Per kalbą atėjo į lietuvių tautos širdį (2)

Gimęs būti mokslininku

A. Sabaliauskui visada darė įspūdį kazokiška A. Nepokupno prigimtis. Jau tas faktas, kad jis gimęs Poltavoje, daug ką pasako. Vis dėlto Sabaliauskui Nepokupnas atrodė gimęs būti labiau mokslininku, negu poetu. Jo užsiėmimai jam pačiam buvo šventas dalykas, tam jis skyrė visas savo jėgas ir gebėjimus. Tik tokios asmenybės ir gali daug pasiekti. Kad ir A. Sabaliausko prisiminta A. Nepokupno knyga Baltai slavų giminaičiai. Lyg ir nėra ypatingo storumo knyga, skaitant paprasta, net linksma knygelė. Bet kiek ten faktų faktelių, kokia įvairovė! Rasta vietos ir Maironio, t. y. Jono Mačiulio, stojimo į Kijevo universitetą peripetijoms, pavyzdžiui, faktams, kad stojantysis pristatė skiepijimo nuo raupų pažymėjimą, kad rašydamas datą parašė: tokiais metais, tokį mėnesį, tokiais metais… Diena liko neužrašyta, užtat du kartus įrašyti metai. Poetiškas išsiblaškymas, kaip matyti, Maironiui buvo būdingas dar stojant į universitetą, – daro išvadą A. Sabaliauskas. Taip teigti leidžia būtent A. Nepokupno pateiktas lyg ir visai atsitiktinis dokumentas.

A. Sabaliauską ne mažiau žavi ir A. Nepokupno surinktos žinios apie Vincą Krėvę ir jo universitetinę aplinką Kijeve. Sužinome apie Krėvės kurso draugus, jų likimus, aišku, ir V. Krėvei dėsčiusius profesorius, jų indėlį į ukrainiečių kultūros bei mokslo istoriją.

Kur gyventa Taraso Ševčenkos

Taigi visa, ko imdavosi, A. Nepokupnas darydavo su dideliu užsidegimu ir užmoju. Šias geras savybes papildė kruopštus darbas archyvuose, ir čia rasime nedaug A. Nepokupnui prilygstančių tyrinėtojų. Daug darbo ir širdies jis įdėjo į apybraižą Taraso baltiškos aušros, kur aprašytas Taraso Ševčenkos gyvenimo laikotarpis Vilniuje 1929–1931 m.

Būtent A. Nepokupnas nustatė, kur Vilniuje gyventa T. Ševčenkos. Profesorius šia tema yra davęs išsamų interviu Mokslo Lietuvai. Gavęs tekstą prieš spausdinant įrašė daugybę papildymų ir patikslinimų, nes jam atrodė labai svarbu įtvirtinti tikslias žinias, kur Vilniuje gyventa ukrainiečių tautos genijaus.

A. Nepokupnas buvo nepatenkintas, kad Tarasui Ševčenkai skirta įspūdinga atminimo lenta su kobzariaus skulpūriniu bareljefu įtvirtinta ne ant vieno iš dviejų pastatų, kuriuose jis gyveno, bet ant Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto pastato sienos. Vieta labai garbinga, bet daug teisingiau būtų buvę tą lentą įtvirtinti autentiškoje poeto gyventoje vietoje. Tokia buvo A. Nepokupno nepalenkiama pozicija, dėl kurios jam yra tekę nemažai kovoti ir net susilaukti kitaip manančiųjų užsipuolimų.

A. Nepokupnas labai skausmingai išgyveno tą neįsiklausymą į jo nuomonę. A. Sabaliauskui net teko raminti kolegą.

Nepralenktas prakalbų meistras

A. Sabaliauskas dalydamasis prisiminimais apsistojo prie Anatolijaus Nepokupno mokslinių pranešimų konferencijose. Prieš minėjimą ar konferenciją jis kartais daugiau triūsdavo ne ties pačiu pranešimu, kiek rūpindavosi pranešimo įžanga. Regis, jausdavosi esąs Janio Endzelyno vaikaitis kalbos moksle: mat J. Endzelynas mokė Leonidą Bulachovskį, o šis – jį, Nepokupną. Ir tas įdomias detales profesorius virtuoziškai perteikdavo, sugebėdavo sudominti klausytojus.

Kazimiero Būgos 100-mečio minėjime A. Sabaliauskui didelį įspūdį padarė A. Nepokupno prakalba, o ypač jos įžanga. Kalbėjo su dideliu emociniu pakilimu, o po kalbos prisipažino gana smarkiai sergąs, turįs karščio.

Martyno Mažvydo Katekizmo 450-ųjų metinių minėjimo metu A. Sabaliauskas Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose nedalyvavo, bet įspūdžius apie A. Nepokupno ten pasakytą kalbą išgirdo jau kitą dieną. A. Sabaliauskui kaip kalbos mokslo istorikui ir propaguotojui paskambino Seimo administracijos tarnautojas, nors to niekada nebuvo daręs. Jis buvo sužavėtas Nepokupno prakalba, kuri kitiems klausytojams taip pat padarė didelį įspūdį. Žodžiu, Nepokupnas buvo tikras prakalbų virtuozas. Susiejo lyg ir labai skirtingus Odesos kultūros faktus: tame mieste buvo išverstas kažkuris iš Antikos didžiųjų poetų, taip pat to miesto bibliotekoje buvo aptikta pirmoji spausdintinė lietuviška knyga – M. Mažvydo Katekizmas.

A. Sabaliauską vadino savo biografu. Beje, jį taip vadinti galėtų ir daug kitų kalbininkų. Vis dėlto už vieną A. Nepokupno biografiją A. Sabaliauskas net gavo premiją, o tai jau beveik išskirtinis dalykas jo gyvenime. Kultūros barų žurnalas spausdino A. Sabaliausko rašinį apie kalbininkus, tarp kitų ir apie A. Nepokupną, tad štai ši publikacija ir susilaukė metinės žurnalo premijos.

Jį mums dovanojo Ukraina

Moksle Anatolijus tikriausiai jautėsi laimingas žmogus, bent taip spėja A. Sabaliauskas. Turėjo daug draugų, visiems jis buvo įdomus ir reikalingas. Bet štai A. Sabaliauskas to paties negali pasakyti apie draugo asmeninį gyvenimą. Priminė A. Nepokupno eilėraštį Vienatvė. Eina žmogus su neparduota gėlių puokšte, nepagalvodamas, kad rytoj ji nuvys. Labai vykusiai išreikšta vienišumo mintis.

Nepasisekė Anatolijui dėl žmonos. Ji taip pat buvo ukrainietė, poetė, jau spėjusi išleisti ar ne du poezijos rinkinius. Anatolijus spindėte spindėjo visiems su džiaugsmu pristatydamas savo išrinktąją. Nuvedė net pas akad. Kostą Korsaką, o tai lietuviams kalbininkams buvo protu nesuvokiama – kad Korsakas žinotų bent ką apie kurio nors žmoną!

Bene 1983 m. Kijeve vyko tarptautinis slavistų kongresas. Anatolijus buvo parašęs kino scenarijų apie baltų ir slavų istorinius bei priešistorinius ryšius. Slavistų kongreso metu buvo parodytas pagal tą scenarijų sukurtas filmas. Nepokupnas paskambino Sabaliauskui: girdi, atvažiuos filmo kūrėjai, važiuos į Rumšiškes, kalbėti prieš kamerą teksią ir A. Sabaliauskui... Pastarasis prisipažįsta pabūgęs stoti prieš kamerą, jį išgelbėjo Zigmas Zinkevičius. Tai štai to kongreso Kijeve metu Nepokupnas Zinkevičių ir Sabaliauską pasikvietė į savo namus – žiūrės per televiziją rodomą filmą. Deja, niekas neatidarė buto durų, pats šeimininkas atrakino duris. Viduje buvo padengtas stalas – aiškiai vyriškomis rankomis. Šviesiaplaukė poetė nepasirodė, o lietuviai kalbininkai pasidrovėjo klausti, kur Anatolijaus žmona. Nereikėjo didelės nuovokos suprasti, kad jam nepavykusios vedybos – didžiulė drama.

A. Sabaliauskas taip pat prisiminė, kaip su Anatolijumi ėjo Katedros aikšte, sustojo prie Gedimino paminklo. A. Sabaliauskas ėmė pasakoti apie paminklo autorių skulptorių Vytautą Kašubą, savo buvusį kaimyną iš gyvenimo Suvalkijoje laikų, o vėliau teko ir susirašinėti su Amerikoje gyvenusiu skulptoriumi. O Anatolijus sako: „Kaip gerai, kad granitą Gedimino paminklui Ukraina padovanojo Lietuvai. Būtų pardavusi, kas dabar prisimintų ir žinotų, o dabar tai įprasminta užraše, kurį galima pamatyti postamente“.

Kartu su profesoriumi Algirdu Sabaliausku turime teisę pasakyti – Ukraina mums padovanojo ne tik savo granitą, bet ir kalbininką Anatolijų Nepokupną.

Bus daugiau