Tyrinėja Sibiro latgaliečius
Mano kolegė Latvijos universiteto Baltų kalbų katedros asocijuotoji profesorė Lidija Leikuma yra Sibiro latvių tyrinėjimo ekspedicijų vadovė ir tikra entuziastė, tad mėgina pakeisti valdžios požiūrį į tautiečius Sibire, paaiškinti, kad reikia diferencijuoti Sibiro latvius ir latgaliečius. Turi būti skirtingi bent jau kalbos mokytojai.
Katalikybė padėjo išlikti Minėjote, kad Rytų Latgalos gyventojai – katalikai. Ar šiandien ir Sibire gyvenantys latgaliečiai išlaikė katalikybę?
Tie gyventojai labai religingi, katalikybė jiems nepaprastai svarbi, nes išgelbėjo šiuos žmones nuo visiškos asimiliacijos. Kone kiekvienoje šeimoje mums buvo rodomos senos maldaknygės iš močiučių laikų. Senolės tas maldaknyges atsivežė iš Latgalos, dabar jos saugomos kaip šeimos relikvijos. Tiesa, retai kas moka jas skaityti. Užtat iš atminties gali giedoti bažnytines giesmes.
Tai vyresnieji, o kaip jauni?
Nemažai ir jaunų, ir vidurinės kartos žmonių dar kalba latgalietiškai. Dažniausiai mes važiuodavome į Ačinską. Jis mūsų tyrimams svarbus tuo, kad 1931–1938 m. to miesto pedagoginiame technikume buvo rengiami latgaliečių kalbos mokytojai kaimo mokykloms.
Netgi taip?
Mums net pavyko aptikti dar gyvus to technikumo absolventus. Emilija Puk yra viena iš jų, studijavusi Ačinsko pedagoginio technikumo latgaliečių kalbos skyriuje. Ji yra labai gerbiama savo mokinių, nors tie jau ir nebegyvena gimtajame kaime.
O kaip vietiniai rusai vadina Sibiro latgaliečius? Vitebsko gubernijai priklausė ir Latgala.
Taip, tokios atskiros administracinės srities juk nebuvo, o buvo Vitebsko gubernija. 1917 m. Latgala atsiskyrė nuo Vitebsko gubernijos ir prisijungė prie Latvijos. Buvo atkurta šių Latvijos kraštų vienovė. Tačiau Sibire gyvenę latgaliečiai gal nelabai žinojo, kokie pokyčiai vyksta jų tėvynėje.
Represijos Ar latgaliečius Sibire kliudė represijos?
Net labai. 1937 m. prasidėjusios represijos pirmiausia smogė tiems žmonėms, kurių tautos buvo sukūrusios nepriklausomas valstybes už Tarybų Sąjungos ribų. Tarybų valdžiai jie atrodė įtartini, visur vaidenosi pasaulinio imperializmo šnipai. Kaip „svetimos“ santvarkos atstovai buvo persekiojami ir išeiviai iš Baltijos šalių. 1937 m. pabaigoje buvo represuoti Ačinsko pedagoginio technikumo latgaliečių kalbos dėstytojai. Netrukus išformuotas ir latgaliečių kalbos skyrius Ačinsko technikume.
Tie dėstytojai buvo kilę iš vietos latgaliečių, o gal atvykę iš Latvijos?
Jie buvo vietiniai, Sibire gimę latgaliečiai, arba gal vaikystėje atvykę iš Latvijos, visai jauni žmonės, 30–35 metų. Dalis jų baigę mokyklą patys joje mokytojaudavo. Peterburge prie A. Gerceno pedagoginio instituto veikė Vakarų tautinių mažumų skyrius, kur buvo mokoma suomių, estų, latvių, lenkų kalbų. Buvo 4 tam tikri poskyriai. Taigi būsimieji latvių kalbos mokytojai turėjo savo aukštąją mokyklą, o latgaliečiai, rodos, tik Ačinsko technikumą, todėl galėjo gauti tik vidurinį specialųjį išsilavinimą.
Labai keista tautinė politika: oficialiu valstybės lygmeniu tautinių mažumų kalboms lyg ir skirta dėmesio, o gyvenimo praktikoje – žiauriausios represijos, nebūtų šnipų paieškos ir persekiojimai.
Iš pradžių būta noro remti įvairias tautas, taip pat tautines mažumas. Norėta tas tautas įtraukti į naujos valstybės kūrimą, siekta užsitikrinti jų lojalumą. Tai buvo vadinamoji „lenininė nacionalinė politika“, mat V. Leninas yra rašęs, kad į tautinių mažumų atstovą turi būti žvelgiama kaip į pilietį, kuris ilgus dešimtmečius buvo engiamas carinės valdžios. Taigi reikėjo tautines mažumas išlaisvinti nuo vergo ideologijos, lavinti, kelti kultūrą.
Nuo eksploatatorių išties išlaisvino, bet paėmė į nagą taip, kaip jokie eksploatatoriai iki tol.
Stalinizmo laikotarpiu tai buvo visos Sovietų Sąjungos gyventojų tragedija...
Kraštotyrininkai jau domisi
Krasnojarsko krašto bibliotekos kraštotyros salėje yra sisteminis katalogas, kuriame renkama pastarojo dešimtmečio publikacijų bibliografija apie Sibire gyvenančius latvius, lietuvius ir estus. Ten nurodytas ir dar vienas autorius – Ilja Lotkinas, taip pat parašęs knygą apie Baltijos šalių išeivius Sibire. Tiesa, tos knygos bibliotekoje nebuvo, bet nuorodą teko matyti. Turime aspirantę iš Omsko, kuri vieną semestrą mokėsi ir Vilniaus universitete. Jos paprašiau tą knygą rasti Omske, gal užmegzti ryšius su pačiu I. Lotkinu. Abu šie tyrinėtojai veikiausiai nemoka nei latvių, nei kurios nors kitos Baltijos tautų kalbos, tad bendromis pastangomis galėtume daug daugiau nuveikti.
O Sibire gyvenančių latgaliečių, latvių ar lietuvių tam darbui nebūtų galima pasitelkti?
Jie, be abejo, domisi savo praeitimi. Bet nežinia, ar to pakaktų norint užsiimti tiriamąja veikla.
Kaip manote, koks bus kad ir tos latgaliečių diasporos Sibire likimas?
Ojojoj... Po kelių dešimtmečių greičiausiai jų palikuonys asimiliuosis. Gerai bent tai, kad po mūsų ekspedicijų Ačinske latgaliečiai susibūrė – pradėjo veikti Ačinsko latgaliečių kultūrinė bendruomenė. Dabar galės plėtoti savo kultūrinį gyvenimą, iš valdžios prašyti finansavimo, organizuotai nuvažiuoti į Latviją, susipažinti su savo protėvių žeme. Tegul ir nedidelis, bet svarbus žingsnis Sibiro latgaliečių gyvenime.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas P. S. Praėjus metams, Sibiro latgaliečių reikalai gerokai pasistūmėjo: vyko antroji Latgaliečių kalbos ir kultūros žiemos mokykla, kartu su svečiais iš Latvijos Sibiro latgaliečių kaime švęstos Joninės, Ačinsko bendrijos atstovai savaitę lankėsi Latvijoje. Pratęstas Krasnojarsko latgaliečių tyrinėjimas dar dviejose Peterburgo ir Latvijos universitetų ekspedicijose. Užmegzti moksliniai ryšiai su M. Kolotkinu ir I. Lotkinu. Paaiškėjo, kad pastarasis laisvai kalba latviškai ir estiškai. Apie tai tikimės išsamiau papasakoti kitame pokalbyje su Aleksejumi Andronovu.
Nuotraukoje: Sankt Peterburgo valstybinio universiteto Baltistikos centro vadovas dr. Aleksejus Andronovas ir šveicarų kalbininkas dr. Bernardas Velšlis (Bernhard Waelchli) iš Konstanzo universiteto (Vokietija) Salų tarptautinėje kalbininkų vasaros mokykloje (2006 m.)
