Telšiai: šimtas teatro metų
Kalendorius teatro gerbėjams nešykšti jubiliejų: praėjusiais metais buvo minimos Romualdo Juknevičiaus (1906 10 18–1963 04 13), šiemet Juozo Miltinio (1907 09 03–1994 07 13) 100-osios gimimo metinės. Pagal minėjimo užmojį šiems lietuviškojo teatro korifėjams skirtiems renginiams, ko gero, nenusileido ir pirmojo lietuviško spektaklio Telšiuose 100-mečio minėjimas. Tiksliau – du minėjimai. Rugpjūčio 3–4 d. vyko teatrinis festivalis Iš šimtmečio sėklų išaugom, kuriame spektaklius rodė Panevėžio lėlių vežimo, Kalvarijos Titnago, Pasvalio krašto muziejaus, Rygos jaunimo dramos teatrai ir, žinoma, šeimininkai – Telšių Žemaitės dramos teatras. Rugsėjo 12–15 d. pirmojo lietuviško spektaklio Telšiuose šimtmetis labai turiningai ir plačiai įprasmintas tarptautiniu profesionalių teatrų festivaliu–forumu, kuris būtų padaręs garbę ir mūsų didiesiems miestams. Dvi asmenybės – du festivaliai
Nesunku pastebėti, kad Telšių Žemaitės dramos teatre šiuo metu esama dviejų labai kūrybingų asmenybių – dviejų Laimų, nežiūrint viso jų skirtingumo, požiūrio į šiame teatre keliamų sau užduočių. Rugpjūčio mėnesio festivalį organizavo režisierė Laimutė Pocevičienė, teatre vadovaujanti Vaikų ir jaunimo studijai Savi, o rugsėjo festivalio–forumo Teatras šiandien siela buvo Jaunimo studijos Aglija įkūrėja ir režisierė Laima Adomaitienė. Beje, teatre yra ir trečia – suaugusiųjų – trupė, kurios režisieriaus negalime pristatyti, nes jo paprasčiausiai nėra. Tikėsimės – laikinai.
Nenorėdamas sumenkinti abiejų Laimų reikšmės Žemaitės dramos teatrui ir apskritai Telšių miestui, vis dėlto drįsčiau pažymėti, kad net ir kūrybiškiausi režisieriai mažai ką galėtų nuveikti, jeigu ne gyvybingos teatro tradicijos šaknys šiame mieste, jeigu ne teatro ištroškusi, jį suprantanti ir mokanti vertinti publika. Šia prasme Telšiai visiškai pateisina Žemaičių sostinės vardą. Taip teigti skatina patirti įspūdžiai. Jais nepasidalyti būtų neteisinga, nuskriaustume ir telšiškius, ir savo skaitytojus.
Kad tai bus ne vieno žmogaus įspūdžiai, bet daugelio iškilių asmenybių pastebėtų, iškeltų ir išdiskutuotų minčių koncentratas, tikriausia nebūtina pabrėžti. Bet tikriausiai reiktų pasakyti, kieno nuomonėmis remsimės, o kartais diskutuosime su pareikšta pozicija. Tuo labiau, kad rugsėjį vykusiame forume Teatras šiandien dalyvavo tikras šalies teatrologų, apie teatrą rašančių ir jo reiškinius aptarinėjančių asmenybių žvaigždynas. Bent kai kurias paminėsime. Kultūros, filosofijos ir meno instituto Teatrologijos skyriui atstovavo skyriaus vadovė prof. habil. dr. Irena Aleksaitė, mokslo darbuotojai, teatro kritikai dr. Helmutas Šabasevičius ir Gražina Mareckaitė. Forumo darbe, pratybose arba renginiuose dalyvavo teatrologė prof. Irena Veisaitė, aktorius Valentinas Masalskis, teatro režisierius Gytis Padegimas, žurnalo Naujoji Romuva redaktorius filosofas Andrius Konickis, teatro kritikė Daiva Šabasevičienė, Lietuvos liaudies kultūros centro vyriausiasis specialistas, aktorius ir režisierius Ramūnas Abukevičius ir kiti. Festivalio-forumo metu buvo parodyti keturi spektakliai: teatro Agora iš Belgijos spektaklis Kryžiuočiai (rež. Marcel Cremer), Menų spaustuvės projektas šokio spektaklis Salamandros sapnas (choreografija ir atlikimas Loretos Juodkaitės), spektaklis Nuolankioji (pagal F. Dostojevskį, rež. V. Masalskis) ir Telšių Žemaitės dramos teatro jaunimo studijos Aglija spektaklis Trys mylinčios (pagal Žemaitę, rež. L. Adomaitienė). Pastarojo spektaklio aptarime dalyvavo prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė, ir jos įžvalgos nusipelno išties kuo platesnės sklaidos.
Forumo metu Telšių apskrities verslo inkubatoriaus patalpoje vyko teatro kūrybinės laboratorijos renginiai: aktoriaus V. Masalskio Teatro paieškos, režisieriaus G. Padegimo Vaizduotės ugdymas ir atmosfera ir belgų režisieriaus Marcelio Cremerio kūrybinės laboratorijos praktiniai užsiėmimai.
Visą festivalį įprasmino režisieriaus Romualdo Juknevičiaus biusto Telšių Žemaitės dramos teatro fojė atidengimo iškilmės. Teatralizuotą ceremoniją atliko šio teatro Vaikų ir jaunimo studija Savi.
Telšių miesto meninę, architektūrinę ir urbanistinę dvasią forumo dalyviams pajausti padėjo šio miesto vyriausiojo architekto 1994 m. Lietuvos nacionalinės premijos už Rainių memorialą laureato Algirdo Žebrausko ekskursija po Telšius.
Padėjo paršelis
Ką šiandien reiškia – telšiškiams ir mums visiems – prieš šimtą metų mieste suvaidintas pirmas lietuviškas spektaklis? Kas spėta per tuos šimtą metų nuveikti? Kokią šiandien matome teatro Telšiuose dabartį ir ateitį? Tiems klausimams nagrinėti ir buvo skirtas forumas Teatras šiandien.
Forumo darbą pradėjusios Telšių Žemaitės dramos teatro aktorės Liudos Lėverienės pranešimo tema skirta šiemet šimtmetį žyminčio šio teatro ištakoms. Klausantis kilo mintis, kad visai neatsitiktinai Telšių Žemaitės dramos teatro pastato fasadas nukreiptas į Masčio ežerą. Tiesa, išlapoję medžiai pakrantės skvere truputį slepia nuo teatro balkonų atsiveriančią panoramą į ežero vandenis. O ji labai prasminga, nes ten, anapus Masčio, ir yra Telšių dramos teatro ištakų vieta. Bet apie viską iš eilės.
Po pirmojo lietuviško spektaklio Amerika pirtyje, suvaidinto 1899 m. Palangoje, o ypač nuo 1904 m., kai caro valdžia grąžino teisę į spausdintą lietuvišką žodį, sujudo ir kiti Lietuvos miestai bei miesteliai, pradėjo steigtis kultūrinės draugijos, o prie jų – įvairūs rateliai, taip pat vaidintojų, dramos. Tada ir gimė mėgėjiškas teatras, kurio reikšmę lietuvių tautiniam telkimuisi sunku pervertinti. Apeinant caro valdžios trukdymus ir dirbtinai keliamas kliūtis 1906 m. lapkričio 6-ąją buvo atlikta pirmoji lietuviška kompozitoriaus Miko Petrausko opera Birutė. Telšių žemaičiai taip pat buvo šio lietuvybės pakilimo krašte dalyviai.
Telšių burmistro Felikso Milevičiaus raginamas Kijeve mediciną studijavęs ir dramos teatro studijas lankęs studentas Povilas Veseris, sugrįžęs atostogoms, sutiko statyti spektaklį. Repetavo vakarais nuošalioje kaimo sodyboje, susikvietęs norinčius vaidinti telšiškius. Tačiau norint viešai vaidinti, reikėjo gauti valdžios leidimą. Padėjo kubilas samanės, statinaitė raugintų agurkų ir keptas paršelis – prieš tokį svarų argumentą buvo sunku atsispirti bet kuriam valdininkui. Leidimas vaidinti buvo gautas, numatyta ir vaidinimo vieta: tuščios kareivinės Masčio ežero pakrantėje.
1907 m. rugpjūčio 2 d. per Parcinkulės atlaidus telšiškiai buvo sukviesti į pirmąjį mieste lietuvišką spektaklį. Buvo vaidinamos dvi komedijos: Mykolo Palionio sulietuvintoji lenkų Žilė galvon, velnias uodegon ir Dviejų Moterų Velnias spąstuose. Ne visi norintieji tilpo kareivinėse, tad kai kuriems žiūrovams spektaklį teko stebėti nuo Masčio ežero kranto. Toks buvo pirmas viešas lietuviškas teatrinis vaidinimas Telšiuose.
Vertinant iš dabarties pozicijų tuose veikalėliuose sunku būtų rasti bent kiek iškilesnių idėjų bei siekių, todėl šių vaidinimų 100-mečiui dabartinio Telšių dramos teatro režisierės L. Adomaitienė ir L. Pocevičienė nesiėmė statyti. Bet ne tai svarbiausia buvo praėjusio amžiaus pradžios vaidintojams ir tų spektaklių žiūrovams. Jiems svarbu buvo, kad tai – lietuviški ir žemaitiški vaidinimai, telkiantys lietuvius ir žemaičius, atliepiantys laiko dvasią. Spektakliai savo užduotį atliko.
O už tų šaknų – pošaknis
Nuojauta kužda, kad pedagogas ir vokalistas dr. Egidijus Mažintas, kuris dalyvavo rugpjūčio mėnesį vykusiame pirmajame teatrų festivalyje Telšiuose ir savo įspūdžius aprašė XXI amžiuje, kiek papildytų šių eilučių autorių. Tikriausiai jis primintų: teatro Žemaičiuose ištakas reikia sieti dar su XIX a. rengtais lietuviškais vakarais Rusijos didmiesčiuose, kur gyveno daug ištremtų iš gimtinės lietuvių. Tačiau tai irgi buvo ne pradžia, o veikiau sąmoningas ar nesąmoningas noras atkurti tai, kas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo seno turėjo deramą vietą. Vienuolynų mokyklose, Varnių ir Vilniaus kolegijose jau XVI–XVII a. buvo rengiami vaidinimai. Be jų dažniausiai neapsieidavo mokslo metų pradžios, religinės ir kitos šventės. Pakaktų prisiminti senąją Vilniaus Alma mater – Jėzuitų akademiją (universitetą), kur buvo rengiamos teatralizuotos šventės, vaidinimai. Teatrinės išmonės netrukdavo net ir akademijos disputuose, į kuriuos būdavo kviečiami ir kitatikiai. Pagaliau nederėtų pamiršti Vilniaus Žemutinėje pilyje nuo 1633 m. statomų itališkų operų (drama musicale), taip pat dramos spektaklių. Toje praeityje – mūsų teatro ištakos, o kad tie vaidinimai buvo atliekami lotynų ar italų kalbomis (operos), tai tokia buvo europietiška kultūros tradicija. Juk jos tėkmėje gyveno ir Lietuvos elitas.
Visada atsiras tokių, kurie tegul ir nepiktai, bet pasišaipys iš noro „sendinti“ savo kultūrą ir teatrą. Galbūt jie čia įžvelgs tam tikrą nevisavertiškumo kompleksą. Tačiau tokį siekį nesunkiai aptiksime ir savo kaimynių, ir toliau esančių Europos tautų mąstyme. E. Mažintas XXI amžiuje pateikė vykusį, susimąstyti verčiantį pavyzdį. Sankt Peterburgo (tada dar Leningrado) valstybinio teatro meno akademija 1988 m. minėjo savo veiklos 70-metį, nes dekretu ji buvo įkurta 1918 metais. Tačiau 2004 m. jau buvo minimas tos pačios aukštosios mokyklos 225 metų jubiliejus. Mat aptiktas 1779 m. imperatorės Jekaterinos II dekretas, kuriuo Ivanas Vasiljevičius Bibikovas buvo paskirtas freilinų mokyklos direktoriumi. Toje mokykloje buvo mokoma rengti iškilmingus priėmimus caro rūmuose, aptarnauti aukšto rango svečius. Taip akademija iškart „paseno“ 130 metų.
Taigi mūsų gyvenime daug kas reliatyvu, šitai pasakytina ir apie teatro bei kitus kultūros reiškinius. Tačiau prisimindami pirmąjį lietuvišką spektaklį Telšiuose neištirpstame reliatyvumo mariose, nes kalbame ne apskritai apie krašte rengtus spektaklius, bet būtent apie pirmą lietuvišką vaidinimą.
Ir karo metais mūzos netylėjo
1908 m. tie patys Telšių pirmojo lietuviško spektaklio entuziastai suvaidino dar dvi komedijas. Ištisą dešimtmetį ir toliau buvo statomi lengvo žanro, skirtingo išsilavinimo ir interesų žmonėms suprantami veikalėliai, daugiausia komedijos. Iš tos veiklos 1916 m. Telšiuose susibūrė Kanklių draugija. Iki 1935 m. ji pastatė apie 400 spektaklių, kurie rodyti įvairiose Žemaitijos vietovėse. Tie vaidinimai padėjo išugdyti gana profesionaliai vaidinančius ir šį užsiėmimą pamėgusius kultūrininkus, pirmuosius aktorius. Net 1935 m. iširus Kanklėms, Telšiuose jau buvo tokių, kurie tęsė pradėtą scenos mėgėjų darbą.
Ekskursijoje po Telšius architektas Algirdas Žebrauskas atkreipė dėmesį į miesto centre prie Katedros lapojančius kaštonus. Savotiškas gamtos paminklas, nors greičiausiai niekur paminklų apsaugos sąvaduose jie nepažymėti. Tai 1923 m. gegužės 1 d. Vydūno, tuomet dirbusio Telšių vidurinėje mokykloje, su moksleiviais ir mokytojais sodinti kaštonai. Jie ligi šiol lapoja visai netoli nuo Telšių teatro. Apie jį svajota nuo pat 1918 m., kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. 1921 m. vis tas pats Feliksas Milevičius, kuris 1907 m. telkėsi į pagalbą Povilą Veserį statyti pirmąjį teatro spektaklį Telšiuose, organizavo lėšų rinkimą teatro rūmų statybai. Tam reikalui buvo sudarytas komitetas, kurio garbės pirmininkas buvo Vydūnas. Teatro pastato statyboje dalyvavo daug iškilių telšiškių, svajojusių savo mieste turėti nuosavą teatrą. Tvirtinama, kad teatro kūrėjai Telšiuose buvo Petras Gintalas, Pranas Genys ir Butkų Juzė.
