Lietuviškų giesmynų medžioklėje (2)
Kokią svarbiausią išvadą leidžia padaryti Jūsų tyrimas? Danielius Kleinas kartojo vokiečių giesmes, išversdamas jas į lietuvių kalbą, t. y. sekė tarsi patvirtintu kanonu. Tačiau kūrybiška asmenybė juk turėjo įnešti ir savo indėlį, kuris būdingas tik jo giesmynui ir kurio nerasime vokiečių giesmynuose?
D. Kleinas iš esmės parengė Naujas giesmju knygas, ir šis giesmynas faktiškai buvo vokiško giesmyno atspindys. Kaip knygos sudarytojas D. Kleinas buvo gana konservatyvus. Sekė modeliu – vokišku 1650 m. giesmynu. Tėra tik trys giesmės, kurių nėra Karaliaučiaus arba Berlyno vokiškuose giesmynuose, o jas į lietuvių kalbą išvertė Melchioras Švoba, labai vertintas to meto poetas.
Neseniai Liucija Citavičiūtė rado labai svarbų dokumentą Berlyne ir nustatė, kad M. Švoba iš pradžių rengė savo giesmyną. Pirmajame D. Kleino giesmyno variante tų M. Švobos giesmių nebuvo, jos pridėtos vėliau. Ir šis faktas leidžia tvirtinti, kad D. Kleinas rėmėsi vietiniu vokišku giesmynu.
Kas išvertė iš vokiečių kalbos D. Kleino giesmyno giesmes?
Kai kurias giesmes vertė pats D. Kleinas, bet daugiausia vertė jo talkininkai.
Kitaip tariant, jam padėjo visi Karaliaučiaus krašto liuteronų kunigai, kurie sugebėjo tokį darbą daryti – versti iš vokiečių kalbos giesmes į lietuvių kalbą?
Iš esmės taip. Kai M. Švoba atsisakė leisti savo sumanytąjį giesmyną, jo verstos giesmės buvo įdėtos į D. Kleino Naujas giesmju knygas. Vertimai iš nevietinių šaltinių susiję daugiausia su M. Švobos vardu.
D. Kleino giesmyne tik į lietuvių kalbą išverstos giesmės, vokiškų nėra. Kodėl jam nekilo mintis dėti šalia lietuviško ir vokišką tekstą? Juk dabar bent jau poezijos vertimuose taip dažnai daroma.
D. Kleinas rūpinosi giesmynu lietuvių bendruomenei, tai buvo svarbu visiems Prūsijos lietuviams, kurie buvo liuteronai. Turėjo vokišką giesmių modelį ir juo sekė. Svarbu šį kontekstą suvokti.
Ar tos giesmės nepadarė neigiamo poveikio Prūsijos lietuvių tautinei kultūrai? Juk per giesmes plito, ką besakytume, vokiečių kultūra, kuri tapo sektina ir lietuviams liuteronams. Leisdamas giesmyną D. Kleinas rūpinosi ne tautiniu lietuvių tapatumu, bet diegė, tegu ir per gimtąją lietuvių kalbą, vokiškas melodijas ir tekstus.
Taip griežtai netvirtinčiau. Lygia greta gyvavo ir lietuvių tautinė kultūra, bet Bažnyčiai reikėjo liturginių giesmių, jų tekstais ir rūpinosi D. Kleinas.
Iš tų giesmių išaugo Kristijonas Donelaitis Ar buvo koks nors ryšys XVII a. viduryje tarp lietuvių liaudies dainų ir bažnyčiose giedamų giesmių?
Manau, tas ryšys buvo labai menkas, jeigu išvis buvo. Pats D. Kleinas buvo aukšto lygmens literatas, kalbininkas. Per jo 400-osioms gimimo metinėms skirtąją konferenciją Vilniuje, birželio mėnesį skaitytas pranešimas apie D. Kleino ryšius ir susirašinėjimą su poetu Simonu Dachu. Šis buvo lietuvis, kilęs iš Klaipėdos, mokėjęs lietuviškai. Būdamas 14–15 metų persikėlė į Karaliaučių, kur ir praleido visą gyvenimą. Rašė vokiečių kalba, gimtąja lietuvių kalba nepaliko nė vieno eilėraščio.
Galima tik apgailestauti, kad į D. Kleino giesmyną nepateko nė viena giesmė, kurią į lietuvių kalbą būtų išvertęs Simonas Dachas. Būtų sustiprinęs XVII a. lietuvių kalbos pozicijas tarp vokiečių.
D. Kleino giesmyno vertimai, bent jų dauguma, labai aukšto literatūrinio lygio. Pirmą kartą giesmių vertimuose į lietuvių kalbą išlaikyta originalo metrika, t. y. eilėdara. O jei taip, vertėjams teko perkurti poetinį tekstą. Todėl su D. Kleinu prasideda gero poetinio lygio lietuviški tekstai. Tad nors prieš akis turėjo vokišką šaltinį, autoriai vertė kūrybingai.
Kaip gali atsirasti aukšto lygio poetiniai tekstai, jeigu nebuvo tradicijos, tuos tekstus vertinti sugebančios aplinkos, kūrybinės aplinkos? Tiesa, pats sau galėčiau tuojau pat paprieštarauti, pateikdamas Kristijono Donelaičio pavyzdį – kaip aukštą poetinę viršukalnę, išaugusią ganėtinai plynoje vietovėje.
Pasakyčiau, toli gražu ne tuščioje plynioje – ta kultūrinė ir poetinė erdvė XVIII a. jau buvo gerokai užpildyta.
Jeigu prisimintume visus XVII a. giesmių vertėjus ir giesmynų kūrėjus, pridėtume XVIII a. visus lietuviškos raštijos artojus, tą erdvę užpildysime. Bet kad ir kiek vertintume Kristijoną Milkų, Adomą Šimelpenigį ar kitus to meto lietuviškos raštijos dirvos purentojus, nė vienas net iš tolo neprilygsta Donelaičiui.
Melchioras Švoba XVII a. viduryje buvo labai talentingas poetas, bet kūrė religinio pobūdžio literatūrą. Italijoje giesmės buvo išverstos į italų kalbą nuo seno, tačiau tie tekstai net nelaikomi literatūra, nes jai priskiriami tik pasaulietiniai tekstai. Jeigu laikysimės tokio principo, atrodys, kad ir lietuvių pirmas pasaulietinės literatūros šedevras yra K. Donelaičio Metai.
Iš tikro tokios nuostatos ir laikomasi. Ar jūs norėtumėte paprieštarauti?
Iš tikrųjų pirmasis pasaulietinės lietuvių literatūros šedevras yra K. Donelaičio Metai, bet tam tikros religinės giesmės jau nuo D. Kleino laikų buvo aukšto poetinio lygio. Bet tai ne pasaulietinė literatūra, nes giesmės skirtos bažnytinėms apeigoms.
Gerai, bet iš kur XVII a. viduryje be tradicijos galėjo atsirasti tas aukštas poetinis giesmių vertimo lygis?
Nuo seno prof. Jonas Palionis ir kiti senųjų liuteroniškųjų giesmių tyrinėtojai atkreipė dėmesį į labai gražią jų kalbą. Nepamirškime, kad D. Kleinas buvo gramatikas, kalbos mokovas. Lygindami su vokiškais originalais galime įsitikinti, ar kūrybiškai tos giesmės išverstos.
O jei D. Kleino giesmyno giesmes lygintume su M. Mažvydo iš vokiečių kalbos išverstomis giesmėmis?
Jeigu D. Kleino ir jo talkininkų išverstas giesmes palygintume kad ir su M. Mažvydo išleistomis giesmėmis, pažanga neabejotina. D. Kleino knygoje yra keliasdešimt labai aukšto kalbinio lygio vertimų, atsižvelgiant į eilėdarą ir kitus literatūrinius subtilumus. Pavadinčiau tas giesmes savotiškais šedevrais. Suprantama, kad ir iš šių laimėjimų gerokai vėliau, beveik po šimto metų, išaugo ir kunigas Kristijonas Donelaitis.
Rašytinis paminklas Danieliui Kleinui Jūsų parengtoji „D. Kleino „Naujos giesmju knygos“ – išties įspūdingas foliantas. Kokių sunkumų kilo šį veikalą rengiant ir leidžiant?
Didžiausių sunkumų kilo rengiant faksimiles. Vilniuje turėjome menko lygio mikrofilmą. Laimei, atsirado galimybė per vieną iš Europos Sąjungos finansuojamų projektų užsakyti naują mikrofilmą Torūnės universiteto bibliotekoje Lenkijoje, kur saugomas vienas iš keturių išlikusių D. Kleino giesmyno egzempliorių. Lietuvių kalbos institutas gavo puikiausio lygio skaitmeninę giesmyno kopiją iš Lenkijos. Mūsų išleistosios knygos faksimilės nė kiek nenusileidžia D. Kleino knygos originalui. Esu labai patenkintas naująja knyga. Ją išleidome kaip bendrą Parmos universiteto ir Lietuvių kalbos instituto leidinį. Suprantama, parengti ir išleisti tokią prabangią knygą kainavo nemažai lėšų, užtat ir knygos kaina didoka. Keletą metų parengtas rankraštis gulėjo ir laukė finansavimo, tik po poros metų gavome lėšų iš Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio valstybinės komisijos.
Kas Jus domino kaip kalbininką, tyrinėjant D. Kleino knygą „Naujos giesmju knygos“ ir rengiant jos faksimilinį leidimą?
Labiausiai rūpėjo vertimo klausimai, todėl lyginau su originalais. Tų tekstų poetiškumą ir prieš mane puikiausiai išnagrinėjo daug Lietuvos senosios lietuvių literatūros tyrinėtojų – Jurgis Lebedys, Zigmas Zinkevičius ir kiti. Aišku, ir neturint po ranka šaltinių, iš kurių D. Kleinas su savo talkininkais ėmė ir vertė į lietuvių kalbą vokiškas giesmes, galima daug ką tyrinėti, nagrinėti kalbos ypatumus, poetiką ir kitus dalykus. Tą lietuviai kalbininkai, literatūros tyrinėtojai ir darė. Tačiau kai yra originalas, galima pajusti visą vertėjų meistriškumą perkuriant poetinius vaizdus lietuvių kalba. XVII a. viduryje nebuvo profesionalių vertėjų – buvo vertėjai perkūrėjai.
Sunku įsivaizduoti, kad atsitiktinis žmogus tokius vertimus, perkūrimo darbus sugebėtų sėkmingai atlikti. Reikėjo filologinio pasirengimo, įgūdžių.
Visi tie tekstų vertėjai ar perkūrėjai buvo kunigai, susipažinę su klasikine literatūra ir vokiškomis giesmėmis. Visi baigę Karaliaučiaus universitetą, kultūros žmonės. D. Kleinas buvo gramatikas ir poetas, M. Švoba – poetas. Turėdami filologinius pagrindus sugebėdavo išversti ir po keliasdešimt giesmių, tuo labiau, kad tą darbą galėjo atlikti neskubėdami, per keletą metų.
Kolektyvinis triūsas, vos nepalyginau su kolūkiečių darbu. D. Kleinui juk reikėjo tuos kunigus sudominti, sutelkti didelio užmojo kūrybiniam „projektui“. Kaip jam visa tai pavyko, ar žinomos aplinkybės, kuriomis D. Kleinas visą šį sumanymą įgyvendino?
Matyt, pastangų reikėjo. Kadangi visi tie kunigai buvo tos pačios Liuteronų bažnyčios nariai, tai turėjo ir prievolių. Viena iš jų – savo parapijiečiams parūpinti giesmių. Buvo komisijos, kurios vertino vertimo darbą, rūpinosi tikintiesiems parengti naujų giesmynų.
Tie kunigai atliko taikomojo pobūdžio darbą, o Jūs to darbo vaisius tyrinėdamas darote fundamentinį mokslą.
Lieka tik pritarti.
Na, o man lieka Jums padėkoti už „Mokslo Lietuvai“ ir jos skaitytojams skirtą laiką. Reikšmingų kitų darbų lituanistikos labui ir iki kitų susitikimų. Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
Danieliaus Kleino 400-osioms gimimo metinėms skirtosios tarptautinės mokslinės konferencijos tąsa Vilniaus universiteto P. Smuglevičiaus salėje: prof. Gvido Mikelinio pranešimo klausosi prof. Albertas Rosinas
Prof. Gvidas Mikelinis Lietuvos mokslų akademijoje pristato savo naują parengtąją knygą „D. Kleino „Naujos giesmju knygos“. Tekstai ir jų šaltiniai“
Prof. Albertas Rosinas, prof. Gvidas Mikelinis ir doc. dr. Artūras Judžentis pasirengę pratęsti jubiliejinę Danieliaus Kleino konferenciją
Po inauguracijos Lietuvos mokslų akademijos užsienio nariu prof. Gvidą Mikelinį sveikina tuometis Lietuvos
MA prezidentas akad. prof. Zenonas Rokus Rudzikas ir akad. prof. Jonas Kubilius
