Mažas berniukas su dideliu batu rankose (2)

Pradžia Nr. 15

Vilniuje prasilenkta su pašaukimu

Vienai svajonei žlugus, apkaboje dar liko geras pustuzinis kitų, kurias Romano mama ilgai neatidėliodama ėmėsi įgyvendinti. Jos pačios kūrybinės ambicijos taip ir liko neįgyvendintos, tad šį praradimą turėjo kompensuoti būsimoji sūnaus sėkmė. Šį kartą šokio pasaulyje. Pasiėmęs šilko šlepetes mamos lydimas Romanas pėdindavo į Sašos Žiglovo baleto studiją, kur sunkiai keldavo koją ant skersinio, o motina sėdėdama kampe retsykiais iš džiaugsmo suplodavo rankomis ir sušukdavo: „Nižinskis, Nižinskis! Tu būsi Nižinskis! Aš žinau, ką kalbu!“

Vis dėlto didžio šokėjo karjeros pabaiga buvo tokia pat staigi, kaip ir pradžia. Dabar jau pats Romanas ryžosi savyje rasti užslėptus talentus, kad motinos troškimai galų gale išsipildytų. Kelis mėnesius žaidęs su dažų dėžute ir teptukais, įsidrąsinęs ėmė siautėti spalvų pasaulyje. Čia jam iš tiesų patiko, o ir piešimo mokytojas buvo patenkintas. Kartą – Romanui buvo jau dešimt metų – mokytojas susirado Romano mamą ir pasakė: „Jūsų sūnus, ponia, turi tapytojo talentą, nereiktų jo apleisti.“

Motinai tas atradimas sudavė smūgį, kokio niekas nesitikėjo. Mat pagal miesčionišką to meto įsivaizdavimą visi talentingi dailininkai buvo pasmerkti nepripažinimui, skurdui, girtuoklystei ir džiovai. Van Gogo ir Gogeno likimai buvo geriausias įrodymas. Visos sūnaus laukiančios bohemos nelaimės kaleidoskopu perskriejo motinos vaizduotėje, ji giliai atsiduso ir tarė: „Gal tu ir talentingas, bet tuomet jie numarins tave badu.“

Kas buvo tie „jie“ ji net nemėgino aiškinti, bet Romanui ir taip buvo aišku, kad jo laukia neišpasakyti gyvenimo vargai, jeigu nesiliaus tapęs. Romano akvarelių dėžutė vis dingdavo, o jei atsirasdavo, ir Romanas imdavo teptuką į rankas, motina giliai dūsaudavo ir nervingai vaikščiodavo aplink tapantį sūnų. Greitai tokia padėtis tapo nepakenčiama, tad su tapyba teko atsisveikinti visiems laikams. O gaila, nes ir daugeliui metų praėjus, kai iš Romano tapo Romenu, jis jautė, kad tada Vilniuje gal ir prasilenkė su savo tikruoju pašaukimu.

Talento paieškos

Laimė, Apvaizda mažojo Romano pašaukimų ir talentų į jo likimo dėklą apdairiai buvo įdėjusi ne vieną. Reikėjo tik juos ten gerai paslėptus aptikti ir išvilkti į dienos šviesą. Mama čia buvo geriausia pagalbininkė ir į šią tikslingų paieškų veiklą nukreipė visą savo kunkuliuojantį neišsipildžiusios didžios artistės talentą. Mamos rankose Romanas buvo tarsi medžiaga, iš kurios menininkas lipdo kito pasaulio realybę. Pastebėsime, kad tai buvo mylinčios rankos, o toji medžiaga buvo neįkainojama vertybė, be kurios mama neįsivaizdavo savo gyvenimo. Dėl jos aukojo stulbinančią aktorės karjerą.

Tačiau kol to vienintelio ir tikro sūnaus talento nepavyko aptikti, mama laiko dykai neleido ir toliau visa širdimi rūpinosi augančiu Romanu. Juk jį reikėjo tinkamai parengti gyvenimui, nes Romano – kaip ir kiekvieno didžio talento – laukė visos pasaulio vėtros.

Vilniuje turėjo virsti tikru prancūzu

Kol Romanas ir kiti panašaus amžiaus kiemo berniūkščiai tobulėjo savo vaikiškuose žaidimuose be baimės atakuodami priešą arba narsiai gindamiesi savo pastatytose barikadose (o jas puikiausiai atstodavo Didžiosios Pohuliankos 16-ojo namo kieme sukrautos malkų stirtos), idėjų nestokojanti Romano mama ryžosi dar vienam mėginimui aptikti bent kokį sūnuje glūdintį talentą. Jį tobulinant būtų galima priblokšti pirmiausia, žinoma, Vilniaus publiką, o vėliau gal ir visą žmoniją. Nepamirškime, kad mama buvo numačiusi savo vienturčiui labai konkretų užsiėmimą gyvenime – Prancūzijos ambasadoriaus darbą, ir ne mažiau. Pats Romanas tuo metu gana miglotai įsivaizdavo, ką tie ambasadoriai daro, bet suvokė viena: jam lemta būti prancūzu ir net tikresniu už patį tikriausią prancūzą. Tad Vilniaus gyvenimo laikotarpis berniukui tebuvo didžio pasirengimo virsti prancūzu etapas, nes taip jį auklėjo ir to iš jo norėjo mylinti mama. Romanas turėjo būti vertas Prancūzijos. Tam reikėjo atskleisti jame slypinčius gabumus, dėl kurių mamai jokių abejonių niekada nebuvo kilę, net jeigu negabūs mokytojai jų nesugebėdavo pastebėti. Buvo pasirengusi „pastatyti į vietą“ kiekvieną, kuris būtų suabejojęs jos sūnaus gabumais.

Tačiau kad ir kiek būtume geranoriški Romanui ir jo rūpestingajai mamai, turime pripažinti, kad jiems abiems teko įdėti labai daug pastangų stengiantis prisijaukinti bent kokią įnoringą mūzą. Smuikas atkrito per tris savaites, šokėju taip pat netapo, nors ne dėl Romano, bet daugiau dėl paties mokytojo problemų. Tapyba netiko jau vien dėl to, kad dailininko laukė nepripažinimas, badmiriavimas ir nesibaigiančios girtuoklystės – juk taip dailininko lemtį suvokė Romano mama, o geras sūnus privalėjo paisyti mamos nuomonės.

Iki Karuzo dar tolimas kelias

Atėjo metas mokyti Romaną dainavimo. Kadangi skrybėlaičių gamybos ir pardavimo verslas kilo kaip ant mielių, mamos samdyti Vilniaus operos meistrai kurį laiką stoiškai kankinosi mėgindami aptikti bent menkiausią būsimojo didžio (į mažesnio masto įžymybę Romano mama netaikė) talento krislą Romano dainavime. Deja… Tiesa, vienas klastingas mokytojas ryžosi jį pavadinti „vunderkindu“, bet priešinga prasme negu mes suprantame – kaip visiško klausos ir balso neatitikimo fenomeną. Taigi Romanui teko nuryti dar vieną karčią nesėkmės piliulę. Nieko nepadarysi. Liko vienintelė išeitis, bent jau taip atrodė Romano mamai, – diplomatija. Pati mama rengė sūnų diplomato karjerai, kurią taip pat suprato savotiškai, kaip ir daugelį šio pasaulio dalykų.

Nepaisant viso įsivaizdavimo savotiškumo, turėtume pripažinti, kad tas sūnaus „rengimas ambasadoriaus karjerai“ nebuvo toks jau beprasmis kaip gali atrodyti. Gal net visai priešingai.

Gerų manierų mokykla

Kaip minėta, „paryžietiškų“ skrybėlaičių paklausa vis didėjo. Jas sumani mama su samdytomis talkininkėmis sugebėjo dideliais kiekiais daryti ir Vilniuje nevargindama savo reikalais užsiėmusio Paryžiaus. Taigi vis gerėjanti šeimos materialinė padėtis akivaizdžiai atsispindėjo ir Romano užsiėmimuose. Devynmetis Romanas Vilniuje turėjo prancūzę guvernantę. Juk Vilnius tebuvo nedidelė tarpinė stotelė gyvenimo kelyje į išsvajotąją Prancūziją. Romaną iš mažumės pratino būti prancūzu: jis vilkėjo elegantiškas aksomo eilutes su šilko ir nėrinių žabo, per darganas buvo rengiamas stulbinamais voverių kailiukų kailiniais – praeivius linksmindavo iš kailinių kyšančios voverių uodegytės. Berniukas lankė gero elgesio pamokas, išmoko damoms bučiuoti ranką. Sveikindamasis visu kūnu nerdavo į priekį, kartu suglausdamas kojas. Labai elegantiška, nieko nepasakysi, o ypač kai dar damoms įteikiamos gėlės ir bučiuojama ranka. Tą patį gracingą judesį Romanas matė ir nepamirštamojo pono Alekso Gubernačio manierose, kurios – Romano mamytė įžvalgiai buvo numačiusi – jam padėjo puikiausiai susidoroti su „naujausios mados metro Polio Poirė iš Paryžiaus“ vaidmeniu. Bent jau Vilniaus poniutės klastos nepastebėjo.