Kolapso aukos (2)
Pradžia Nr. 21
Tęsiame pašnekesį su Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos pirmininku akad. dr. Pauliumi Subačiumi, Vilniaus universiteto docentu. Pašnekovas taip pat yra Mokslo ir studijų sistemos reformos metmenis parengusios darbo grupės, inicijuotos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio, narys. Priedanga bergždumui Ar nemanote, kad lietuviškasis intelektualumas pirmiausia reiškiasi per norą neigti, siekį skaldyti, bet ne siekį suprasti, jungti įvairią patirtį ir vertybes. Gal tai iš geranoriškumo ir tolerancijos suprasti bei priimti kitus stokos? Net skaitydamas recenzijas, kritikos straipsnius pirmiausia jaučiu ne autorių nuoširdų jaudinimąsi dėl vieno ar kito trūkumo, bet mėgavimąsi savo paties kandumu, kuris kartais perauga į negeranoriškumą ir piktumą. Sąvoka „kritika“ suvokiama tiesmukai, kaip būtinybė kritikuoti, t. y. maišyti su žemėmis. Tas pasakytina ir apie lietuviškąjį ekspertavimą. Bet gal tai visuotinė savybė? Saldus noras artimąjį „pastatyti į vietą“. Retai kada tenka matyti nuoširdų džiaugsmą kito laimėjimais. Žinoma, jei tas kitas nėra su autoriumi susijęs tam tikrais ryšiais, kai pataikaujama, keliaklupsčiaujama, bet tai jau kita tema.
Kai žmones paleidžia iš narvo, jie netenka realybės jausmo ir rėkdami bėga laukais. Šis reiškinys Lietuvoje vis dar vyksta. Nemalonu, kad ne vienas asmuo savo mokslinį ir kultūrinį bergždumą mėgina pridengti kokia nors ideologija. Vieni tą darė dangstydamiesi sovietine ideologija, kiti dangstėsi katalikiškumu, tautiškumu ar patriotiškumu. Nesunku rasti pavyzdžių, kai autoriai tą patį daro prikišamai rodydami savo liberalumą ar globalumą. Tada neišvengiamai kyla reakcijos, labai dažnai jos būna tūžmingos.
Katalikų mokslo akademijos nariai prisistato esą lietuviai ir katalikai – ir tai puiku. Tad gal natūralu, kai liberalas deklaruoja save kaip liberalą, kairiųjų pažiūrų žmogus neslepia savo įsitikinimų, lygiai kaip ir kitos politinės ar kultūrinės pakraipos pilietis. Tada lengviausia susikalbėti, nes aiškios išeities pozicijos, kriterijai, kuriais žmogus vadovaujasi vertindamas įvykius ar reiškinius.
Nemanau, kad žmogui būtina visada vaikščioti prisisegus etiketę. Tačiau yra klausimų, kai labai aišku, iš kokių pozicijų vertinama, kartais labai naudinga deklaruoti pozicijas, o to aiškumo neretai stinga. Tačiau tebelieka nemažai atvejų, kai etikete mėginama pridengti bejėgiškumą. Įprasta, kad ši „yda“ būdavo prikišama katalikiškos ir tautinės orientacijos žmonėms, bet tą patį mėgina daryti labai skirtingų pasaulėžiūrų žmonės. O sąžiningo mokslininko ir kultūrininko reikalas – priešintis akademinei simuliacijai, neatsižvelgiant į tai, kokiose stovyklose ar apkasuose reiškiasi įvairūs trūkumai.
Minėjau savo ugdytoją universitete prof. Juozą Girdzijauską, o neformalus mano ugdytojas buvo žurnalas Naujasis Židinys. Redakcija, kūrybinė bendradarbių aplinka formavo labai aukštus kokybės kriterijus. Vienas rašytojas net yra pasakęs: visi žino, kad redakcija bet ką gali nuleisti nuo Naujojo Židinio laiptų… Gal tai nėra labai gražus posakis, bet turėta galvoje, kad nepaisant ideologinės priklausomybės ir titulų, pirmiausia buvo žiūrima teksto vertės, ar jis aktualus ir įdomus. Kitokių tekstų stengtasi neskelbti. Nežinau, ar išmokau tas pamokas, bet kiek mano jėgos ir supratimas leis, kiek bendruomenė parems, panašius principus stengsiuosi taikyti ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidiniams, Akademijos renginiams. Gal ne visi liks sužavėti, patenkinti, bet ką padarysi. Kiekvienas savaip turime prisidėti prie kokybės. Netikiu, kad ją užtikrins kokia nors išorinė kontrolė ar formali ekspertizė, nes tik pati mokslo bendruomenė gali kelti kartelę aukštyn ir mėginti per ją peršokti.
Antpečių žvaigždučių slegiami Ką manote apie autoriteto reikšmę? Juk dažnai ne tiek pati mintis ar idėja svarbios, bet lūpos, kurios ištaria, pavardė, kuria pasirašoma. Ar titulas, mokslo laipsnis ir regalijos lemia minties svorį?
Mokslo pasaulyje, kultūros ar akademinėje aplinkoje autoritetas yra svarbus dalykas. Kai visuomenė ar akademinė bendruomenė žmogui priskiria moralinio ar akademinio pirmumo savybę, tai visai natūralu, kad iš dviejų autorių ar oratorių bus cituojamas panašią mintį pasakęs tas, kuris pačios bendruomenės priimamas kaip autoritetas. Tačiau kita vertus, pas mus pernelyg smarkiai orientuojamasi į formaliuosius autoritetus, antpečių žvaigždutes. Dažnai pasitaiko ir ironiškų situacijų. Kai banalybę lepteli doktorantas, asistentas, kartais galima numoti ranka. Bet kai negudrias mintis skelbia autoritetai, tai jau kelia juoką. Mūsų visuomenėje yra nemažai tokio komizmo. Gal tai ir keista, bet tuo serga visa pasaulio akademinė visuomenė. Tokios „ligos“ gyvuoja visur, kur egzistuoja antpečiai. O Lietuvoje ši „liga“ dar sunkesnės stadijos, ir ją reikia gydyti.
Gal žinote vaistą?
Pasaulyje tokie vaistai žinomi: tai anoniminis recenzavimas. Recenzentai nežino, ką recenzuoja, o autorius nežino, kas recenzuoja. Mūsų siauroje terpėje tą užtikrinti sunku, bet įmanoma.
Bet gal kartais reikėtų išlaikyti ir krikščionišką atlaidumą? Gera proga pakalbėti apie klaidų naudą. Klysti – žmogiška, o žmogiškos klaidos – tai ir tam tikro nuoširdumo įrodymas. Ar nemanote, kad iš klaidų galima daug išmokti? Ir labai gerai, jei iš svetimų klaidų.
Kuo aukštesnis mokslinis laipsnis, titulas, tuo didesnė atsakomybė. Visiškai nepateisinama, kai „laipsniuoti“ žmonės pasirašinėja recenzijas, rekomendacijas jų patys nė neskaitę. Akademinėje aplinkoje tai nėra retas reiškinys.
Matyt, taip pasitaiko humanitarinėje ar filologų aplinkoje…
(Juokiasi.) Nenorėčiau sutikti, manau, kad taip vyksta visur. Mėginimas mokslus suskirstyti pagal citavimų kiekį jau sukėlė Lietuvoje daugybę ginčų ir nepasitenkinimo, o visa tai veda prie to, kad norima Lietuvos mokslo tarybą pertvarkyti į dvi: gamtos mokslų ir technologijų tarybą bei humanitarinių ir socialinių mokslų tarybą. Beje, taip yra daugelyje šalių. Bet tai tebūna mūsų pašnekesio išnaša, kurios nesu linkęs toliau komentuoti.
Tęskime pradėtą temą. Prisiimant „žvaigždutes“ reikėtų prisiimti ir atsakomybę. Kai ekspertai atmeta knygas, straipsnius, neva jie nemoksliniai, kompromituojantys mokslą, tai siūlyčiau įsižiūrėti, kas už tą produkciją yra laidavęs oficialiųjų recenzentų ar panašiai vaidmenyje. Tai dažnai būna Lietuvos mokslui vadovaujantys asmenys. Tad gal vertinkime ir tuos, kurie praleido veikalus, rekomendavo spausdinti. Juk dėl tų pavardžių ir jų parašų buvo suteiktas fondų ar valstybinis publikacijų finansavimas. Nesakau, kad visi ekspertų vertinimai yra teisingi, bet jeigu juos laikysime teisingais, turėtų lėkti ir tų mokslo vadovų, kurie aprobavo tokią produkciją, galvos.
To katalikus moko Bažnyčia?
Bažnyčia moko, kad reikia smerkti nuodėmę, o ne asmenį. Su žmonėmis reikia būti geranoriškiems, mėginti suprasti jų gyvenimo nuostatas, pažiūras, situacijas. Bet darbus, ypač mokslo srityje, būtina vertinti principingai. Antraip mokslas sustotų, virstų savo priešingybe. Ir apskritai dirbant reikėtų vertinti pirmiausia idėjas, bet ne jas išsakiusį asmenį.
Užsiminėte apie klaidos naudą. Mūsų visuomenėje yra taip, kad tituluotiesiems tarsi neleidžiama parašyti nevykusio straipsnio, išleisti ne visai sėkmingos knygos. Bet mokslo pasaulyje tai visai natūralus dalykas – vienas ar kitas kūrybos vaisius gali būti ir ne visai vykęs. To nereikėtų pamiršti.
