Žmogaus širdyje uždegti svajonę (2)
Istorija gyva dabartyje Lapkričio 18 d. Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje atidaryta tarptautinė paroda „Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje“, kurios svarbiausias idėjinis ir meninis akcentas J. Mateikos istorinė drobė „Liublino unija“. Lapkričio 19–20 d. vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Liublino unija: idėja ir tęstinumas“. Tarp šių renginių organizatorių – ir Lenkų institutas Vilniuje. Šie įspūdingi renginiai buvo sumanyti ir jiems rengiamasi dar tuo metu, kai vadovavote institutui. Kokie buvo jūsų ketinimai?
Nusprendėme atvežti Jano Mateikos paveikslą Liublino unija į Vilnių jau prieš dvejus metus, norėjome iškilmingai pabrėžti Unijos reikšmę visai Europai, o visų pirma Vidurio Europos tautoms – lenkams, lietuviams, ukrainiečiams, baltarusiams. Parodos lankytojams paveikslas – kvietimas apmąstyti mūsų bendrą ir gražią praeitį, taip pat ir dabartį. Paveikslas skatina daryti istorines išvadas. Liublino unija – monumentalus darbas, 5 metrų pločio, 3 metrų aukščio. Paveiksle pavaizduotas Lietuvos ir Lenkijos derybų momentas prieš pasirašant unijos Aktą. Janas Mateika baigė tapyti paveikslą 1869 m., kai buvo minimos Liublino unijos 300-osios pasirašymo metinės. Tuo metu Vidurio Europą pasidalijo trys imperijos: Rusija, Prūsija ir Austrija. Šį paveikslą, kaip ir kitus žymiausius darbus – Žalgirio mūšis, Steponas Batoras prie Pskovo, Jonas Sobieskis prie Vienos, 1791 m. gegužės 3-osios Konstitucija – J. Mateika nutapė norėdamas pakelti tautos dvasią. 1863 m. du jo broliai prisijungė prie sukilimo, Janas sukilime nedalyvavo, nes turėjo silpną regėjimą. Jis rado kitą būdą – naudodamas teptuką ir dažus, priminė didžiuosius mūsų istorijos įvykius. Parodė, kad esame kartu, nepasiduodame priešų intrigoms, nepaisydami skirtumų galime suprasti vieni kitus, esame savarankiški, galime būti stiprūs ir daryti įtaką įvykiams Europoje.
Kokį įspūdį Jums paliko Vilniuje eksponuojamas J. Mateikos paveikslas „Liublino unija“? Kokias mintis sukėlė?
Jano Mateikos paveikslai daro didelį įspūdį, kelia klausimus, nepalieka abejingų. Prisiminėme prieš dvejus metus surengtą Lietuvos muziejininkų išvyką į Lenkijos muziejus. Matėme įvairių menininkų darbų iš Lenkijos nacionalinių muziejų rinkinių, stiprių emocijų kėlė J. Mateikos paveikslai. Pakanka prisiminti beveik 9 metrų pločio ir 4 metrų aukščio Prūsijos priesaiką (Hołd Pruski), eksponuojamą Vavelio pilyje Krokuvoje. Šiandien gyvename visiškai kitaip nei XIX amžiuje. Dabar tai kino, interneto, Holivudo produkcijos epocha, tačiau stovėdami prieš J. Mateikos paveikslus nusikeliame į praeitį, tampame tų įvykių liudininkais. Šie darbai verčia širdį greičiau plakti. Tai mūsų, mūsų protėvių ir mūsų tautų istorija. Tai mums primena, kad negalime vėjais paleisti šio paveldo, turime tarnauti kitiems, aukoti savo asmeninius interesus tam, kas bendra. To mus moko istorija ir Janas Mateika.
Laukia mokslų daktaro disertacija Grįžęs į Varšuvą tikriausiai labiausiai norėsite kuriam laikui atsitraukti nuo visų darbų ir rūpesčių?
Jei klausiate manęs, apie ką labiausiai svajoju, atsakysiu. Pirmiausia norėčiau sugrįžti namo į Varšuvą, kur tikiuosi daugiau skaityti – be to neįsivaizduoju savo laisvalaikio ir gyvenimo. Taip pat mėgstu keliones į kalnus, todėl su žmona sutarėme, kad važiuosime į Pietų Lenkiją, į Bieščadų ir Beskidų kalnus. Ten mažiau žmonių, natūralios gamtos kraštas, kur galima puikiai pailsėti.
Na, poilsis aktyviam žmogui tėra tik trumpas atokvėpis tarp darbų. Ką veiksite grįžęs iš atostogų, kokios veiklos žadate imtis?
Sieksiu baigti savo mokslų daktaro disertaciją, kurią pradėjau rašyti dar prieš atvykdamas į Vilnių. Galvojau, kad Vilniuje baigsiu doktoratą, tačiau apsirikau, nes mokslams Vilniuje visai neliko laiko.
Kokia Jūsų disertacijos tema?
Disertacijos tema nieko bendra neturėjo su mano darbu Lenkų institute Vilniuje. Disertacija skirta finansinės sistemos, bankininkystės dalykams.
Labai aktualu sunkmečio sąlygomis.
Išties tai susiję ir su krize, kurios padarinius juntame savo šalių ekonomikoje.
Dar nepaklausiau, iš kur taip gerai mokate lietuvių kalbą?
Studijavau. Pradėjau 1988 m. Poznanės universitete, kai ten buvo pradėtos lituanistikos studijos. Poznanėje studijos truko dvejus metus, paskui supratau, kad jei noriu gerai išmokti lietuvių kalbos, privalau studijuoti Vilniuje. Todėl 1990 m. atvažiavau į Vilnių.
Gerai suprantu, kad lietuviškai kalbu ne taip sklandžiai, kaip turėčiau, todėl už klaidas noriu atsiprašyti. Man atrodo, kad lietuvių kalbos buvau pramokęs daug geriau, tačiau kai lietuviškai teko kalbėti labai nedaug, kalbos įgūdžius šiek tiek praradau.
Kalbate visai gerai, jeigu taip rišliai sugebėčiau kalbėti lenkiškai, labai didžiuočiausi.
Ačiū už gerus žodžius, bet suprantu, kad turėčiau dar gerokai padirbėti. Turėjau gerą progą ketverius metus dirbti Vilniuje, geriau pažinti Lietuvą, atgaivinti lietuvių kalbos žinias. Gyvenime tai reta galimybė. Šį pokalbį pradėjome lenkiškai, o baigėme lietuviškai. Visai gerai pavyko.
Ko palinkėtumėte Lenkų instituto Vilniuje darbuotojams, savo kolegoms, ir dabartinei instituto direktorei Malgožatai Kasner (Małgorzata Kasner), kuri Jums prieš ketverius metus perleido šias pareigas, o dabar kolegei atsidėkojote tuo pačiu?
Turiu pripažinti, kad suartėjome. Šiandien norėčiau visų pirma padėkoti. Kiekvienam paspausti ranką, pažiūrėti į akis ir pasakyti ačiū. Be to, direktorei Małgorzatai Kasner ir visam kolektyvui norėčiau palinkėti ištvermės, nepasiduoti įvairioms krizėms, pesimizmui, audroms. Institutas man kaip laivas, o žmonės, su kuriais dirbau, – nuostabi įgula. Manau, plaukdami tinkama kryptimi, patyrėme didelių nuotykių ir grįžome į uostą. To linkiu iš visos širdies ir direktorei Malgožatai Kasner.
Dėkoju Jums už pokalbį. Linkiu ne tik gerai pailsėti, bet ir įgyvendinti savo svajones, užbaigti ir sėkmingai apginti disertaciją. Didelės sėkmės Jums tęsiant darbą Lenkijos Respublikos diplomatinėje taryboje. Iki kitų susitikimų.
Ačiū už gerus žodžius ir linkėjimus. Noriu padėkoti Mokslo Lietuvai, kuri tiek daug dėmesio skyrė Lenkų instituto Vilniuje renginiams, mums buvo labai malonu laikraštyje skaityti nuoširdžius žodžius, skirtus mūsų renginiams.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Mariušas Gaštolas ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas atidarant tarptautinę parodą „Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje“
Lenkų instituto direktorius Mariušas Gaštolas instituto renginyje sveikina profesorių Arnoldą Piročkiną
