Etikos kodeksas – ne prisitaikyti, bet tobulinti akademinę aplinką

Savo septintąjį gimtadienį Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga pasitiko darbingai nusiteikusi – tą patvirtino gegužės 12 d. BNS salėje surengtoji spaudos konferencija Profesinė mokslininkų etika ir aplaidžiai vykdomų tyrimų problemos turi būti sprendžiamos nacionaliniu lygiu. Joje dalyvavo Lietuvos mokslo tarybos Humanitarinių ir socialinių mokslų komiteto pirmininkė habil. dr. Rūta Marcinkevičienė, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos (LJMS) pirmininkė dr. Vilma Petrikaitė ir LJMS ekspertas dr. Tomas Žalandauskas. Spaudos konferencijos metu apžvelgtos profesinės etikos problemos, su kuriomis susiduria mokslininkai, taip pat pristatytas rengiamo Jaunųjų mokslininkų sąjungos etikos kodekso projektas. Šis kodeksas turėtų būti priimtas rudenį.

Tas faktas, kad LJMS rengia savo Etikos kodekso projektą, rodo tam tikrą sąjungos brandą, nors septyneri gyvavimo metai organizacijai gali atrodyti tik sveiko kūdikio vygėje krykštavimas. Laimei, ne viskas matuojama vien metais ir sausais skaičiais, o jaunystė jei ir yra privilegija, tai laikina, veikiau kintanti duotybė. Faktas, kad jaunieji mokslininkai suvokė etikos svarbą, savo profesinėje veikloje (reikia manyti, ir gyvenime) nori vadovautis etiniais kriterijais, rodo ir tam tikrus pokyčius Lietuvos moksle.

Kokius? Matyt, profesinės etikos problemos mūsų akademiniame gyvenime tampa vis akivaizdesnės, aštresnės, ir kas, jei ne jauni mokslininkai, turėtų pirmiausia į jas reaguoti. Žinoma, jeigu nepažeistas natūralus ir kiekvienam žmogui būdingas teisingumo jausmas ir jei pačios sąvokos idealai, dorovė, moralė nesukelia pašaipos, kaip nieko bendro su gyvenimu neturintys svaičiojimai. LJMS pirmininkė Vilma Petrikaitė atkreipia dėmesį, kad akademiniame gyvenime profesinės etikos pažeidimai, aplaidus tyrimų vykdymas, plagijavimas – toli gražu nėra vien reta išimtis. Kol kas tai nacionaliniu lygiu nesprendžiama problema.

Pasakyta pakankamai aštriai, bet gal su jaunatviškam entuziazmui būdingu kategoriškumu? Pavienį faktą išplėšus iš konteksto ir pateikus kaip būdingą reiškinį? Deja, tenka sutikti su LJMS pirmininke, tuo labiau, kad jaunieji mokslininkai tokią išvadą daro ne priešokiais ir ne kritikos šyšo pagauti. Ketverius metus iš eilės LJMS kasmet rengia geriausiai Lietuvoje apgintų disertacijų konkursus, geriausių disertacijų autoriai pagerbiami Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose, tad neišeitų pasakyti, kad jaunieji mokslininkai menkai pažįsta savo aplinką – mokslininkų ir būsimųjų tyrėjų kasdienybę, nesiorientuoja akademinio gyvenimo peripetijose. Veikiau priešingai – tas problemas jaučia kaip niekas gerai, atsiduria jų smaigalyje, suvokia visumą.

Nesunku nuspėti oponentų kontrargumentus: Lietuvoje save gerbiantys universitetai turi sudarę ir pasitvirtinę savo etikos kodeksus, tad ar galima teigti, kad nieko nedaroma? Dauguma universitetų išties vertina savo gerą vardą, yra nepriekaištingo akademinio gyvenimo pavyzdys, tačiau ar maža skandalų nuskambėjo visos šalies mastu? Įsiminė prof. Antano Kudzio ilgai tęsęsis bylinėjimasis su jo mokslinio darbo tam tikrą dalį nupleškinusiu „kolega“, Šiaulių universitete ilgai netilęs skandalas dėl plagiato. Šio universiteto Senatas pripažino, kad vienos docentės monografija yra plagiatas, bet tuo ir baigėsi, nes docentė ir toliau ėjo savo pareigas.

Šių metų balandį Lietuvos televizijos laidoje Žurnalisto tyrimas vėl prabilta apie kaunietės inžinierės mechanikės Zitos Migonienės istoriją. Jos 1984 m. apgintosios mokslų kandidato disertacijos kai kuriuos duomenis be nuorodų į šaltinį savo disertacijai panaudojo jos buvęs mokslinis vadovas, o 2002 m. tos pačios disertacijos kone dvi dešimtis grafikų į savo disertacinį darbą perkėlė (be nuorodų į autorystę) ir disertaciją apsigynė to buvusio vadovo sūnus, kuriam buvo suteiktas mokslų daktaro laipsnis. Z. Migonienė su jos atžvilgiu įvykdyta intelektine vagyste nesusitaikė, kreipėsi į įvairias mokslines institucijas. Pradėjus disertacijas lyginti, įvairioms ekspertų komandoms neliko abejonių, kad tai akivaizdus plagiatas – tą pripažino ir Kauno technologijos universiteto Senatas. Tačiau net ir aštuonių papildomų ekspertizių nepakako, kad iš dalį mokslinių rezultatų pasisavinusio asmens būtų atimtas mokslinis laipsnis. Iš teisingumo buvo tiesiog pasityčiota, o pati tiesos ieškotoja ne tik jokios satisfakcijos nesulaukė, bet buvo akivaizdžiai ignoruojama. Neteko girdėti, kad jai būtų padėjęs KTU Etikos kodeksas ar šios aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė.

Nesulaukusi pagalbos iš universiteto, kuriame anksčiau dirbo, ir šalies aukštų mokslinių institucijų, Z. Migonienė kreipėsi į teismą. O ką Temidė? Jai taip ir nepavyko rasti ir į teismo posėdžių salę pristatyti disertacijos plagiatoriaus, mat kol byla tęsėsi, jis tuo metu buvo užsienyje. Byla dėl senaties nutraukta, plagiatorius grįžo. Lietuvos Temidė pasirodė esanti ne tik akla, bet ir bedantė. Pasirodo, LR Civiliniame kodekse išvis nėra tokios sąvokos kaip plagiatas. Yra intelektinės teisės nuosavybės apsaugos sąvoka ir autorių teises ginantys straipsniai. Autorių teisės pažeidimai neapsiriboja plagiatu, o kiekvienas bent kiek sumanesnis teisininkas ras skirtumų tarp autorių teisės pažeidimo ir plagiato.

Visa ši garbės akademinei visuomenei nedaranti istorija parodė ir dar vieną dalyką. Z. Migonienės interesų stojo ginti tik tuometis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ir Lietuvos mokslininkų sąjunga (apie tai rašyta ir Mokslo Lietuvoje – „Vaikantis plagiato šmėklą.“ – 2007 m. liepos 19 – rugs. 5 d. Nr. 14 (370)). Keistas paradoksas: Lietuvoje veikia įvairios mokslo ir studijų sistemos reguliavimo institucijos, bet mokslininko interesų veiksmingai ginti nėra kam, išskyrus visuomeninę organizaciją. Kiek triukšmo kyla dėl kavinėje nuskambėjusios dainos ar muzikinio kūrinio, jei už jį autoriui nesumokamas jam priklausantis atlygis, Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija pažeidėją užtampys po teismus, o kas apgins elementarias mokslininko teises?

Deja, tenka pritarti LJMS eksperto Tomo Žalandausko gan kategoriškai nuomonei: Lietuvoje akademinis nesąžiningumas yra giliai įsišaknijęs, jos mastas auga ir apima visas mokslo sritis ir institucijas, visas tyrimų ir studijų pakopas. Blogiausia, kad pati akademinė bendruomenė akademinį nesąžiningumą kaip problemą pripažįsta nenoriai ir tik iš dalies. Nėra gerai, kad neatlikta išsamesnių ir kiekybinių šios problemos tyrimų, tačiau ir iš to, kas tyrinėta, aiškėja viena nemaloni tendencija: akademinę karjerą pradedantys doktorantai lyg savaime suprantamą dalyką vertina tai, ką mato vykstant jų institucijose. Vadinasi, prisitaiko prie aplinkos, o ne linkę keisti blogus aplinkos įpročius. Štai dėl ko LJMS inciatyvos visokeriopai palaikytinos.

Kad profesinės etikos tam tikri reikalavimai, normos formavosi kartu su profesine veikla, tikriausiai nekyla didesnių abejonių. Kaip ir kiekviena sistema, taip ir bet kuri profesinė veikla grindžiama tam tikrais principais, skirtingose visuomenėse ar bendruomenėse tam tikromis dorovės, moralės ir atsakomybės už savo veiklos padarinius normomis. Kada iškilo profesinės etikos reglamentavimo poreikis? Kai visuomenėje, gal ir pačiose profesinėse bendrijose imta neapsikęsti su profesinės etikos pažeidimais. Bet kuris etikos kodeksas ar nekodifikuotas etikos normų rinkinys turi remtis tam tikromis pamatinėmis žmogiškojo bendrabūvio vertybėmis, kurių nepaisymas nėra toleruotinas, nes griautų pačios visuomenės ar atskirų bendruomenių egzistenciją. Kalbame apie dorovės principus, kuriuose užkoduoti žmogiškojo teisingumo reikalavimai. Jeigu panagrinėtume giliau, įsitikintume, kad laikymasis moralės ir dorovės reikalavimų iš buities lygmens mus galop veda į būties kategorijų imperatyvą.

Tradicinėse visuomenėse ar bendruomenėse etinių moralės ir dorovinių vertybių laikymasis tvirtindavo pačią visuomenę, uždraustas vaisius, tabu, drausmino, apribodavo tos visuomenės požiūrį, neteisingus veiksmus, vadinasi, smerktinus, jos nariams nepriimtinus. Sistema pati save reguliuodavo. Visuomenei kintant, senajai etikos, dorovės sistemai prarandant savo jėgą, žmonių santykiams reguliuoti jau prireikdavo prievartos formų, valstybinio aparato įsikišimo. Ir kuo toliau, tuo daugiau. Išeitų, kad visuomenei sudėtingėjant, daugėjo ir prievartos, nes tai, ką žmonija darydavo laisvanoriškai, atlikdavo kaip savaime suprantamą priedermę, naujesnėse visuomenėse jau atlikdavo prievartos institucijos.

Gal tai ir nelinksma išvada, bet atsiduriame štai prieš kokį faktą: kuo labiau žmonija ar atskiros visuomenės emancipuojasi, vaduojasi iš senųjų dorovės ir etinių reikalavimų visumos, vadinamųjų prietarų, tuo į didesnę naujos prievartos ir būtinybės priklausomybę patenka. Nuo gyvenimo dialektikos niekur nepabėgsi.

Veikiausiai profesinės etikos kodeksų atsiradimą galėtume suvokti kaip tam tikros kompensacinės sistemos kūrimą. Sistemos, kuri turi atstoti jau kadais prarastą gyvybinį ryšį su etinėmis ir dorovinėmis vertybėmis, kurias tobulėjančios visuomenės jeigu visiškai ir nenušlavė kaip prietarus ir asmens laisvę ribojančių dogmų „šlamštą“, tai bent jau neranda kito veiksmingo būdo profesinės etikos reikalavimų laikytis. Jeigu Dešimt Dievo įsakymų skirti besilaikantiesiems krikščioniškų vertybių, tie įsakymai neprieštarauja ir bendražmogiškosioms vertybėms, tai etikos kodeksai kuriami tam, kad „sustyguotų“ atskirų profesinių bendrijų, bendruomenių ar grupių veiklos principus.

Antai JAV jau 1908 m. buvo priimtas Advokatų etikos kodeksas, kuriame įtvirtintos šios profesijos atstovams būtinos etikos taisyklės. Kodeksas turėjo 70 paragrafų, kuriuose suformuluoti bendravimo su kolegomis, atsakingo požiūrio į savo profesinę veiklą reikalavimai. Tuose paragrafuose įtvirtinti tokie reikalavimai kaip sąžiningumas, atvirumas, dorovės ir etikos principai. Lyg ir ne teisinės sistemos objektai, bet dvasinės būties formos, teisingumo, žmogiškumo, gėrio srities kategorijos. Ar ne tos pačios žmogiškosios vertybės visiškai sutampa su bet kurios profesinės elgsenos, taip pat ir mokslininkams keliamais reikalavimais?

Jeigu visa, kas žmogiška, nėra svetima ir mokslininkui, akivaizdu, ko reikia siekti šioje profesinės veiklos srityje – bendražmogiškųjų vertybių. Vargu ar galėtume išskirti jaunus, vyresnius ar gražaus amželio sulaukusius mokslininkus – visiems jiems turėtų galioti tie patys etiniai ir profesiniai reikalavimai.

Suprantama, kad Jaunųjų mokslininkų etikos kodeksas bus privalomas tik šios sąjungos nariams, nors kaip išeities pozicija tiks vertinti ir apskritai bet kurios mokslinės veiklos ar etinių kolizijų klausimus. Paties etikos kodekso buvimas dar nereiškia, kad jo laikomasi – čia panašiai kaip su visais teisės kodeksais ar Biblija. JAV tikriausiai kiekvieno save gerbiančio viešbučio kambaryje rasime Bibliją, bet tai nereiškia, kad Šventąjį raštą žmonės vakarais skaito ir meldžiasi dažniau negu žiūri televizijos šou ar kitą laidą.

Akademinio nesąžiningumo pasireiškimai neigiamai veikia akademinę bendruomenę, akademinį klimatą, turi neigiamų padarinių Lietuvos mokslo ir studijų sistemos tarptautinei integracijai. Net ir pavieniai akademinio nesąžiningumo faktai pakerta visuomenės pasitikėjimą mokslininkų autoritetu ir pačia sistema. Pasak T. Žalandausko, biudžeto lėšomis apmokamas nesąžiningai pasisavintas darbo rezultatas. Kitose šalyse atliktieji tyrimai rodo, kad doktorantas sąžiningiau laikosi akademinėje veikloje priimtinų principų, kai jų preciziškai laikosi jo vadovas. Tai štai LJMS Etikos kodeksas ir kuriamas siekiant užkirsti kelią visiems šiems netoleruotiniems dalykams – duomenų klastojimui, plagijavimui, akademiniam nesąžiningumui.

Etikos kodeksą sudarys bendroji dalis, skirta LJMS nariams, kurioje aprašoma, kokių akademinės veiklos santykių siekiama su visuomene, kokiais principais bus diegiami viešieji ryšiai. Kitą Etikos kodekso dalį sudarys Tyrėjo deklaracija, kurioje apibūdinamos LJMS vertybės, veiklos principai. Pasak LJMS pirmininkės V. Petrikaitės, tiek Etikos kodeksas, tiek Tyrėjo deklaracija grindžiami LJMS vertybėmis – atsakomybe, kompetencija, kūrybiškumu, bendradarbiavimu, iniciatyvumu, atvirumu. Etikos kodeksas tam ir kuriamas, kad jaunųjų mokslininkų aplinkoje būtų skatinamas kūrybiškumas, profesionalumas, inovatyvumas, sąžiningos veiklos ir pagarbos kolegoms principai. O pagrindinis principas, kurio turėtų laikytis visi tyrėjai – objektyvios tiesos paieška. Neapeiti ir tokie reikalavimai kaip racionalus lėšų moksliniams tyrimams naudojimas, humaniškumas eksperimentuose su gyvūnais, pagarbūs profesiniai santykiai su kolegomis ir pan.

Kaip matome, tai pakankamai išsamus ir platus dokumentas, kurį priėmus visų tų reikalavimų teks laikytis visiems LJMS nariams, galės visais išvardytais principais ir reikalavimais vadovautis visi akademinės bendruomenės nariai, jeigu jie to prašys – vertinti jų pačių ir kolegų veiklą pagal šio Etikos kodekso reikalavimus. Kodeksas numato, kad bet koks ginčas, susijęs su moksline veikla, turėtų būti sprendžiamas abipusiu susitarimu, o nepavykus išspręsti bus galima kreiptis į LJMS Etikos komisiją. Ją sudarys penki asmenys, išrinkti LJMS visuotinio susirinkimo metu. Ne daugiau kaip du asmenis bus galima rinkti ne iš LJMS narių, siekiant skatinti objektyvumą ir atvirumą ginčų metu. Etikos komisijos nutarimai bus teikiami svarstyti LJMS Tarybos, o priimti galutiniai nutarimai bus viešinami LJMS interneto svetainėje. Etikos kodekse aprašyta ir tvarka, kuri bus taikoma trečiosioms šalims.

Etikos kodeksą numatoma patvirtinti rudenį LJMS visuotiniame susirinkime. V. Petrikaitės manymu, toks bendro pobūdžio Etikos kodeksas galėtų būti naudingas ir platesnei akademinei bendruomenei. Nors universitetai turi savo etikos kodeksus, bet jie dažniausiai neveiksnūs. LJMS šiuo savo žingsniu akademinės bendruomenės etikos problemų sprendimą norėtų inicijuoti nacionaliniu lygiu. Jeigu pavyktų, būtų didelis laimėjimas.

Lietuvos mokslo tarybos Humanitarinių ir socialinių mokslų komiteto pirmininkė Rūta Marcinkevičienė įsitikinusi tokio Etikos kodekso svarba, jis padėtų įveikti kai kurias įsišaknijusias blogybes. Mokslinėje veikloje ne kiekvienas sugeba pasiekti norimo rezultato, tad kartais imamasi apgaulės – gautų rezultatų imitacijos, svetimų rezultatų pasisavinimo. Tarptautinė praktika rodo, kad šalys, kuriose seniai tokie etikos kodeksai buvo priimti, jau vis menkiau jais naudojasi – mauras savo darbą atliko.

Labai svarbu, kad būtų konstatuota – mes norime šio Etikos kodekso laikytis, veikti viešai. Jokie kodeksai nepadės sureguliuoti žmonių tarpusavio santykių, kol jų reikalavimai netaps viešosios nuomonės dalimi. Vadinasi, reikia kuo didesnio viešumo ir daug apie deklaruojamas vertybes kalbėti. Jeigu ligi šiol kai kurie universitetai vis dar pakantūs savo pačių darbo brokui, tai šitaip ilgai tęstis negalės, akademinė bendruomenė su tokia padėtimi nesitaikstys.

***

Etikos kodeksas buvo kuriamas strateginių seminarų, kurie yra LJMS vykdomo projekto Jaunųjų mokslininkų tinklo plėtra dalis, metu. Projektą finansuoja Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija pagal EEE ir Norvegijos finansinius mechanizmus. Šio projekto tikslas – jaunųjų mokslininkų tinklo, apimančio mokslu besidominčius moksleivius, studentus, doktorantus ir mokslų daktarus, stiprinimas ir plėtra.

Gediminas Zemlickas

Geriausios 2009 m. disertacijos autorę dr. Aušrą Rimaitę (antra iš kairės) sveikina draugės

Jaunųjų mokslininkų sąjungos pirmininkė Vilma Petrikaitė garbės raštus įteikia geriausiems 2009 m. disertacijas apsigynusiems jauniesiems mokslininkams

Naująjį jaunųjų mokslininkų Etikos kodekso projektą pristato Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos pirmininkė Vilma Petrikaitė, LJMS ekspertas dr. Tomas Žalandauskas ir Lietuvos mokslo tarybos Humanitarinių ir socialinių mokslų komiteto pirmininkė habil. dr. Rūta Marcinkevičienė