Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (8)

Kaip buvo ganomas Brodskis

Kiek saugumas „ganė“ J. Brodskį? Ar jam atvykus į Vilnių buvo galima pastebėti „uodegas“? Ką apie tai žino poeto draugai Lietuvoje? Šiuos klausimus pavyko užduoti prisiminimų vakaro dalyviams, išgirdome ir jų atsakymus. Vis dėlto R. Katiliaus nuomone, J. Brodskio byla – jo garsus teismas, sukėlęs tarptautinį rezonansą, paskelbimas veltėdžiu ir tremtis į Rusijos Šiaurę – buvo surengta ne saugumo, bet veikiau Leningrado „obkomo“ ideologų iniciatyva. Vienas iš aktyviausių poeto puolimo dalyvių – Lerneris – buvo savanoriškos draugovės viršininkas. Buvo daug nesuprantamos marmalynės, kurios saugumas paprastai vengdavo – tai ne šios struktūros veiklos stilius. Net ir sprendimas 1972 m. išsiųsti J. Brodskį iš Tarybų Sąjungos buvo priimtas TSKP Politbiure, o ne saugumo struktūrose. Pagaliau juk tarybinio žmogaus gyvenimu rūpinosi ne vien saugumas – buvo ištisa poveikio sistema.

R. Katiliui žinoma, kad J. Brodskiui grįžus iš Archangelsko tremties į Leningradą, gal po poros metų su juo susitikti Tauridės sode – netoli saugumo būstinės ir Josifo namų – pageidavo saugumo darbuotojas. Galimas daiktas, jis kuravo poetą. Saugumietis pasiūlė Josifui informuoti saugumą apie jį lankančius užsieniečius. Už tai saugumas žadėjo jam padėti išleisti eilių knygą. Ir Viktorui Vorošilskiui pats Brodskis Vilniuje, o gal Trakuose pasakojo, kad po tremties jį buvo pradėję lankyti civiliai asmenys. Vienas jų poetui piešė pavydėtiną literatūrinės karjeros ateitį, o prasidėti toji ateitis turėjo nuo jo eilėraščių knygos išleidimo. Gundytojas nepamiršo pasakyti, kad ta knyga būsianti išspausdinta ant balto blizgančio suomiško popieriaus.

Kita žmogysta kalbą kreipė kiek kitokia linkme: girdi, Brodskį turįs aplankyti vienas svarbus užsienietis, kuris domisi literatūra. Tai štai būtų visai neblogai, jeigu Brodskis įsimintų, apie ką juodu kalbėsis, o paskui papasakotų...

Poetą aplankančių užsieniečių buvo gana daug, nes visi užsienio slavistai ir rusistai, kurie atvykdavo į Leningradą ar Maskvą, teiraudavosi J. Brodskio, pirmiausia stengdavosi susitikti su juo. Atveždavo poetui knygų, albumų, poezijos rinkinių. Žinomas faktas, kad Jevgenijui Jevtušenkai lankantis JAV, jam pabodo atsakinėti į klausimus, kaip Sovietų Sąjungoje laikosi Brodskis. Galima buvo pamanyti, kad tai žymiausias šalyje poetas, o su tokia nuostata Jevtušenka vargu ar būtų galėjęs taikstytis. Bent jau grįžęs į Maskvą neslėpė savo susierzinimo.

Būtų labai keista, jei saugumas nebūtų domėjasis Brodskiu. Kaip matome – ramybėje jo nepaliko. Ką į saugumiečio pasiūlymą bendradarbiauti atsakė Josifas? Į šios temos plėtotę įsiterpęs T. Venclova tvirtina, kad jo bičiulis tada pasakęs: „Sutinku bendradarbiauti, jeigu man iškart suteiksite saugumo pulkininko laipsnį“. Pažįstant J. Brodskį, visai galima sutikti, kad jis taip galėjo pasakyti, nes jo būdas tam tikrais atvejais buvo gana provokuojantis. Jis niekada nesitaikstė su bukagalviais. Ar tikrai paprašė saugumo pulkininko laipsnio, tegul ir šmaikštaudamas, dar reikėtų patvirtinti iš kitų šaltinių. Juk V. Vorošilskis tokį kalambūrą būtų tikrai įsiminęs ir straipsnyje, kad ir po daugelio metų, tikriausiai būtų su pasimėgavimu panaudojęs. Kadangi to nepadarė, tai Brodskis veikiausiai tokių spalvingų savo gyvenimo akimirkų jam nepapasakojo, veikiausiai pulkininko laipsnio iš savo idėjinių priešų neprašė.

Uodegos buvo pabruktos

Pasak Elės Katilienės, vienas Brodskio pokalbis su saugumiečiu vyko „dideliame name“. Iškart po pokalbio J. Brodskis atėjo pas Elę; ji Leningrade dirbo netoliese. Saugumas nuo jo neatlyžo, po antro ar trečio pokalbio Brodskio nervai neišlaikė ir jis pareikalavo, kad toliau su juo kalbantis, jei dar išvis yra apie ką kalbėti, būtų rašomas oficialus apklausos ar tardymo protokolas. Pokalbiai parke ar sode jam jau buvo įgrisę.

Kad verbavimas baigėsi niekuo, rodo ir tas faktas, kad Brodskio knyga Sovietų Sąjungoje taip ir nepasirodė, ne tik ant suomiško, bet ir ant paprastesnio popieriaus. Brodskiui pati mintis būti dviveidžiu atrodė kokti.

R. Katiliui susidarė įspūdis, kad saugumui tuo metu ne tiek rūpėjo spausti J. Brodskį, kiek pasinaudoti juo, sprendžiant savo paties, t. y. saugumo problemas. Katilius tvirtina esąs tikras, kad kasdien Leningrade J. Brodskio saugumo agentai nesekiojo. Be jokių abejonių, poeto aplinkoje buvo saugumo informatorių. Vieną kartą J. Brodskis bijojo važiuoti į Maskvą, nes nuojauta jam kuždėjo, kad kelyje galįs būti suimtas. Kiek ta baimė turėjo pagrindo – sunku pasakyti.

Ar agentai sekiojo jį Vilniuje? Kiek teko važinėti po Vilnių, Kauną, Trakus, Palangą, jokių „uodegų“ R. Katilius tvirtina nepastebėjęs. Kai iš Didžiosios Britanijos ar JAV į Leningradą atvykdavo žurnalistų ar filologų, norinčių susitikti su J. Brodskiu asmenų, dažniausiai užsienio rusistų, kartais su jais pasitaikydavo vaikščioti ir R. Katiliui. Jis matydavo, kad saugumiečiai paskui juos akivaizdžiai sekiodavo. Jeigu tekdavo važiuoti, paskui važiuodavo ir seklių automobilis. Bet kuris atvykęs užsienietis būdavo sekamas, o pats J. Brodskis saugumą domino gal mažiau, negu šiandien gali atrodyti. Tokia R. Katiliaus nuomonė.

Formaliai R. Katilius su užsieniečiais bendrauti neturėjo teisės, nes Jofės institutas, kuriame jis dirbo, turėjo savo režimą. Ramūnas tvirtina rimtai į tuos reikalavimus nežiūrėjęs, tačiau ir snaudžiančio liūto ūsų netampė. Kam reikia prisišaukti nereikalingų nuotykių. Todėl savo iniciatyva į kontaktus su bet kokiais užsieniečiais nesiveržė.

Bus daugiau