140-osioms Mažosios Lietuvos kovotojo Jono Vanagaičio metinėms

1918 m. lapkričio 11 d. Vokietijai kapituliavus prieš sąjungininkus, jau lapkričio 13 d. laikraštyje Tilsiter Allgemeine Zeitung Nr. 263 rašoma: kai JAV prezidentas T. W. Wilsonas pažadėjo Amerikos lietuviams atskirti nuo Vokietijos Mažąją Lietuvą iki Karaliaučiaus ir sujungti tą dalį su Didžiąja Lietuva, tą pačią dieną trys vokiečiai valdininkai – Ragainės miesto burmistras Grysas (Griess), apskrities viršininkas Saracinas (Sarrazin) ir vyskupas Štrukas (Struck) – sušaukė protesto mitingą prieš Wilsono pažadą sujungti abi tautos dalis. Po dviejų dienų, lapkričio 15 d., J. Vanagaitis su bendražygiais M. Deiviku, M. Jankumi, E. Simonaičiu, J. Strangeliu paskelbė protestą prieš vokiečių mitingą: „Mes šį akiplėšiškumą lietuvių vardu atmetame, nes jūs iš kompetetingos pusės jokio įgaliojimo neturite“.

J. Vanagaitis pasijuto savo stichijoje, kai Mažojoje Lietuvoje prasidėjo išsivadavimo kovos. Jis buvo 1918 m. lapkričio 16 d. įkurtos Prūsų lietuvių tautinės tarybos (netrukus pasivadino Mažosios Lietuvos tautine taryba) aktyvus narys. Tarybos nariai, tarp jų J. Vanagaitis, lapkričio 30 d. Tilžėje pasirašė Mažosios Lietuvos atsiskyrimo nuo Vokietijos ir susijungimo su Didžiąja Lietuva aktą – vad. Tilžės Aktą. 1936 m. J. Vanagaitis Ryto spaustuvėje Klaipėdoje išleido meniškai apipavidalintą spalvotą didelio formato Akto variantą. 1922 m. gruodžio 18 d. Klaipėdoje sudaryto Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmajame posėdyje (dalyvavo Jurgis Brūvelaitis, Martynas Jankus, Jurgis Strėkys, Vilius Šaulinskis ir Jonas Vanagaitis) pirmininku išrinktas M. Jankus, pirmuoju sekretoriumi – J. Vanagaitis. Komiteto atsišaukime į Klaipėdos krašto piliečius be kita ko skelbiama: „Sujungti Klaipėdos krašto gyventojus į vieną organizuotą sylą, kad pareiškus pasauliui jų griežtą valią prieš laikiną arba galutiną „Freištatą“ ir savivaldybišku būdu prisiglausti prie Didžiosios Lietuvos [...]. Subruskime visi vienu balsu: geriau žūti garbingoj kovoj negu per amžius su „Freištatu“ vergauti“. Žymus Mažosios Lietuvos veikėjas Erdmonas Simonaitis prisimena: „Mes kiti, iš karo grįžusieji, negalėdami toliau plunksna ir žodžiu už Mažosios Lietuvos laisvę kovoti, nusprendėme griebtis kardo. Tam tikslui buvo sudarytas Žemaičių batalionas, į kurį įstojome Vanagaitis ir aš, Simonaitis. Atsirado ten ir dr. Didžys, už ką jam iškėlė vokiečių teisme bylą Įsrutėj“. Valteris Didžys buvo Tilžės Akto signataras, Jonas Vanagaitis – to bataliono vienas organizatorių.

Vyriausiam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui paskelbus sukilimo Manifestą, 1923 m. sausio 10 d. Klaipėdos krašte prasidėjo sukilimas prieš Prancūzijos okupaciją (kraštą 1920 m.–1923 m. pradžioje valdė Antantės, arba Santarvės, valstybių vardu). Keliems komiteto nariams išvykus į Šilutę, Klaipėdoje liko tik Jonas Vanagaitis su Jurgiu Lėbartu. Sukilimo išvakarėse, sausio 10 d. vidurnaktį, žymių lietuvininkų butuose vokiečių policija ėmė daryti kratas, juos suiminėti. Jonas Vanagaitis tą naktį spėjo pasislėpti. Sausio 15 d. rytą Klaipėdos miestą apsupus sukilėliams ir Lietuvos savanoriams, J. Vanagaitis vieną iš vadų pulkininką Mykolą Kalmantą (slapyvardis Bajoras) informavo apie padėtį mieste, jėgų išdėstymą; patarė pulti prefektūrą, kur buvo Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro, valdžiusio Antantės vardu, gen. G. J. Petisné štabas su prancūzų įgula. Taip žvalgo J. Vanagaičio dėka sausio 15 d. miestas, po to šturmu prefektūra buvo užimti, prancūzai sudėjo ginklus ir kapituliavo. Sukilimas laimėtas. Gelbėjimo komiteto pavedimu Erdmonas Simonaitis sudarė lietuvišką Direktoriją.

Sausio 19 d. Šilutėje vykusiame Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto, jo skyrių (komitetų) ir draugijų atstovų suvažiavime, pasivadinusiu Šilutės seimu, buvo priimta Deklaracija, kurią pasirašė ir J. Vanagaitis. Joje skelbiama, kad Klaipėdos kraštas autonomijos teisėmis prisijungia prie Lietuvos valstybės. Kalbėdamas Seime J. Vanagaitis pareiškė: „Mūsų narsuolių grupė sausio 15 d. 11 val. ryte sulaužė ir šitą paskutinį mūsų viešpačių pasipriešinimą. Jie iškėlė baltą vėliavą ir sunešė į prefektūros kiemą visus savo ginklus (smarkiausi plojimai). Vyriausias Komisaras Petisné, kurs buvo toks smarkus prieš beginklius, dabar nusižeminęs paprašė pakviesti sukilėlių vadą. Taigi lietuviai, artojai ir laukininkų vaikai, nepratę valdyti ginklo, o tačiau savo pasiryžimu ir degančia ugnimi krūtinėje nugalėjo ir šituos viešpačius. Lietuviai, nebūdami kerštingi, dovanojo jiems ginklus, kad dangintus sveiki iš kur atėję. Jie mums dabar nieko nebereiškia. Mes kovojom vardan teisybės. O jei jie tačiau dar mus užpultų, tai jie visi susmuks. (Smarkūs plojimai ir bravo). Ši šventa išsivadavimo diena neėjo be aukų. Už šventą mūsų įdėją ir giminės gyvybę puolė daug karžygių. Šitas nekaltas kraujas ir ašaros neturi nueit veltui“.

Šitoj vietoj norėčiau paminėti ir Jono Vanagaičio žmonos, Birutės draugijos narės Marijos Brožaitytės-Vanagaitienės iš Stumbragirių (Pagėgių apylinkės) nuopelnus: giedojo Vydūno vadovaujamame chore, vaidino jo statomose dramose ir komedijose. Savo bute Tilžėje globojo Vokietijos, Rusijos žandarų persekiojamus lietuvių veikėjus, knygnešius, juos lydėjo iki Didžiosios Lietuvos sienos (pvz., iki Jurbarko lydėjo V. Mickevičių-Kapsuką). Per sieną gabeno draudžiamą literatūrą, drabužius. Su broliu Ermonu Brožaičiu organizuojamam Pirmajam Žemaičių ir Prūsų lietuvių batalionui supirkinėjo ginklų, amunicijos. Už tai persekiota vokiečių policijos, bute daryta krata. Per sukilimą M. Vanagaitienė parūpindavo maisto kovotojams (maitinimo komiteto pirmininkė; sekretorė – Ieva Simonaitytė, kasininkė – Petrikaitė), pati gamino sumuštinius, kavą. Sukilėliai ją vadino „mūsų motina“. Atsiminimuose ji rašo, „kad pasiryžėlių spiečiuje ir aš buvau, kuo galėdama padėjau Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuviams tautiškai pabusti, savajai tautai laisvę sugrąžinti“.

Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos Respublikos dalimi, J. Vanagaitis 1923–1940 m. buvo Lietuvos šaulių sąjungos valdybos narys, Klaipėdos rinktinės vienas vadovų. Toliau intensyviai dirbo kultūros srityje. Lietuvos valdžia naudojosi V. Vanagaičiu, kaip ir M. Jankaus, autoritetu visuomenėje. Abiejų lietuvių tautos dalių susijungimo procesas nevyko sklandžiai, nes skubotai norėta „atlietuvinti“ Klaipėdos krašto gyventojus. Ir centrinė valdžia Kaune, ir iš laikinosios sostinės į Klaipėdą ir provinciją atsiųsti valdininkai katalikai nepakankamai suprato ir atsižvelgė į tai, kad mažlietuviai ir didlietuviai skyrėsi ne tik religija (evangelikai ir katalikai), bet ir ūkio lygiu, gyvenimo būdu, mąstysena, apskritai mentalitetu. Dėl to ilgainiui tarp nemažos dalies mažlietuvių patriotizmas išblėso, dalis jų tapo abejingi Lietuvos valstybės siekiams sutelkti lietuvių tautą, dalis šliejosi prie vokiečių organizacijų. Daugiausia mažlietuvius veikė ekonominiai faktoriai. 700 metų vokiečių valdymas paveikė lietuvininkus (mažlietuvius) visose materialiojo ir dvasinio gyvenimo srityse.

Iki nacių Vokietijai 1939 m. kovo 22–23 d. užgrobus Klaipėdos kraštą, jau kovo 22-osios naktį buvo internuoti lietuvininkų veikėjai A. Brakas, M. Jankus, M. Reisgys, E. Simonaitis, M. Šlaža, tarp jų – J. Vanagaitis (Klaipėdoje suimta apie 30, visame krašte – apie 200 patriotų).

Didelis J. Vanagaičio istoriografinis, sakytume memuaristo, darbas surenkant, parengiant, redaguojant medžiagą ir ją išleidžiant knyga – almanachas Kovos keliais (Klaipėda, 1938). Almanachas skirtas krašto prisijungimo prie Lietuvos valstybės 15 metų sukakčiai. Minėto laikraščio Lietuvos pajūris 1969 m. Nr. 3 Ansas Lymantas straipsnyje Vieno almanacho istorija rašo, su kokiais sunkumais, leisdamas šią knygą, dėl konkurencijos ir kitų priežasčių susidūrė J. Vanagaitis. Jam teko apsilankyti netgi pas Lietuvos Respublikos prezidentą Antaną Smetoną, kuris, peržiūrėjęs rankraščius, pagyrė būsimos knygos sudarytoją už atliktą didžiulį darbą; sutiko, kad būtų perspausdintas jo rašinys iš 1923 m. sausio 4 d. žurnalo Trimitas. Sukilimo išvakarėse prezidentas žurnale rašo: „Sujungti Klaipėdos kraštą su Didžiąja Lietuva ar palikti jį, paskelbus freištatu, Prancūzijos ir Lenkijos žinioje? [...]. Didžiosios ir Mažosios Lietuvos (Klaipėdos) lietuviai tuojau privalo veiksmu įrodyti, jog lenkiškas Antantės nusistatymas nebus jų jokiu būdu priimtas. [...]. Reikia sudaryti faktas, ypač kad jo pamate yra šventa lietuvio teisė [...]. Alijantai dar padėkos, kad pagaliau lietuviai susiprato, sukruto ir savo sąjūdžiu padėjo teisingai išspręsti Klaipėdos krašto klausimą. Tad, Dievui padedant, ginkime tai, kas mums ir mūsų vaikams gerą ateitį lemia“.

Almanachas, tarytum kronika, yra unikalus, nepaprastai vertingas leidinys (didžiulio formato, 315 puslapių; tokio ar geresnio dar neturime). Jame, be trumpos Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų gyvenimo per šimtmečius apžvalgos, pateikta 1923 m. sukilimo dalyvių atsiminimai, žymiausių Mažosios Lietuvos veikėjų trumpos biografijos su nuotraukomis (ir kitokių iliustracijų itin gausu), parodytas lietuvininkų kultūrinis, visuomeninis sąjūdis, Klaipėdos krašto politinis gyvenimas ir kitkas. Nenorėčiau be išlygų sutikti su dr. S. Pocytės nuomone, kuri minėtoje monografijoje kategoriškai pabrėžia, kad almanachas Kovos keliais „išsiskiria ne vien prodidlietuvišku politiniu šališkumu, bet ir dominuojančio Jono Vanagaičio vaidmens lietuviškame judėjime iškėlimu“. Esą, dėl politinių intencijų pervertinama Mažosios ir Didžiosios Lietuvos integracija. Betgi, kas jau pasakyta, atsiskleidžia Jono Vanagaičio dideli darbai politikoje, kultūroje, spaudoje, visuomeniniame gyvenime. Argi pasigyrimas, kad jis atkakliai siekė abiejų lietuvių tautos dalių susijungimo? Tai valstybinis požiūris. Jis ir kiti atsiminimus rašė kraštui jau esant Lietuvos sudėtyje. J. Vanagaitis prioritetą teikė kovai, netgi ginkluotai. Nėjo į kompromisus nei su Vokietijos bei Prūsijos valdžia, nei su nuosaikiaisiais veikėjais. Buvo principingas, savo pavyzdžiu uždegė bendražygius. Gal dėl pažiūrų, taktikos ir strategijos panašumo J. Vanagaitis nekonfliktavo su Mažosios Lietuvos patriarchu M. Jankumi. Antra vertus, retas kuris knygos ar jų skyrių autorius atsiminimuose nepabrėžia ar neperdeda savo nuopelnų; juolab, kad jie iš esmės pagrįsti, tikslas pasiektas.

Amžina šlovė Jonui Vanagaičiui ir kitiems šviesuoliams, didžiavyriams kovotojams už lietuvybę! Ir jų dėka Lietuva turi buvusį Klaipėdos kraštą su Klaipėdos miestu ir uostu. Ant namo Klaipėdoje, kuriame iki 1944 metų gyveno Jonas Vanagaitis, reikėtų atminimo lentos.

Dr. Algirdas Matulevičius
Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto vyresnysis mokslinis redaktorius|

Nuotraukose: 

Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje rugsėjo 19 d. vyko atsisveikinimas su perlaidojamais garsių Mažosios Lietuvos veikėjų Jono Vanagaičio ir Marijos Brožaitės-Vanagaitienės palaikais

Jonas Vanagaitis ir Marija Brožaitė-Vanagaitienė

Senose Bitėnų kapinaitėse perlaidojami Jono Vanagaičio ir Marijos Brožaitės-Vanagaitienės palaikai

Jono Vanagaičio 140-osios gimimo metinės paminėtos Klaipėdos universitete Menų fakultete: Mažosios Lietuvos tarybos pirmininkas Vytautas Šilas, vicepirmininkas dr. Algirdas Matulevičius, Klaipėdos universiteto Senato pirmininkė Jūratė Kšanienė, Mažosios Lietuvos kultūros, istorijos ir raštijos tyrinėtojas dr. Jurgis Mališauskas ir renginio organizatorius dr. Aleksandras Žalys