Atominė energetika Lietuvai – būdas tapti mokslo ir ekonominės pažangos lydere
Prof. hab. dr. Arvydas Juozapas Janavičius, dr. Lilijana Astra
Plačiąja prasme globalizacija reiškiasi tuo, kad pasaulis tampa vis labiau integruotas ir priklausomas nuo naujųjų technologijų.
XX–XXI a. sandūroje intensyviai stiprėjanti globalizacija arba naujoji pasaulinė apjungtis yra istoriškai išskirtinis civilizacijos pokytis, nes kiekvienas politinio, ekonominio, socialinio ar net kultūrinio proceso dalyvis ir subjektas smarkiai veikiamas to paties pasaulinio konteksto, kuriame dalyvauja.
Akivaizdu, kad globalizacija – tai ir naujas technologinis proveržis , kurį lemia įvairūs veiksniai bei poveikiai. Tai tarptautinių korporacijų veikla, didėjanti ekonominė integracija, konkurencija, migracija, sparčiai plėtojamos informacinės technologijos, biotechnologijos ir atradimai, globalūs komunikacijos, mokslo ir žiniasklaidos procesai. Visa tai reikalauja daug didesnės vyriausybių ir politikų atsakomybės.
Lietuva, turėdama Mažeikių naftą, Ignalinos atominę elektrinę ir neužšąlantį Klaipėdos jūrų uostą, užima gana gerą padėtį, kad galėtų tapti ekonomikos ir aukštųjų technologijų lydere tarp nedidelių ES šalių. Tačiau šiais Lietuvai svarbiais ekonominiais objektais nuo pat nepriklausomybės laikų netinkamai naudojamasi. Iki šiol nieko nenuveikta, kad Klaipėdos uostas taptų giliavandeniu. O apie nuotykius, susijusius su Mažeikių nafta, nėra nė ką kalbėti. Juk Mažeikių nafta kartu su Jukos bendrove vos netapo Rusijos nuosavybe.
Paskutiniojo dešimtmečio vyriausybių ir valdančių partijų politika Ignalinos atominės elektrinės valdymo ir eksploatacijos klausimais savo neracionalumu taip pat kelia nuostabą bei susirūpinimą. Ignalinos atominės elektrinės blokų uždarymas patvirtintas Lietuvai nepalankiu grafiku (paskutinis – antrasis – blokas, tiekiantis Lietuvai 70 proc. elektros energijos, uždaromas jau 2009 m. pabaigoje). Negana to, Lietuvos Seimas šį pavasarį nutaria nemėginti derėtis iš naujo dėl antrojo reaktoriaus darbo pratęsimo, kol bus pastatyta nauja atominė elektrinė.
O juk teisinė galimybė persiderėti yra visiškai reali. Apie tai paskelbė lietuvių kilmės Sorbonos universiteto tarptautinės teisės specialistas Stanislovas Tomas. Jis atkreipė dėmesį į ES Akto dėl Lietuvos stojimo į ES sąlygų 37 straipsnį, numatantį, kad, jeigu iki 2007 m. gegužės 1 d. Lietuva Europos Komisijai parengtų studiją, kurioje parodytų, kad uždarius Ignalinos AE gerokai padidėtų elektros kaina, bus prarasta apie 4–5 mlrd. litų, energetinės rinkos saldo taps neigiamas, o iš Visagino išvažiuos aukštos kvalifikacijos specialistai, Briuselis turėtų sutikti pratęsti elektrinės eksploatavimą.
Be to, ES pirminėje teisėje aiškiai numatyta, kad Komisijai nesutikus su tokios studijos išvadomis, Lietuva galėtų paduoti ją į Liuksemburgo Teismą.
Tik daugiau kaip 30 Seimo narių susilaikė balsuojant dėl Ignalinos AE antrojo bloko darbo pratęsimo. Tai rodo Seimo kaip institucijos neapsisprendimą ir neryžtingumą šiuo strateginiu mūsų valstybei energetinės politikos klausimu.
Žymiausi Lietuvos energetikos instituto specialistai – akademikas Jurgis Vilemas, habil. dr. Vaclovas Miškinis ir kiti mokslininkai, – dalyvavę rengiant Energetikos plėtotės strategiją 2003–2015 m., pasiūlė Ignalinos AE eksploatuoti kiek galima ilgiau, jei nepažeidžiami saugos reikalavimai.
Nutraukus Ignalinos AE darbą, dvigubai padidės išlaidos kurui pirkti. Vienai kilovatvalandei pagaminti atominėje elektrinėje reikia nupirkti branduolinio kuro už 3,6 ct, o šiluminėje mazuto arba dujų – daugiau kaip už 7 ct, ir ši kaina nuolat auga.
Kadangi Lietuva savo mazuto ar naftos beveik neturi, gerokai padidės elektros ir visų rūšių kuro kainos, išlaidos importui, sumažės pramonės konkurencingumas, bus pristabdytas atlyginimų didėjimas visiems darbuotojams. Euro įvedimo terminas vėl bus atidėtas. Tai tik dalis ekonominių bėdų, kurios gali ištikti Lietuvą sustabdžius antrąjį Ignalinos AE reaktorių.
Išankstiniais vertinimais, Lietuva kasmet praras po 1 mlrd. 200 mln. litų. Todėl net ir naują atominę elektrinę paleidus veikti 2015 m., kaip ir planuojama, nuostoliai bus 7 mlrd. litų, o iš tiesų dėl augančių naftos ir dujų kainų jie bus dar didesni.
Taigi Ignalinos AE antrojo bloko uždarymas kelia grėsmę Lietuvos energetiniam saugumui ir žmonių gyvybiniams interesams. Tik įsivaizduokime, kas nutiktų šaltą žiemą nutrūkus dujų tiekimui iš Rusijos, kai nepakaks elektros energijos rezervų.
O kad uždarius Ignalinos AE antrąjį bloką neturėdami darbo išvažinės aukščiausios klasės specialistai, abejoti taip pat nereikia. Be to, neaišku, ar atsitiktinių žmonių valdoma naujoji atominė elektrinė bus saugesnė. Juk JAV, netoli Vašingtono, dėl neatsakingų personalo veiksmų vos nesprogo atominės elektrinės reaktorius, naudojantis vandenį neutronams lėtinti.
Specialistų nuomone, Ignalinos AE antrasis blokas dar gali saugiai dirbti 15–20 metų. Juk pavyzdžiui, Prancūzijoje dirba dar senesni atominiai reaktoriai. Visi supranta, kad reaktoriai, kuriuose neutronų lėtintojas yra grafitas (toks naudojamas Ignalinos AE) yra ne tokie saugūs, tačiau visiškai saugių reaktorių nėra. Saugumas daugiausia priklauso nuo darbuotojų kvalifikacijos, ne vien nuo reaktoriaus tipo.
Investavus daug lėšų į Ignalinos AE, reaktorius apsaugotas nuo atsitiktinių personalo klaidų. Jis yra visiškai tinkamas saugiai eksploatuoti ir, kaip teigia Ignalinos AE generalinis direktorius Viktoras Ševaldinas, antrojo reaktoriaus veiklos pratęsimas iki 2013 m. kainuotų maždaug 136 mln. litų.
Pratęsusi Ignalinos AE darbą Lietuva galėtų dalį lėšų skirti aukštajam mokslui ir aukštųjų technologijų plėtojimui, sustabdyti nepateisinamą mokesčio už aukštąjį mokslą didinimą, padidinti pensijas ir atlyginimus. Esant tokiai padėčiai, kai aukštasis mokslas tampa neprieinamas daliai Lietuvos jaunimo, švaistyti lėšas priešlaikiniam Ignalinos AE antrojo bloko uždarymui yra nedovanotina.
