Naujas memuarų adresatas

Danutė Klumbytė
Šiaulių universiteto profesorė, habilituota socialinių
mokslų (edukologijos) daktarė

Vasarą lietuviai keliauja ne tik į Vakarus – rengiamos jaunimo ekspedicijos ir į Sibiro gūdžiąsias vietas, kur kryžių kelius praėjo tūkstančiai tautiečių. Važiuoja ir pavieniai asmenys aptvarkyti savo artimųjų kapų, susitikti su Sibire dėl įvairių priežasčių likusiais giminaičiais, draugais ir pan. Sugrįžę papasakoja ir liūdnų įspūdžių apie asimiliacijos paliestus tautiečius, kartu pasidžiaugia pasiaukojančia išlaikiusių norą būti lietuviais kultūrine veikla. Vienas tos veiklos rezultatų – lietuvių bendrijų savilaidos knygos. Deja, Lietuvoje jos retai sutinkamos, nes parašytos rusų kalba ir skirtos nemokantiems protėvių kalbos anūkams ir proanūkiams. Su tokiomis knygomis teko susipažinti ir man. Tai Krasnojarsko lietuvių bendrijos Lietuva išleisti «Два берега». Du krantai, «Ускользающий горизонт» (Tolstantis horizontas), «Якутские были» (Jakutijos sakmės). Pirmosios knygos sudarytojas – minėtos draugijos pirmininko pavaduotojas Saulius Sidaras. Antroji – S. Sidaro memuarai. Trečiąją sudarė Rimvydas Racėnas. Visuose leidiniuose įdėtos S. Sidaro fotografijos, trečiame leidinyje yra ir R. Racėno, I. Žitkevičiaus nuotraukų. S. Sidaras – 1948 metų tremtinys, išvežtas būdamas septynerių, pagal specialybę – geologas, geologo-mineraloginių mokslų daktaras, docentas. Dabar dirba Krasnojarsko geologijos institute analitinės laboratorijos viršininku.
Visos minėtos knygos vertingos, skiriasi tik žanrai.

Knygoje Du krantai galima įžvelgti žinyno ir memuaristikos bruožų. Ji, kaip teigiama įvade, dedikuota vyresniosios tremtinių kartos atminčiai. Nusakytas ir tikslas: „Mes norėtume, kad jaunimas, gimęs Sibire, ir tie, kurie Lietuvoje nėra buvę, galėtų susipažinti su jos gamta, kultūra ir tradicijomis (...) Mišrios vedybos pasitarnavo tam, kad tremtinių anūkų gimtąja tapo rusų kalba. Išlaikyti kultūrines tradicijas – pagrindinis bendrijos uždavinys“*.
Dviejuose krantuose yra žinių apie Krasnojarsko kraštą, vietos gyventojų nuomonė apie lietuvius, ištrauka iš E. Jasaitienės knygos Lietuviškai apie Lietuvą, informacijos apie Lietuvos gyventojų tremtis, taip pat pateikti dokumentai, apibrėžiantys deportuotojų teises. Išspausdinti ir Krasnojarsko krašte gyvenusių tremtinių ir politinių kalinių atsiminimai, tarp kurių – ištremtųjų XIX a. palikuonių pasakojimai. Visas skyrius skirtas Krasnojarsko krašto Gulagų imperijai, jų struktūrai, pateikti ir sąrašai su nuorodomis, kiek lietuvių ten kentėjo. Aprašytas Norilsko sukilimas, pateiktas ir tame lageryje kalėjusių katalikų kunigų sąrašas. Informacija argumentuota dokumentais. Aprašoma ir draugijos veikla. Knygos turinys liudija, kad draugija atlieka naudingą lietuviškumo atgaivinimo ir istorinės atminties ugdymo darbą. Matyt, jos nariai, vietoj prarastos tėvynės, dvasioje buvo išlaikę savos tėvynės paveikslą. Ne be reikalo Zenta Maurinia, latvių rašytoja, rašė, kad „svetimas pasaulis turi prasmę, jei jį išgyveni kaip priešingybę tėvynei“.

Antra vertus, Du krantai leidžia teigti, kad randasi naujos rūšies lietuvių literatūra, kur bandoma kita kalba sužadinti įstrigusių Rusijos platybėse tautiečių nostalgiją ir pasididžiavimo protėvių kraštu jausmą.
Jau 2006 m. Syktyvkare išleisti tremtinio A. Šerėno atsiminimai, parašyti rusų kalba, «Записки ссыльного или мы не знаем своей вины» (Tremtinio užrašai arba mes nežinome savo kaltės). Juose taip pat esama pažintinės informacijos apie Lietuvą, jos istoriją ir tremtinius, autoriaus odisėjos. Panašių tikslų, atrodo, siekta ir Rimvydo Racėno sudarytame leidinyje «Якутские были» (Krasnojarskas, 2008). Tai R. Racėno išversti į rusų kalbą 1941 metų tremtinių atsiminimai, kuriuose gana palankiai atsiliepta apie vietos gyventojus – jakutus. Aprašyta jaunų lietuvių adaptacija prie vietos sąlygų ir būtinybė dirbti Lietuvoje nepraktikuojamus darbus ir paaiškinta, kaip tie lietuviai atsidūrė Jakutijoje.

Šias knygas, suprantama, gali skaityti ne tik Sibiro lietuviai. Manyčiau, svarbu ir kitiems Rusijos gyventojams papasakoti tiesą, kas gi tie „liaudies priešai“, tiek metų egzistavę šalia jų. Viliuosi, kad Krasnojarsko Lietuvos nariai yra pajėgūs surinkti dosje pasilikusių tame krašte tautiečių, kurie paaukojo savo energiją ir gyvenimą. Patiems rusams, atrodo, tai mažai rūpi. Užtektų pavartyti V. Rasputino kūrinį apie Sibirą, kad tuo įsitikintume.
Du krantai, manyčiau, būtų naudingi ir Lietuvos skaitytojui: jie padėtų ugdyti „nesubendravardiklintą“ istorinę atmintį.
S. Sidaro memuarus «Ускользающий горизонт» skaičiau su retu malonumu, kaip dvasinės tvirtybės brandinimo vadovėlį. Visokių „ekstrimų“ ir virtualių erdvių fone jie patraukia tikrumu ir turi daug liekamosios vertės. Atsiminimų knygos reikšmė daugiabriaunė. Joje atsiskleidžia tipiškas XX a. antrosios pusės atskiro lietuvio gyvenimas, kurį nulėmė istorijos lūžiai, lietuvio, kurį dešimtmečius žlugdė, bet nesužlugdė. Buvęs tremtinys prisimins, o jo palikuonis susipažins su tomis nužmoginimui skirtomis sąlygomis, kurioms nuolat besipriešindamas formavosi jaunas tremtinys.

Žavi autoriaus sugebėjimas pristatyti savo profesijos žmones be arogancijos, bet pakiliai ir vaizdingai. Neabejoju, kad besiruošiąs tapti geologu jaunuolis, skaitydamas memuarus, užsikrės profesijos romantika, bet kartu susimąstys, kokių žmogiškųjų savybių ji pareikalaus.
Subrendusį skaitytoją sudomins geologų tiriamos Sibiro gamtos reiškinių paslaptys (Tunguso fenomenas, transarktinės sausumos hipotezė, Putorano fantastinės mozaikos, bazaltiniai plokštikalniai, anomalinės zonos, plaukiojantys žemynai), žūklės ir medžioklės epizodai. Kiek dramatizmo šamano veiklos scenoje!
Itin įtaigi negatyvioji informacija, nors pateikta santūriai, tarytum tarp kitko. Skaitant apie autorių lydintį tremtinio šleifą, lagerių liekanas, generolų vasarnamius, „стройку 503“ („statyba 503“), panteoną Stalinui tundroje, buvusio enkavedisto tardytojo norą dar „pakvosti“ ir pan., negali likti abejingas. Liūdnai nuteikia ir pastebėjimai apie „balto žmogaus“ vaidmenį tungusų tvirkinimui, spirito nešiotojų (спиртоносы) nusikalstomoji veika. Panašius pasakojimus esu girdėjusi Sankt Peterburge Šiaurės tautų instituto mokslinėse konferencijose ir apie čiukčių žlugdymą.

Knyga persmelkta legendų – apie auksinę bobą, Atlantidą, iganasanų tautelių kilmę ir kt. Jos ne tik pagyvina pasakojimą, bet ir supažindina su Šiaurės tautelių pasaulėjauta. Informatyvūs ir tų tautų buities, atributų, papročių, drabužių (kaip komunikacinės priemonės) aprašymai.
Memuarų reminiscencijos išduoda autorių esant knygių, humanistą, intelektualą, bikultūros ir net polikultūros žmogų.
Patraukia skaitytoją ir memuarų subtilus humoras. Na, sakykime, kad ir apie tuos vargšus Putorano avinus, kurie skanios kavos kvapus turėjo uostyti iš tolo (p. 27). Ir apie Taimyro orus, labiau permainingus nei moterys (p. 189). Ir tas šelmiškas „susikrimtimas“ dėl benaudžio pirmojo bučinio (p. 117). Apstu knygoje ir autoironijos.

Estetinė memuarų vertė neabejotina. S. Sidaras – talentingas pasakotojas, puikiai valdantis ne tik geodezinius prietaisus, bet ir žodį. Jo aprašytos tundra ir taiga, nors ir bekraštės, sunkiai išbrendamos ir gūdžios, bet, skaitytojo nuostabai, pilnos poezijos. Net tokiame nepoetiškame reiškinyje kaip vilkų kaukimas, autoriui vaidenasi daina. „Vilko dejonės pratisos, bet ir kažkokios muzikalios, kartu ir liūdnos bei gūdžios, tartum nesibaigianti tundros daina“ (p. 109).
Atsiminimuose gyvūnija sudvasinta ir, sakyčiau, sužmoginta. Vieninteliai uodai ir mašalai neužsitarnavo autoriaus simpatijos. Ogi šunigalis Barsikas net su charakteriu. Meškos autoriui – „miela šeimynėlė“. Meškiuko, kurį sudrasko šunys, jam gaila („jis elgėsi kažkaip baugščiai, ir jo buvo net gaila“). O kur šunaujos nikiai, elnių kinkiniai... Tarp žmogaus ir žvėries vyksta kova, bet žvėries agresijos protrūkį dažnai iššaukia žmogus.
Be abejo, pozityvųjį «Ускользающий горизонт» knygos foną sudaro gamtos aprašymai. Jie puikūs! Miražai, poliarinės naktys, Šiaurės pašvaistės, kriokliai, upių sraujymės, pūgos, ledonešis... Nepakartojamos spalvų gamos!

Tik žmogus, nugyvenęs turtingą ir pilnakraujį gyvenimą, galėjo parašyti tokią įtaigią memuarų knygą. Nors autorius mano, kad žmogus prieš gamtą yra bejėgis, tačiau tą svetimą Šiaurę aprašo su meile, kaip tikras lietuvis, kurį visada gamta, o ypač miškas, „užu širdies stveria“. Ir paskutinėse pastraipose nusilenkia jai „(...) ramybę ir dvasios pusiausvyrą įgiji tik susiliejęs su gamta, pasijutęs jos dalelyte“.
Gamta auklėja žmogų, nebe reikalo vietiniai tungusai ją saugo. Kai jaunas būdamas autorius, taigoje medžiodamas, nušovė meškų šeimyną ir pasigyrė tungusui, senasis tungusas papriekaištavo: «Зачем всех убивал?» („Kodėl visus užmušei?“)
Manyčiau, nepaisant sunkių sąlygų, autorius savo intelektualias potencijas yra realizavęs visapusiškai, tik gaila, kad ne savame krašte...
Būtų puiku, jei knygos būtų išverstos į lietuvių kalbą, nes dabartinis jaunimas nebesupranta rusiškai.

Sauliaus Sidaro trys surinktos knygos rusų kalba