Tiltas per Atlantą
Kad Simpoziumai nevirstų vien pasikalbėjimu Gerbiamasis Rektoriau, keliuose Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumuose esate dalyvavęs? Ką manote apie jų ateitį?
Dalyvavau XI ir XIII Simpoziumuose, kurie vyko 2000 ir 2005 m. Lietuvoje trijuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Šiemet vykau į XIV Simpoziumą Čikagoje. Taigi esu trijų Simpoziumų dalyvis.
Prieš išvykdamas į Čikagą gavau elektroninį laišką iš prof. Algirdo Avižienio, pirmojo Simpoziumo (1969 m.) vieno iš organizatorių, taip pat XIV Simpoziumo aktyvaus dalyvio. Štai tame laiške A. Avižienis siūlė pasvarstyti, ką reikėtų daryti, kad Simpoziumai geriau atitiktų laiko dvasią. Pasak profesoriaus, Lietuvoje ir Čikagoje vykstantys Simpoziumai neturėtų kartoti vienas kito. Kadangi labai daug jaunų lietuvių mokslininkų ir doktorantų išvykę į užsienį, Lietuvoje rengiamus Simpoziumus reikėtų kreipti į tų žmonių grąžinimą Lietuvon. Vilniuje ir kituose mūsų šalies miestuose rengiami Simpoziumai, pasak A. Avižienio, ir galėtų paskatinti grįžimą.
Žinoma, kai kurie A. Avižienio siūlymai skamba „amerikoniškai“: Lietuvos vyriausybė, girdi, turėtų finansuoti Simpoziumus, taip pat užsienio lietuvių pranešėjų keliones ir jų gyvenimo Lietuvoje išlaidas. Pamatę, kokia graži Lietuva, mūsų tautiečiai panorės grįžti į tėvynę. Nemanau, kad visi siūlymai realūs, nesame tokia turtinga šalis.
Prof. Algirdo Avižienio nuomonę aptarėme interviu su juo „Mokslo Lietuvos“ Nr. 21(399). Dabar būtų įdomu išgirsti Jūsų poziciją dėl Simpoziumų ateities.
Išties prasminga svarstyti, kokia turi būti ateitis. Šiandien Lietuvos mokslo, meno ir bet kurios kūrybos, taip pat lietuvybės centras yra Lietuva, tad gal visai logiška Simpoziumus rengti Lietuvoje. Ginčytina A. Avižienio mintis, esą per Simpoziumus nereikėtų siekti labai gilaus moksliškumo, stengtis atskleisti vienos ar kitos mokslo krypties subtilybes, bet reikėtų daugiau rodyti, kas vyksta Lietuvoje. Jei eisime vien tik šiuo keliu, Simpoziumai virs pasikalbėjimu. Bijau, kad ir dabar iš dalies taip vyksta.
Man ne visai suprantama Simpoziumų pranešimų tezių storokų knygų leidimo prasmė. Vienas dalyvis apie savo pranešimą parašo porą sakinių, kitas aprašo tik savo gyvenimo kelią, bet nieko nepasako apie atliekamus tyrinėjimus… Reikėtų apmąstyti, ar reikalingas toks brangiai kainuojantis leidinys. Nebent būtų įdomus ateities tyrinėtojams, kurie rašys apie Simpoziumus ar jų istoriją. Todėl Simpoziumų idėja prašyte prašosi būti apmąstyta iš naujo. Galimas dalykas, pribrendo laikas visiškai kitokiai Simpoziumų filosofijai.
Kas turėtų apmąstyti?
Manau, kad XIV Simpoziume apie tai ir reikėjo kalbėti. Šia galimybe nepasinaudota, nors buvo galima išgirsti labai įdomių minčių. Tiesa, A. Avižienis žadėjo apibendrinti Simpoziumo dalyvių mintis ir pasiūlymus. Manau, jis ras būdą tas mintis pagarsinti.
Simpoziumų pradininkai buvo JAV lietuviai, tad jų žodis labai svarbus. Būtų nei šis, nei tas, jeigu staiga gyvenantieji Lietuvoje pareikštų: Simpoziumai išsisėmė, nebereikalingi. Kita vertus, Amerikos lietuviai nebeturi pakankamai gyvųjų išteklių, kurie būtini Simpoziumams nauja kokybe organizuoti.
Išties Amerikoje pirmųjų simpoziumų organizatorių lieka vis mažiau, o jaunos jėgos nepakankamai įsilieja į tą visuomeninę veiklą. Lietuvoje Simpoziumus organizuoti būtų paprasčiau, nes galima remtis atitinkamomis valstybės institucijomis ir visuomeninėmis organizacijomis. Be to, jeigu pranešėjai nesiektų moksliškumo, bet pasitenkintų savotišku supažindinimu su savo tyrinėjimų ar krypties veikla, Simpoziumai netektų savo prasmingumo. Lietuvos mokslininkai vis dėlto turėtų kalbėti apie mūsų šalyje atliekamus mokslinius tyrimus. Galėtų būti savotiška ataskaita, ką per dvejus ar trejus metus tarp Simpoziumų moksle padarė lietuviai. Manau, kad iš užsienio atvažiavusieji tais darbais susidomėtų, galėtų atsirasti sąlyčio taškų, nes kalbame apie pasaulio lietuvius. Svarbiausias akcentas turėtų būti nukreiptas į Lietuvos ir lietuvybės išsaugojimo pasaulyje reikalus.
Pasisakote už Simpoziumų lituanistinį aspektą?
Būtent.
Pagal principą „visko po truputį“ Žmones reikėtų telkti per kultūrą, nes ne visiems svarbiausi vien mokslo dalykai. Todėl pagal iniciatorių sumanymą Simpoziumuose labai reikšminga ir kūrybai skirta dalis. Tiesa, kūrybos daliai paprastai dažniausiai tekdavo tik pagalbinis vaidmuo. Bent tuose bene šešiuose Simpoziumuose, kuriuose Jūsų pašnekovui teko dalyvauti kaip žurnalistui.
Mąstant apie Simpoziumų ateitį, svarbu konkretizuoti jų svarbiausią tikslą. Šiandien blaškomasi tarp mokslo ir lietuvybės išeivijoje išsaugojimo. Daug pranešimų paprastai skiriama lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, taip pat sovietinio laikotarpio istorijos problematikai. Gal gerai jau tai, kad lietuviai, dirbantys mokslinį ir kūrybinį darbą, gali suvažiuoti iš viso pasaulio, pabendrauti. Visa tai labai prasminga saugant lietuvišką dvasią, bet tai reikėtų nuspręsti po diskusijų. Dabar visko yra po truputį, bet neišryškėja esmė ir prasmė.
Gal visa tai ir sudaro prasmę? Tam tikras Simpoziumų turinio ir formos laisvumas nesiekiant visko įrėminti į labai griežtus rėmus?
Nebent principas „visko po truputį“ ir sudarytų Simpoziumų prasmę. Būtų puiku, jeigu pavyktų užmegzti glaudesnius ryšius tarp Lietuvos ir JAV lietuvių mokslininkų. Pritarčiau tokiai idėjai. Tarkime, Amerikos ir Lietuvos pranešėjai padarytų savo mokslinės veiklos sričių ar krypčių apibendrinimus. Arba kodėl Lietuvos chemikams neparengus šalyje vykdomų svarbiausių chemijos darbų apžvalgos. Panašiai būtų galima pristatyti ir fizikos srities darbus. Tą patį galėtų daryti JAV lietuviai chemikai ir fizikai, išryškėtų svarbiausios temos, kuriomis būtų galima bendradarbiauti. Žinant sąlyčio taškus lengviau imtis bendrų darbų. Tada atsirastų ir nauja bendravimo kokybė, galbūt pavyktų veiksmingiau spręsti ir kai kurių jaunų mokslininkų grįžimo į Lietuvą reikalus. Įsitikinę, kad turime gerą mokslinių tyrimų kokybę, dirbame reikšmingus darbus, jauni užsienyje dirbantys mokslininkai lengviau įtikės ir tėvynėje atsiveriančiomis perspektyvomis. Toks tarptautinis mokslininkų bendradarbiavimas būtų labai prasmingas.
Tam tikrose srityse bendradarbiavimo esama. Štai kad ir XIV Simpoziumo sekcijos „Jūra, gamta ir aplinkosauga“ dalyvis Delavaro universiteto Jūrinių tyrimų koledžo profesorius Vytautas Klemas, kuris yra ir Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys, Klaipėdoje organizuoja okeanografijai skirtas tarptautines konferencijas, kuriose dalyvauja Baltijos jūrą supančių šalių ir JAV okeanografai. Arba štai Simpoziumuose Energetikos sekcijoje visada išgirstame pranešimų apie Lietuvos ir JAV mokslininkų bendradarbiavimą Ignalinos AE saugumo didinimo srityje, taip pat atliekant kitus bendrus projektus. Panašiai būtų galima pasakyti ir apie kai kurių kitų sekcijų pranešėjus: ne vienas jų dalyvauja bendruose projektuose su Lietuvos mokslininkais.
Tai labai gerai, būtent į tokį bendradarbiavimą ir reikėtų orientuotis iš anksto. Svarbiausias tikslas –padėti užmegzti glaudesnius įvairių sričių mokslininkų ryšius.
Kitaip sakant, priešokiais nieko nenuveiksi, net ir geriausių ketinimų vedamas. Reikia nuoseklaus ir gerai apgalvoto darbo, norint savo darbais sudominti kitus, pritraukti į Lietuvą naujų mokslinio darbo pajėgų.
Šį darbą reikia sisteminti, jam rengtis iš anksto. Tarkime, galėčiau išdėstyti, kokie darbai Lietuvoje daromi mano paties tyrinėjimų srityje, kokios institucijos tuo užsiima. Reikia iš anksto kryptingai tai aptarti.
Būtų labai naudinga išgirsti pranešimus apie bendrus Lietuvos mokslininkų darbus su Kanados, JAV, Australijos, gal ir kitų šalių mokslininkais. Tai būtų prasminga. O dabar baigiasi pašnekėjimu apie savo pačių tyrimus, bet dabar to maža.
Sunku aprėpti neaprėpiama Sunku aprėpti daugelio sekcijų darbą, nes tuo pačiu metu vyksta lituanistų, psichologų, energetikų ar sociologų sekcijų veikla. Dalyvaudamas vienoje sekcijoje aukoji kitas, daug įdomaus paprasčiausiai fiziškai negalima aprėpti. Dingsta visumos vaizdas, nes taip iš anksto tarsi užprogramuojama atskirtis tarp skirtingų mokslų, nors Simpoziumų idėja yra priešinga – aptarti įvairias sritis, patraukti kitų mokslų atstovus.
Galimas dalykas, reikėtų apmąstyti iš naujo ir gal keisti sekcijų darbo struktūrą. Gal net būtų galima pagalvoti, kaip surengti daugiau plenarinių posėdžių, skirtų apibendrinti bendradarbiavimą tarp atskirų mokslo sričių ir valstybių. Visi siūlymai turėtų išplaukti iš mūsų bendro tikslo, bet prieš tai turime patys sau atsakyti, ko siekiame. Deja, apie Simpoziumų tikslus bene mažiausiai buvo šnekama. Vyksta procesas, pranešėjai virsta to proceso dalimi, bet to juk aiškiai per maža. Ne dėl paties proceso turime dirbti.
Amerikos lietuviai, šių Simpoziumų sumanytojai, turėjo aiškų siekį: išlaikyti lietuviškumą ir tam tikslui telktis universitetus baigusios jaunosios kartos potencialą. Kad tie absolventai neišsibėgiotų po plačiąją Ameriką, bent jau per Simpoziumus Padėkos dieną visi susirinktų, perskaitytų savo pranešimą – būtinai lietuvių kalba, ir taip šlietųsi prie tautos kamieno.
Tai labai svarbu ir labai gražu, bet į Simpoziumus įsitraukus nuo 1989 m. Lietuvos mokslininkams ir pradėjus rengti bendrus Simpoziumus, ar tų pirminių tikslų jau ne per maža? Gal reikėtų pagalvoti apie naujus tikslus ir siekius. Juk tai didelė prabanga į Čikagą atvykti didelei grupei Lietuvos mokslininkų. Atvykusieji pranešimus paskaito, vienu ar kitu klausimu padiskutuoja ir tuo tarsi viskas baigiasi. Šiandien to jau per maža. Jeigu vykstame papasakoti, kas daroma Lietuvoje, vadinasi, siekiame imtis bendrų darbų. Tada kilnus Simpoziumų tikslas bus pasiektas, bus akivaizdi jų praktinė nauda. Tai bus viso pasaulio lietuvių integracija, nepriklausomai nuo to, kur gyvename.
