Mano gyvenimo istorijos (3)
Pradžia Nr. 8
Istorikui prof. Vytautui Merkiui, Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikui už savo gimtojo krašto garsinimą suteiktas Kupiškio krašto garbės piliečio vardas. Garbųjį istoriką kalbinome kelionės į jo gimtąjį Kupiškio kraštą metu, tačiau kalba sukosi ne vien apie šio krašto dalykus. Ši pokalbio dalis turėtų sudominti tuos skaitytojus, kuriems rūpi mūsų santykiai su kitų šalių istorikais ir apskritai kitų tautų žmonėmis. Praeities dalybos Gerbiamasis Profesoriau, kuris mūsų veiklos baras įtvirtinant istorijos subjekto vietą istorijoje ir Lietuvos istorijos kaip objekto svarbą, šiandien mums yra sunkiausias, problemiškiausias? Su kurių tautų istorikais šiandien diskutuoti sudėtingiausia – lenkais, rusais, baltarusiais, ukrainiečiais, o gal vokiečiais?
Įvairiai yra buvę. Sunku buvo su lenkais, bet dabar Lietuvos istoriografija nemažą poveikį yra padariusi ir lenkams. Jau jie nebekalba apie Lietuvą kaip Lenkijos dalį, sako: Abiejų Tautų Respublika, tai yra Lenkijos ir Lietuvos Karalystė, o ne vien Lenkija, kaip kad seniau lenkų buvo suvokiama. Geriausi Lenkijos istorikai lituanistai pasižymi savo tolerancija ir objektyvumu, ypač iš Poznanės universiteto.
Tačiau lenkų lūpose, jeigu sakoma Žečpospolita (Rzeczpospolita), tai suvokiama dažniausiai kaip Lenkija.
Supranta kaip Lenkiją, bet yra ir toks darinys – Rzeczpospolita Obojga Narodów – Abiejų Tautų Respublika.
Tačiau į šį valstybės pavadinimą norėtų pretenduoti ir kitos slavų tautos – gudai, ukrainiečiai. Gudai sako: „Рэч Паспаліта˙“ arba „Рэч Паспалітая Абодвух Народаў“, ukrainiečiai – „Річ Посполита“.
Niekas negali nuginčyti, kad pradėjus atsikurti Lietuvos valstybei lenkai į mus žiūrėjo kaip į „jaunesnįjį brolį“, labai norėjo, kad jaustumės jaunesni. Vieno „vyresniojo brolio“ šiaip ne taip atsikratėme, priblėso ir antrojo „brolio“ pavojus. Kai lenkai mini „kresus“, kalba tarsi apie kokias savo įtakos zonas už dabartinės Lenkijos sienų. 
Jeigu kalbėtume apie bajoriją ir neimtume domėn demokratinės tautos, tam tikru požiūriu lenkai gali atrodyti teisūs. Tačiau jei kalbama apie demokratinę tautą, kuriai priklauso visi luomai ir socialiniai sluoksniai, tai kiek tų bajorų buvo – gal 10 proc. viso gyventojų skaičiaus. Dešimtadalis gyventojų nelemia visos teritorijos gyventojų siekių, lygiai kaip neatspindi ir visos etninės specifikos.
Bet tarp tų 90 proc. gyventojų didžiuma buvo ukrainai, gudai, rusai, žydai.
Jeigu šie gyventojai įgytų pilietinę savimonę, politiniu požiūriu jaustųsi skirtingi nuo rusų ir Rusijos piliečių, Ukraina išties turėtų istorinę perspektyvą. Jeigu Ukrainai nepavyks sutelkti pilietinės visuomenės į visumą, įdiegti pilietinės savimonės, etninės savimonės gali nepakakti. Šiuo požiūriu lietuviams ir Lietuvai buvo paprasčiau. Ukrainoje turėtų atsitikti taip, kaip įvyko Šveicarijoje, kur gyvena keturių ar penkių etnosų atstovai, bet visi yra šveicarai.
Prancūzams tas pats, kokios jie kilmės ir koks kraujas teka jų gyslomis. Marokiečiai ar alžyriečiai, bretonai, lotaringai ar egiptiečiai kalba prancūziškai, yra Prancūzijos piliečiai ir nori būti prancūzai, tokie jie ir yra.
Mums toks kelias patrauklus?
Mums tai praeitas etapas. Jeigu mūsų pilietiškumo atrama bus tautinė bendruomenė ir tautinis vieningumas, kaip sakoma Vinco Kudirkos Tautiškoje giesmėje, didesnių permainų neturėtų būti. Tačiau politiniai, ekonominiai, kultūriniai ryšiai su kitomis šalimis, žinoma, darys savo įtaką. Kokia ta įtaka bus, priklausys ir nuo mūsų pačių.
Už laisvę kaip svarbiausią siekį Kaip tik šio mūsų pokalbio išvakarėse teko klausytis diskusijos, į kurią buvo pakviesti Lietuvos žydų, lenkų ir gudų atstovai, pokalbiui vadovavo žinomas televizijos laidų vedėjas. Buvo išsakyta tokia nuomonė: Kovo 11-ąją kitataučiai balsavo už laisvę kaip svarbiausią siekį, už Lietuvą, kurios pagrindinis siekis turįs būti ne tautiškumas, ne tautinė, bet pilietinė visuomenė.
Pilietinės visuomenės branduolys turi būti pagrindinis tos šalies etnosas. Vyraujanti tauta subūrė valstybę, ji turi suburti ir pilietinę visuomenę.
O kaip tautinės mažumos, ar turi skatinti savo tautiškumą, o gal ištirpti pilietinėje visuomenėje?
Tokie atvejai gali būti sudėtingi. Kitatautiškumas yra skirtingas: savo valstybės neturintys karaimai ar totoriai nesitapatina su Rusijos Federacijoje esančia Tatarstano Respublika. Tie gyventojai integruojasi į Lietuvos sudėtį. Karaimai labai ryškus pavyzdys: jie nekovoja ir niekada nekovojo prieš Lietuvos Respubliką. Taip pat ir totoriai.
Bet valstybių kaimynių etnines atplaišas, gyvenančias mūsų valstybėje, integruoti labai sudėtinga. Ypač jeigu tas atplaišas sugeba patraukti ir palaikyti didesnės bei stipresnės valstybės. Kol žydai neturėjo savo valstybės, politinių pažiūrų problemos jie nekėlė, visada palaikė Lietuvos valstybės siekius. Dabar, kai žydai turi savo valstybę, o Lietuvoje jų liko gal kokie 3 tūkstančiai, jie jau turi atramą ir jaučia etninį nepriklausomumą. Jų pilietinė integracija su Lietuva yra sąlyginė. Pripažįsta, bet su įvairiomis sąlygomis.
Ką galite pasakyti apie Lietuvoje gyvenančių lenkų siekius integruotis į Lietuvos visuomenę?
Jeigu Lenkijos valstybė Lietuvos lenkams dalija lenko kortas, vadinasi, siekia juos paveikti ir nepaleisti toli nuo „motininės“ tautos.
Lietuva taip pat stengiasi palaikyti lietuviškas diasporas kitose valstybėse. Punsko ar Suvalkų lietuviai yra arti savo etninio kamieno, jų tautinis atsparumas didelis, nors jų ir nedaug. Jeigu tokios salelės būtų toli nuo Lietuvos, pamažu ištirptų, kaip ištirpo šimtai tūkstančių lietuvių Amerikoje. Londone ar Dubline lietuviai tirps silpniau, nes jie palaiko ryšius su Lietuva. Vaikus galima atvežti vasaroti, tad Europoje lietuvių išeivijos padėtis palankesnė.
Kai apie mokslą sunku kalbėti Kaip pakomentuotumėte šiandienę gudų padėtį?
Jeigu patys gudai nežino, kas esantys, ką čia ir kalbėti. Priešakyje su Stanislavu Šuškevičiumi, buvusiu Baltarusijos parlamento vadovu, turėjo savo rankose valdžią, bet nesugebėjo išlaikyti. Tauta garbina Aleksandrą Lukašenką. Tuščios šnekos, kad opozicija Baltarusijoje spaudžiama ir negali pakeisti režimo. Kaip tą režimą pakeisi, jeigu dauguma gudų to nenori.
