audeklo nuotrauką spausdinome 5-oje pokalbio dalyje „Mokslo Lietuvos“ Nr. 9 – G. Z. pastaba). Gaila, kad rengdami spaudai 5-ąją pokalbio dalį negalėjome skaitytojams parodyti unikalaus audinio, naudoto Čekijoje karalių karstams kloti. Ieškant išsamesnės informacijos apie tai, kad Vytautas buvo išrinktas čekų karaliumi, vienoje publikacijoje pastebėjau čekų karaliaus Pršemislo Otakaro II (1233–1278 m.) palaikams uždengti skirtą audinį, rastą atidarius jo karstą. Ši iliustracija patraukė mano dėmesį. Audinio piešinio motyvas panašus į Čekoslovakijos vyriausybės 1930 m. padovanotame specialiai Vytauto palaikams perlaidoti skirtame brokate. Matyti, kad čekai Vytautui parodė didžiausią pagarbą – kaip ir savo karaliams.

Istoriją pamėgsime tik ją žinodami

Manau, istorijai svarbi kiekviena atrasta ar pastebėta smulkmena. Apmaudu, kad mūsų tyrinėtojai nesistengia jų paviešinti. Tai svarbu, visuomenę tokie faktai jaudina, kelia savigarbos, pasitikėjimo jausmą, skatina mylėti savo krašto praeitį, jo istoriją. Tačiau šiandien istorikai, menotyrininkai ir kiti tyrinėtojai labai uždari, tautai svarbiomis temomis diskutuoja tik tarpusavyje. Istorijos vadovėliai rašomi sausai, be meilės savajam kraštui – jie skirti ne tiek visuomenei, kiek specialistams. Nereikėtų stebėtis, kad taip parašyta mūsų valstybės istorija žmonių nedomina, jos niekas neskaito. Paskui dejuojame, kad lietuviai menkai tautiškai nusiteikę, mažai susipratę, nežino ir nemėgsta istorijos.

Kad ir istorija su dvigubuoju kryžiumi. Juk mums svarbu suvokti, koks tai simbolis, kokia jo kilmė ir prasmė. Daugelis žmonių tuo domisi, tačiau beveik nėra jokios informacijos. Galbūt ne tiek svarbu sužinoti, iš kur dvigubasis kryžius mus pasiekė – iš Vengrijos ar Jeruzalės, – svarbu, kad lietuviai suvoktų ir žinotų to simbolio prasmę, didžiuotųsi savo tautos simboliais, valstybės praeitimi, iš jos semtųsi jėgų ir gerų jausmų.

Ne nuo Gugenheimo reikia pradėti

Šiame komitete mano pareigos ir nuopelnai kuklūs, tačiau nuo pat pradžių esu Valdovų rūmų atstatymo šalininkė. Manau, daug svarbiau, kad Lietuvoje būtų atkurti Valdovų rūmai nei pastatytas naujas Gugenheimo muziejus. Ne nuo Gugenheimo reikia pradėti Lietuvai. Vis dar nepastatyta Lietuvos nacionalinė dailės galerija, nesugebame eksponuoti puikių Lietuvos dailininkų darbų, o susirūpinome pasaulinės dailės kelių tiesimu į Lietuvą. Vis pradedame ir niekaip nesugebame baigti. Gal tai mūsų tautos bruožas: pradėti, bet nebaigti? Stovi apleisti ir griūvantys unikaliausi senojo paveldo statiniai, gyvieji mūsų istorijos liudininkai, o mes griebiamės vis naujų atsitiktinių statinių. Kaip atsisakysi, jei siūlo… Viskam turi būti savas laikas, tačiau pradėtus darbus reikia baigti, tik tada dairytis naujų.

Kol kas svarbu sutelkti dėmesį į mūsų pačių istorinį ir kultūrinį paveldą, tautos istoriją pristatyti ne tik mums, bet ir pasauliui. Vertėtų pasirūpinti, kad į atstatomus Valdovų rūmus sugrįžtų po visą pasaulį išgrobstytas Lietuvos istorinis paveldas ar bent jau jo dalis, kad čia patektų dar netyrinėta istorinė medžiaga, kurią iš atskirų nuotrupų ar šukių turime surinkti, kad vėliau kam nors nekiltų noras pasakyti, jog visa mūsų istorija ubagiška...

Esate daugiau tyrinėtoja iš pašaukimo, visuomenininkė. Jums už šį triūsą niekas nemoka. Įdomu, ar bent pagiria?

Kad ir kaip ten būtų, darbas Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje davė gerus pamatus, patyrimo ir žinių. Buvome mokomi ieškoti reikiamos informacijos ne tik savo temai, bet ir kolegų nepamiršti, jei ką pastebėtume. Kai dirbau muziejuje, mokėjome dalintis informacija, padėdavome vieni kitiems. Šio to pramokau, kai kada pasisekdavo prakalbinti ne vien eksponatus, bet ir istorijos faktus. Dirbdama Numizmatikos skyriuje radau daugybę istorijos lobių (ypač senųjų monetų srityje), kurie mūsų garsiausių istorikų jau buvo paskelbti dingusiais, neišlikusiais. Su tais primirštais lobiais nutinka įdomių dalykų, jie kartais pasislepia už kitų ne mažiau svarbių vertybių.

O dėl tyrinėjimo visuomeniniais pagrindais pasakysiu tik tiek, kad sunkiausi darbai tenka visuomenininkams: jie atlieka tai, ko negali ar nesugeba padaryti minkštose kėdėse užsiliūliavę valdžios žmonės. Smagu ką nors organizuoti, ypač žinant, kad atsiras bendraminčių ir geranoriškų talkininkų. Jei JAV nebūtų buvę tokių lietuvių visuomenininkų kaip B. Kviklys, J. Kapočius – neturėtume nei Mūsų Lietuvos, nei bostoniškės enciklopedijos, nebūtų kitų leidinių, daug svarbių darbų nebūtų padaryta. Be visuomenininkų atliktų darbų Lietuvai būtų daug sunkiau pakilti iš sovietijos...

Žinoma, liūdniausia, kad „už prarastas akis“ tikrai niekas neatlygins... Jei kalbėtume rimtai, darau tai ne dėl kokio nors atlyginimo ar pagyrimo, o dėl to, kad įdomu. Kas supranta, paskatina, pagiria, padeda. Tačiau dirbti visuomeniniais pagrindais gerokai sunkiau. Nėra užnugario. Nelabai gali tikėtis pagalbos ar patarimo, net ir mažiausios finansinės paramos. Gerai tik, kad laiko niekas neriboja, nesudarinėja planų ir viršininkai minučių neskaičiuoja. Knygoms, informacijos rinkimui, kompiuteriui, bibliotekai skiri laiko tiek, kiek nori ar gali.

Visuomenininkams Lietuvoje ne pyragai

Pastebėjau, kad Lietuvoje į visuomenininką tyrinėtoją suformuotas nepatiklus požiūris. Ko gero, tai sovietinio palikimo dalis. „A, tu čia savamokslė, iš kur gali išmanyti…“ Buvau net paklausta, kas man leido tuos klausimus tyrinėti? Kai kas stebisi, kam iš viso tai darau, vis tiek niekam neįdomu, niekam tų istorijų nereikia... Netgi gavau priekaištų, kad bandau perrašyti istoriją.

Septynerius metus teko įrodinėti, kad Slibino ordinas iš tikrųjų buvo. Dabar ta pati bėda ir su Šv. Jurgio ordinu. Nors pateikiu Europos muziejų ištyrinėtą medžiagą, išleistus katalogus, nurodau šaltinius, pristatau ir remiuosi pasaulyje pripažintų mokslininkų darbais ir knygomis, tačiau Lietuvoje į visa tai žvelgiama kaip į pasakas. Girdi, duok įrodymų.

Todėl ilgokai galvojau, ar turiu teisę šiuo metu neatstovaudama jokiai mokslo ar kultūros įstaigai, su savarankiškai surinkta medžiaga apie dvigubąjį kryžių dalyvauti XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume. Nuoširdus ačiū dr. Stasiui Bačkaičiui, kuris ne tik padrąsino, bet padėjo ir patarė. Daug žmonių pagelbėjo. Mano miestelio bibliotekininkė, visai nepažįstama moteris amerikietė, pamokė Power Point programa parengti vaizdo medžiagą Simpoziumui.

Ačiū Mokslo Lietuvai, kuri mano medžiagai Simpoziume vienintelė iš visų leidinių parodė susidomėjimą. Man tai savotiška kompensacija už ne visai pavykusį pranešimo pristatymą Simpoziumo sekcijoje. Įsigijau modernią programą, tačiau senesnė aparatūra tiesiog jos nepriėmė. Teko klausytojams išdalyti lapus su iliustracijomis, bijau, kad ne visi galėjo pamatyti, kas svarbiausia, nes ir laikas buvo ribotas. Tačiau gavau gerą pamoką, dabar galiu ir kitus perspėti. Važiuodami į tokius renginius būtinai pasitikrinkite ir suderinkite savo kompiuterines programas su rengėjais, kad Jums nenutiktų taip, kaip nutiko mūsų Istorijos sekcijos pranešėjams. O susidomėjimas paskaita, atrodo, buvo, nes daugiau nei pusė per rankas paleistų lapų su iliustracijomis taip ir nesugrįžo...

Per „Mokslo Lietuvos“ publikacijas visi besidomintieji galės su Jūsų tyrinėjimais susipažinti, pamatys ir nemažą dalį iliustracijų, kurių nepavyko pademonstruoti Simpoziumo dalyviams.

Simpoziumui galėjau parodyti tik labai menką dalį surinktos medžiagos. Labai daug liko neparodyta, daug ir nepasakyta. Taip pat ir šis pokalbis, užsitęsęs net keliuose Mokslo Lietuvos numeriuose, neaprėpė visos turimos informacijos. Dar daug specifinių detalių neatskleista. Iš tikrųjų tai pirmas toks platus šios medžiagos pristatymas mokslinėje erdvėje. Tikiuosi, bent iš dalies pavyko atskleisti kai kurių mūsų istorijai svarbių simbolių esmę, prasmę bei jų svarbą mūsų tautos tradicijoms. Įdomu būtų išgirsti nuomonę, pastabų, komentarų ar kokių papildymų.

Tūnome savo pačių susikurtoje uždaroje erdvėje, o blogiausia, kad mums joje šilta, patogu ir nieko nesinori keisti. Mums gerai taip, kaip yra, kaip nuo seno buvo. Keisti savo mąstymą – įprastas ligi šiol gyvavusias tiesas, vadinasi, keistis patiems, o tą daryti sunkiausia.

Manau, tai yra visų mažų tautų bėda – uždarumas, nenoras, o gal nemokėjimas atsiverti pasauliui. Esame įpratę į pasaulį žvelgti pro aukštos tvoros mažytį plyšelį. Jokių pastangų nededame, kad pasilypėtume aukščiau, tada ir tvorą nebūtų sunku perlipti.

Todėl ir atsiduriame nuolatiniame autsaiderių vaidmenyje: turėjome Mindaugo Lietuvos karalystę – kur ji pradingo? Kas atėmė iš Lietuvos tarptautinį karalystės pripažinimą, kur dingo karaliaus Mindaugo karūna ir kitos valstybės regalijos? Kokios istorinės smegduobės visa tai prarijo, ką su tokiomis pastangomis kūrė, statė ir gynė mūsų senieji valdovai? Tegul bus retoriniai klausimai apmąstymams.

Jau nekalbant apie tai, kad tą nevisavertystės kompleksą tautai visais laikais bandė diegti ne visada geranoriški mūsų kaimynai. Dabar jau plakamės ir menkinamės patys. Vargšė mūsų istorija – šiandien verkia skriaudžiama ne svetimųjų, o savų istorikų. Baigiame prarasti ir paskutines gerąsias Lietuvos istorijos tradicijas.

Prisimenu, Kaune, M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, skyriaus vedėja buvo Smetonos laikų inteligentė, istorikė, egiptologė Ieva Aleksienė. Kartą ji paklausė apie tradicijų ir tikėjimo svarbą tautos gyvenimui. Buvau jaunutė studentė, kuriai tradicijos ir tikėjimas nedaug terūpėjo. Vėliau toji žodžių prasmė įgijo didžios išminties vertę: nebus tradicijų, tikėjimo, prisiminimų, neliks ir mus siejančios, vienijančios jėgos, prasidės tautos degradavimas. Didžiulį įspūdį paliko jau Amerikoje gyvenant matytas filmas Smuikininkas ant stogo (Fiddler on the Roof). Tai miuziklas apie žydų gyvenimą ir tradicijas Rusijos imperijoje. Puikus filmas muzikos ir filosofiniu požiūriu. Tradicijos, tradicijos – pagrindinis filmo motyvas šiandien atsikartoja jau kitame laike ir kitoje terpėje. Ne tik žydų tautai, bet ir lietuviams svarbios tradicijos – šeimos, istorijos, tautos ir valstybės.

Na, o dvigubasis kryžius, kaip matėme ir jautėme (bent taip tikiuosi) iš mūsų pokalbio, paženklino daugelio tautų kelią, tačiau šiandien tik trys Europos valstybės: Lietuva, Vengrija ir Slovakija – gali didžiuotis turėdamos tą garbingą simbolį savo valstybės herbuose. Dvigubasis kryžius yra tas simbolis, kuris per tradicijas mus sujungia su labai tolima praeitimi. Atėjęs į mūsų ir kitų valstybių istoriją dar iš antikinių senosios Romos laikų, šis simbolis tapo didele pasaulio tautų, kultūrinio, istorinio, dvasinio, religinio ir moralinio lobyno vertybe, leidžiančia geriau suvokti mus supančių reiškinių, simbolių esmę ir prasmę. Klausėte, kas sieja slibiną ir dvigubąjį kryžių? Sakyčiau – tikėjimas ir su juo mus pasiekusios ir mūsų istoriją praturtinusios tradicijos.

Dėkoju už pokalbį. Leiskite palinkėti Jums jėgų, kaunantis su abejingumu, nenoru gilintis į įdomiausius mūsų praeities istorijos ir dabarties reiškinius.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas