Prabyla ilgai snaudęs Lietuvos pramonės vulkanas

Lietuvoje pradedama fotoelektros gamybos priemonių – saulės elementų ir modulių, netolimoje ateityje ir saulės elementams reikalingo silicio – gamyba. Jos imasi aukštųjų technologijų įmonės, kurias vienija Fotoelektros technologijų ir verslo asociacija. Asociaciją sudaro 24 juridiniai asmenys: bendrovės „Precizika-MET SC“, „Precizika Metrology“, „Modernios E-Technologijos“, „ViaSolis“, „BOD Group“, „Baltic Solar Energy“, „Baltic Solar Solutions“, „Saulės energija“, „Šiaurės miestelis“, „Telebaltikos eksportas ir importas“, VšĮ „Perspektyvių technologijų taikymo institutas“, „Europarama“ ir kitos.

Tai tik pati pradžia darbų, kurie artimiausiais metais išaugs į naują ir perspektyvią pramonės šaką. Saulės energetikos technologijos bent 20 metų bus viena sparčiausiai besivystančių pramonės šakų, kurios gaminiai turės paklausą daugelyje pasaulio šalių. Vadinasi, laiku įžengusieji į šią rinką pasinaudos galimybe tapti pasauline fotoelektros gamybos priemonių pramonės dalimi.

Lietuvoje pirmieji ir labai ryžtingi žingsniai jau žengti: šių metų sausio 26 d. Vilniuje įmonė „Precizika-MET SC“ atidarė pirmąją eksperimentinę saulės elementų gamybos liniją Lietuvoje. Tai bus ir savotiška gamybos laboratorija, kurioje bus išbandomi nauji technologiniai sprendimai, naujovės, kurios dar nenaudojamos pasaulinėje praktikoje.

2011 m. pabaigoje rikiuotėn stos asociacijos bendrovių „BOD Group“, „Baltic Solar Energy“ ir „Baltic Solar Solutions“ 32 tūkst. kv. m gamybinis-administracinis pastatas Santaros slėnio Visorių informaciniame technologiniame parke, kur 25 tūkst. kv. m bus skirta saulės elementų ir saulės modulių gamybos linijai. UAB „Telebaltikos importas ir eksportas“ pasiryžusi imtis saulės elementams tinkamo silicio gamybos.

Apie naujos aukštųjų technologijų gamybos šakos pirmuosius žingsnius ir ateities perspektyvas kalbamės su Fotoelektros technologijų ir verslo asociacijos nariais: asociacijos prezidentu prof. Ramučiu Simu PETRIKIU, bendrovės „BOD Group“ ir „Baltic Solar Energy“ generaliniu direktoriumi Vidmantu JANULEVIČIUMI ir „Modernios E-Technologijos“ direktoriumi, Perspektyvinių technologijų taikomųjų tyrimų instituto Tarybos pirmininku dr. Juru ULBIKU. Juos kalbina Mokslo Lietuvos vyriausiasis redaktorius Gediminas ZEMLICKAS. Kitame laikraščio numeryje prie pašnekesio dalyvių prisidės ir UAB „Telebaltikos importas ir eksportas“ generalinis direktorius Arvydas APERAVIČIUS.

Ištakos

Mokslo Lietuva. Fotoelektros technologijų priemonių gamyba Lietuvoje atsiranda ne plynoje vietoje. Prisiminkime prielaidas šiai aukštųjų technologijų šakai rastis ir kodėl būtent ši pramonės šaka Lietuvai laikytina viena iš perspektyviausių? Kokias turime galimybes šią pramonės šaką vystyti, kur mūsų stiprioji vieta?

Juras Ulbikas. Apie saulės energetiką Lietuvoje ryžtingiau prabilta praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, kai Šiaulių „Nuklone“ pirmiausia prof. Stepo Janušonio ir Vidos Janušonienės pastangomis buvo sukurti pirmieji saulės elementai. Pradėta jų gamyba, pasirašyta pagamintų saulės elementų tiekimo sutartis su viena Vokietijos įmonių, bet visas kortas sumaišė 1994 m. „Nuklono“ bankrotas. Tada S. Janušonis ir V. Janušonienė pradėjo dirbti Puslaidininkių fizikos institute, kur toliau plėtojo savo dar „Nuklone“ pradėtuosius mokslo taikomuosius darbus. Tiesa, tie darbai įgijo kiek kitokį pobūdį.

Jei prabilome apie šaknis, svarbu pažymėti, kad lietuviška saulės elementų gamybos technologija buvo kuriama remiantis pagrindinių to meto mikroelektronikos technologijų galimybėmis, tačiau turėjo esminį naujumo elementą – naudojo S. Janušonio suformuluotus savaiminio formavimosi principus. Nors šis pavadinimas neprigijo, šie principai šiandien plačiai naudojami, ir ne tik saulės elementams.

Šių metų balandžio 10 d. Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos institute Visoriuose buvo pasirašomos LR Ūkio ministerijos sutartys dėl aukštųjų technologijų verslo investicijų integruoto mokslo, studijų ir verslo centro Santara. Renginio metu pristatytas filmukas, skirtas minėto centro Santara įmonių technologiniams procesams. Kai kuriuose jų taip pat numatoma naudoti savaiminio formavimosi principą, nors ne visada ta sąvoka technologinėse aplinkose įvardijama.

Ateinančios į rinką trečiosios kartos fotoelektros gaminių technologinėse linijoje šie procesai naudojami sėkmingai.

ML. „Nuklono“ griūtis 1994 m. kuriam laikui pristabdė saulės elementų gamybos pradžią Lietuvoje. Kodėl šios pažangios, labai perspektyvios užsimezgusios šakos neperėmė kitos Lietuvos įmonės? Gal nebuvo numatyta, kaip bus realizuojami pagamintieji saulės elementai?

J. Ulbikas. Ryšiai tarp mokslininkų ir gamybininkų tikrai buvo, kiek žinau, buvo rengiamasi pasirašyti kontraktą dėl 2 milijonų saulės elementų tiekimo vienai iš užsienio kompanijų. Lietuvos pramonėje vykę procesai, „Nuklono“ bankrotas sustabdė beįsisiūbuojančią veiklą. Kodėl naujos užsimezgančios technologijos neperėmė kitos įmonės? Reikia suprasti to meto sąlygas. Tarkime, tuo metu vieną saulės elementą, pagamintą ant 10 cm skersmens silicio plokštelės buvo galima parduoti už 3–4 JAV dolerius, o „Venta“ už tą pačią kainą parduodavo didelę paklausą turėjusius jėgos puslaidininkius ir įvairius elementinės bazės darinius, kurių galima buvo sutalpinti ant tokios pat silicio plokštelės dešimtimis. „Ventai“ nebuvo didesnio intereso imtis visiškai naujos gamybos, nes ir įmonės įprasti gaminiai turėjo didelę paklausą.

Antras veiksnys, dėl kurio saulės elementų gamybos tuo metu nesiėmė kitos verslo struktūros, – pati tų elementų gamyba. Tais laikais saulės elementai buvo gaminami iš atliekų, kurios likdavo nuo mikroelektronikos pramonės. Įsivaizduokime: ant plokštelės daroma mikroschema, bet jeigu jos parametrai neatitikdavo reikalavimų, tokia plokštelė atitekdavo saulės elementų gamybai. Šalyje nelikus mikroelektronikos pramonės, baigėsi ir atliekos, naudotos saulės elementų gamybai.

Gal sąmoningai griauta Lietuvos pramonė?

Ramutis Simas Petrikis. J. Ulbikas apibūdino situaciją, į kurią nepriklausomybės pradžioje pateko Lietuvos pramonė. Tarybų Sąjungos erdvėje Lietuvos taikomasis mokslas ir pramonė buvo neblogai išvystyta, bet senajai ekonominei sistemai sugriuvus, atsivėrus sienoms tapo akivaizdu, kad sovietinės technologijos pasenusios ir naujomis sąlygomis visiškai nekonkurentiškos. Pramonės ekspertai iš Vakarų nemažai važinėjo į Lietuvą, bandė susipažinti su Lietuvos pramonės galimybėmis, vietos sąlygomis, bet jų išvados dažniausiai būdavo vienareikšmės: rinkos sąlygomis Lietuvos pramonė konkurencijos neatlaikys.

Iš tiesų daugelyje pramonės šakų konkuruoti negalėjome. Tai pasakytina net ir apie garsėjusią Lietuvos staklių pramonę. Nebuvome pratę dirbti rinkos sąlygomis. Kalbos, kad Lietuvos pramonė buvo sugriauta sąmoningai, visiškai nepamatuotos. Šiam teiginiui patvirtinti pateiksiu pavyzdį iš buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos. Jos pramonė buvo gero lygio, bent jau lyginant su Tarybų Sąjungos pramone, kai kuriose srityse net ją lenkė. Kas atsitiko griuvus Berlyno sienai ir VDR susijungus VFR? Vakarų Vokietijos vadybininkai pirmiausia įvertino VDR pramonės konkurentiškumą. Paaiškėjo, kad pramonė nekonkurentiška, todėl tos įmonės buvo uždarytos.

Lietuvoje vyko kitaip – gamyklos buvo privatizuojamos, naujieji savininkai iš bankų ėmė kreditus, grąžinti nesugebėjo ir taip sužlugdė bankus. Nepavyko išgelbėti įmonių, ir ne todėl, kad direktoriai buvo sukčiai. Tokia buvo reali situacija.

Vokiečiai tuos pačius dalykus sprendė drastiškai, privatizavo įmones, nepaklausias pardavė už markę, o jei ir už markę neatsirado pirkėjo, tokių įmonių pastatus nugriovė ir paruošė statybos aikštelę naujiems investuotojams. Vakarų Vokietija ryžtingais sprendimais laimėjo laiko.