Prabyla ilgai snaudęs Lietuvos pramonės vulkanas

ML. Vokietija naudojo šoko politiką, o Lietuva – senos pramonės ir ūkio agonijos politiką. Ar taip galima apibendrinti?

R. S. Petrikis. Vokiečiai taip elgtis galėjo, nes turėjo lėšų: išmokėjo tų įmonių darbuotojams pašalpas, juos perkvalifikavo, nukreipė į kitas pramonės šakas. Lietuvai neužteko finansinių galių taip veikti, todėl sunkumai užgulė žmonių pečius.

Labai gera demonstracija – ta pati vokiečių tauta Rytų ir Vakarų Vokietijoje, bet ekonominių sistemų skirtumas akivaizdus. Tas pats Pietų ir Šiaurės Korėjoje, Pietų ir Šiaurės Vietname, pagaliau Honkonge ir Kinijos Liaudies Respublikoje. Akivaizdesnio rinkos ekonomikos pranašumo prieš planinę net būti negali. Patvirtinimas, kad lemia net ne žmonės, bet ekonominės sistemos privalumai arba trūkumai.

Beje, patys Rytų vokiečiai vieno mūsų pokalbio metu pripažino, kad buvo net per daug paveikti netikusios sistemos. Girdi, lietuviai prisitaikė, socializmą statė nelabai sąžiningai, o Rytų vokiečiai buvo įtikėję socialistinės sistemos pranašumais. Užtat jiems kritikos negailėjo Vakarų vokiečiai: girdi, lietuviai už nepriklausomybę kovojo ir iškovojo, o Rytų vokiečiams viskas teko už dyką griuvus Berlyno sienai...

Šiuos objektyvius dėsningumus svarbu suvokti. Lietuvoje mėgstama švaistytis kaltinimais: sugriautas žemės ūkis, pramonė ir pan. Realiomis naujomis sąlygomis nei senoji pramonė, nei žemės ūkis išgyventi negalėjo. Bet ką visados Lietuvoje pastebėdavo atvykėliai iš Vakarų? Kad lietuviai kvalifikuoti specialistai, o turėdami gerus įrenginius ir gerą vadybą galėtų puikiausiai dirbti naujomis sąlygomis. Bet toje situacijoje kaip tik viso to ir stigo.

Kai mokslas ir verslas randa bendrą kalbą

ML. Tad „Nuklone“ praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje užsimezgusi saulės elementų gamyba iš šiandienos pozicijos vertintina kaip griūvančios ekonominės sistemos auka? O gal vis dėlto suteikė pagrindus dabarties darbams? Gal Lietuvos ekonomika, mokslo ir verslo žmonių psichologija jau pribrendo tokiems darbams?

R. S. Petrikis. Manau, kad „Nuklone“ dirbusių Stepo ir Vidos Janušonių įdirbis buvo labai didelis. Yra kelios priežastys, kodėl būtent dabar pasukome į fotoelektros priemonių gamybą. Jas ir panagrinėkime.

Pirma. Akivaizdu, kad Lietuva gali konkurentiškai gaminti tik tokius gaminius, kuriems reikia mažai žaliavų, bet daug proto ir žinių. Deja, ryšio tarp verslo ir mokslo ligi šiol buvo labai mažai. Verslininkai iš mokslininkų reikalauja konkrečių dalykų, o mokslininkai prašo pinigų, už kuriuos „ką nors padarys“. Bet to maža. Mūsų asociacija ir siekia tą atotrūkį tarp verslo ir mokslo maksimaliai sumažinti. Kadangi tai abipusis siekis, tai ir rezultatai akivaizdūs – turime proveržį.

Antra priežastis. Pasaulinė saulės elementų ir modulių rinka auga labai sparčiai – kasmet po 30 procentų. Lietuvai tai akivaizdus šansas į tą procesą įsilieti. Vargu ar galėtume rasti kitą tokią perspektyvią gamybos šaką, kuri būtų tokia patraukli. Tokio pobūdžio rinkų yra ir daugiau – biotechnologija, lazerių kūrimas ir gamyba, gal dar viena kita sritis. Fotoelektros elementų gamybai Lietuva turi pakankamai aukšto lygio mokslininkų ir gamybininkų. „Nuklono“, „Ventos“, buvusių vadinamųjų pašto dėžučių, mokslo institutų darbuotojai niekur nedingo, nors vietoj mikroelektronikos darbų užsiima gal kitais.

Atsiradus palankiai ekonominei situacijai, į Lietuvą atėjus ES Struktūrinių fondų lėšoms galima saulės elementų ir fotoelektros modulių gamybos imtis. Mūsų asociacija siekia tą užduotį įgyvendinti. 2008–2009 m. tie darbai įgavo realų pagrindą. Štai kad ir kolega Vidmantas Janulevičius – vadovauja bendrovei „BOD Group“, gaminančiai kompaktinius diskelius, bet mato saulės elementų gamybos perspektyvas ir ryžtasi greta jau tradicine tapusios gamybos imtis naujos. Lietuva nėra tokia didelė, kad skaidytų jėgas. Sutarėme, kad tai sritis, kur mokslas ir verslas gali eiti ranka rankon, o veikdami drauge galime daug pasiekti. Mūsų asociacija tiems bendriems interesams atstovauti ir įkurta, kad vienu balsu galėtume kalbėti su instancijomis, priimančiomis sprendimus – Ūkio ir kitomis ministerijomis, teisėkūros institucijomis ir pan. Nuomonės gali skirtis, bet kylančius klausimus sprendžiame per asociaciją.

Vidmantas Janulevičius. Didesnių prieštaravimų tarp asociaciją sudarančių bendrovių kol kas nekyla, nes jei tik diskutuosime ir ginčysimės, traukinys nuvažiuos. Asociacijos prezidentas R. S. Petrikis sugeba užglaistyti aštresnius kampus, o jų gali būti, kai reikalai sukasi apie lėšas ir pan. Mūsų veiklos kryptys skiriasi, todėl apie jas papasakosiu.

Mes, verslininkai, į daug ką žvelgiame paprasčiau – mums tai nauja verslo rūšis. Jai nors ir buvo padėtas pamatas, bet nei savo gaminių eksportuoti, nei vaisingai bendradarbiauti su užsienio įmonėmis ar plėtoti gamybos nebuvo sąlygų, nors poreikis saulės elementams ir moduliams jau buvo. 1992 m. tai veiklai plėtoti buvo gal per anksti. Vokietijos saulės elementų gamyba pradėta 1996 m., o 2000 m. priimtas Fotovoltaikos įstatymas, davęs postūmį visos ES mastu.  

ML. Kokia to įstatymo esmė?

V. Janulevičius. Vokiečiai suprato, kad norint fotoelektros gamybos sritį ir apskritai visą alternatyviąją energetiką išvystyti, iš pradžių reikia ją dotuoti. Tačiau kitos išeities nėra. Kol visi šie sprendimai padarė poveikį visai fotovoltaikos procesų šakai, padėjo jai išsivystyti, Vokietija ir kitos šalys technologiškai gerokai pažengė į priekį.

Štai ir mes ryžomės pradėti plėtoti šią fotovoltaikos pramonės šaką. Pradėję pramoninę gamybą 90 ar net visus 100 proc. visų pagamintų saulės elementų ir fotoelektros modulių numatome eksportuoti į Ispaniją, Amerikos žemyną, Kiniją ir kitas užsienio šalis. Kol didesnio poreikio Lietuvoje nebus, dirbsime eksportui. Orientuojamės į saulės elementų gamybą, o kitos mūsų asociacijos įmonės (pvz., „ViaSolis“) iš jų gamins saulės modulius.

Esame per maži, kad skaidytume jėgas

ML. Lietuvos saulės elementų gamintojai galėjo būti keliais žingsniais priekyje, kad ir lyginant su Vokietijos šios produkcijos gamintojais, o atsidūrė besivejančiųjų vaidmenyje.

V. Janulevičius. Mūsų asociacija tam ir įkurta – telkti bendras pastangas ir pasivyti konkurentus. Kol nebuvo asociacijos, kiekviena iš šia gamyba siekiančių užsiimti įmonių kūrė savo projektus, tačiau pasitarę supratome, kad kooperuojantis galime sumažinti produkcijos savikainą. Iš pat pradžių planavome savo veiklą kuriamame Visorių slėnyje (dabar Santakos slėnis), o „ViaSolis“ turėjo kitų sumanymų. Kad ir toks kooperavimosi pavyzdys. Saulės elementų vakuuminis įpakavimas atskirose dėžutėse ir išpakavimas sudaro 5–6 proc. šios gamybos kaštų, tad gaminsime tik saulės elementus, o „ViaSolis“ iš jų komplektuos saulės modulius. Abi įmonės veiks Visoriuose, tad šis kooperavimasis abipusiai naudingas. Mūsų siekis buvo pirkti pačią pažangiausią pasaulyje gamybos technologiją, gaminti aukščiausios kokybės produkciją, siekti mažinti jos savikainą ir taip didinti gaminių konkurencingumą.

ML. Tačiau „Precizika-MET SC“, kuri sausio mėnesį atidarė saulės elementų gamybos liniją, žada eiti kiek kitu keliu?V. Janulevičius. Ši įmonė labiau orientuosis į eksperimentinę gamybą. Tikiuosi, kad be saulės elementų gamins ir saulės modulius, o svarbiausia – sieks tobulinti technologinius procesus ir didinti gamybos efektyvumą. Jeigu pavyks, kitos asociacijos įmonės šią patirtį sieks pritaikyti savo gamyboje. Tuo skirsis mūsų grynai gamybinės įmonės nuo labiau į eksperimentinę ir mokslinių rezultatų pritaikymui orientuotą „Precizikos –MET SC“ veiklą.

ML. O tarpusavio konkurencija?

R. S. Petrikis. Mes jau ne visai tie lietuviai, kurie siekia tik naudos sau. Asociacijos įkūrimas rodo, kad suprantame bendros naudos siekį.J. Ulbikas. Apie kokią tarpusavio konkurenciją šiandien galime kalbėti, kai tik bendros pastangos mums gali padėti iš pradžių bent kiek įsitvirtinti pasaulio rinkose. Mūsų rinka turėtų būti Europos šalyse, gal net Indijoje ar Kinijoje.R. S. Petrikis. Šios pramonės šakos vystymas bus paskata toliau plėtoti fundamentinį ir taikomąjį mokslą, tad šiandien bendradarbiavimo nauda akivaizdi. Reikės įvairių krypčių specialistų, neabejoju, kad universitetinis mokslas taip pat ras vietą mūsų projektuose. Pagaliau turi būti nutiestas tiltas tarp mokslo ir verslo, kurio ligi šiol Lietuvoje labai trūko. Mums svarbu, kad mokslininkų tyrimai nesibaigtų tik straipsniais ir konferencijomis, bet gautų išeigą į gamybą, nors dalis tų tyrimų būtų pritaikyta gamyboje. Esame per maža valstybė, kad skaidytume savo pajėgas.

Naujo valstybės požiūrio daigai

ML. Gal fotovoltaikos pramonės augimas suteiks postūmį ir naujam mokslo rezultatų vertinimui?

R. S. Petrikis. Viena iš svarbių universitetinio mokslo funkcijų – edukacinė veikla, studentų rengimas. Tad ir mokslininką vertinti reikėtų ne vien pagal tai, kiek jis tų tyrimų padarė ar nepadarė. Labai svarbu susieti tyrimus ir edukacinę veiklą. Gal kitam profesoriui ir pakanka parašyti mokslinį straipsnį, bet svarbiausia jo veikla, pagrindinis darbo krūvis susiveda į paskaitas. Ne kartą savo kolegoms esu sakęs: „Gal tuos tavo tyrimus reikėtų pritaikyti?“ Bet profesorius atsako: „O už ką mano darbas apmokamas? Už paskaitas ir mokslinius straipsnius, o tie tyrimai man jokios realios naudos neduoda“. Labai svarbu įgyvendinti veiklos modelį, kad už įdiegtą idėją mokslininkas, dėstytojas, profesorius gautų realios naudos. Kol kas tos grandinės tarp mokslo ir verslo nesusidaro, kol nesusėsime prie vieno stalo ir nepradėsime kalbėti bendra kalba, nieko nebus.

2009 m. pabaigoje vyko Lietuvos pramonininkų konfederacijos ir Lietuvos MA narių susitikimas, bet tas pačias kalbas girdėjau prieš 10 ir 20 metų – niekas nepasikeitė. Nieko negalima kaltinti, nes tokiomis sąlygomis šiandien priversti veikti mokslas ir pramonė. Kad ta sąsaja atsirastų, reikalinga atitinkama valstybės politika. Vyriausybė turi nustatyti prioritetus: ką ji darys, ko sieks, ko atsisakys, ką skatins. Mūsų bėda, kad vis dar bandoma tęsti tai, kas ligi šiol buvo. Toks veikimo modelis nepasiteisina, nes nevykęs. Esame nedidelė valstybė, visko neaprėpsime, todėl turime rasti savo nišą, į kurią telksime pastangas. Fotoelektros technologijų ir verslo asociacija tokią nišą pasirinko, panašų veiklos modelį siūlo ir kitiems. Ateityje gal rasime naują ir geresnę nišą, bet tokiai valstybei kaip Lietuva panašių nišų nėra daug. Turime vos pusketvirto milijono gyventojų, o kiek iš jų išties kūrybingų, inovatyvių? Valstybė, palaikydama alternatyviosios energetikos ir fotoelektros gamybos elementų pramonės kūrimą, kartu užima aiškią ir aktyvią poziciją, demonstruoja naują požiūrį į prasidėjusius labai svarbius šalies ateičiai procesus.

ML. Ar lengvai pavyko įrodyti, kad šis žingsnis pažangus ir vienas iš perspektyvių šalies ekonomikos ženklų, žymi gal ir ne visų suvokiamą naujos valstybės strategijos pradžią?

R. S. Petrikis. Kai fotoelektros pramonės šakai buvo skirtos ES Struktūrinių fondų lėšos, tuojau pat kilo ir nemažų diskusijų. Gal būtų geriau visiems vienodai padalyti, tegu ir po truputį? Vis dėlto valstybėje jau esama supratimo, kad labai svarbu vystyti ne viską, kas įmanoma ir ligi šiol buvo vystoma, bet pirmiausia aukštųjų technologijų pramonę, kur galima sukurti aukštą pridėtinę vertę. Štai fotovoltaikos pramonėje ta pridėtinė vertė septynis kartus didesnė už tradicinės pramonės gaminių. Tik taip šiuolaikiniame pasaulyje Lietuva dar gali užimti jai deramą vietą.

ML. Valstybėje jau esama supratimo, kas esminga ir strategiškai gali pasiteisinti?

R. S. Petrikis. Manau, tikrai taip – valstybė pradeda formuoti savo pramonės ir ekonominio gyvenimo politiką, renkasi prioritetus, jau ryškūs strategijos kontūrai, ko ligi šiol nebuvo.Vismaliukai – tai ne Vasiukai

ML. Kas užtikrins, kad didingi fotoelektros pramonės kūrimo projektai nepasibaigs kaip Ostapo Benderio vaizduotėje staiga užgimęs ir taip pat greitai subliuškęs Vasiukų „projektas“?

R. S. Petrikis. Norintieji pašmaikštauti gali įžvelgti sąsajų tarp I. Ilfo ir J. Petrovo romano Dvylika kėdžių Vasiukų ir mūsų Vismaliukų. Vasiukai gimė vieno avantiūristo kūrybingoje galvoje, o mūsų bendros veiklos programa kuriama daugiau kaip dešimties puikiai veikiančių verslo bendrovių vadovų galvose. Kiekviena iš tų bendrovių į tą veiklą įdeda didelį kapitalą ir nenori rizikuoti geru vardu.V. Janulevičius. Mūsų įmonių grupė „BOD Group“ ir kitos į šią veiklą įdeda beveik 70 mln. litų, gamina optines laikmenas – DVD. Mes vieni pirmųjų Rytų Europoje 1998 m. ėmėmės kompaktinių diskų gamybos, kai tik iš artimiausių kaimynų tik Lenkijoje ir Švedijoje buvo panašios gamyklos. Šiandien turime gamyklas Estijoje ir Lietuvoje, esame labai dalykiški verslininkai. Vasiukai – tai ne apie mus.

ML. Taip lengvai atsisakėte „BOD Group“ bendrovės įmonėms tradicinės ir pelną duodančios gamybos?

V. Janulevičius. Mūsų naudojamos technologijos šiek tiek panašios į fotoelektros pramonėje naudojamas. Tad visa optinių diskų laikmenų gamyba po truputį bus perorientuota į saulės elementų gamybą. Šiais metais dar įsisavinsime naujos kartos optinių diskų laikmenų gamybos technologiją, kuri turėtų padėti dar 7–8 metus tą gamybą tęsti. Bet patys optiniai diskai vietą neišvengiamai užleis kitoms informacijos laikmenoms. Interneto galimybės, informacijos perdavimo greitis smarkiai didėja, vadinasi, mažės tradicinių laikmenų poreikis. Aišku, galime pradėti gaminti USB raktus, esame pasirengę, nors kol kas to nedarome. Vis dėlto siekiame žvelgti dar toliau į ateitį. Vertindamas pirmiausia kaip verslininkas matau didelę perspektyvą būtent alternatyvios energetikos darbuose. Gamtos ištekliai riboti ir po 50–60 metų žmonija neišvengiamai pajus didžiules tradicinės energetikos problemas. Pats laikas jau šiandien galvoti apie naujas atsinaujinančių energijos šaltinių technologijas.

ML. Ką „BOD Group“ įmonėms duos saulės elementų gamyba?

V. Janulevičius. Šią sritį vertiname pirmiausia kaip verslą. Skaičiuojame savo verslo planą: šį rudenį pradėsime statybos darbus, o 2011 m. rudenį atidarysime Visoriuose saulės elementų 60 MW bendros galios saulės elementų pramoninę gamybos liniją. Gaminsime ir eksportuosime saulės elementus, kurių bendra galia sieks 60 MW. Bendra investicija į naujos gamyklos pirmąją liniją – 150 mln. litų. Esame numatę pastatyti ir paleisti dvi tokias linijas. Balandžio 10 d. su LR Ūkio ministerija pasirašėme sutartį: pusę reikalingų lėšų skiriama iš ES Struktūrinių fondų, kita pusė – mūsų pinigai. Neabejoju, kad investuojame į pelningą ir perspektyvų projektą.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Šie vyrai taip pat siekia pažadinti iki šiol snaudusį Lietuvos pramonės vulkaną: „Modernios E-Technologijos“ direktorius, Perspektyvinių technologijų taikomųjų tyrimų instituto Tarybos pirmininkas dr. Juras Ulbikas, bendrovės „BOD Group“ ir „Baltic Solar Energy“ generalinis direktorius Vidmantas Janulevičius, UAB „Telebaltikos importas ir eksportas“ generalinis direktorius Arvydas Aperavičius, Fotoelektros technologijų ir verslo asociacijos inovacijų ekspertas Paulius Zaicevas ir šios asociacijos prezidentas prof. Ramutis Simas Petrikis

Bendrovės „BOD Group“ ir „Baltic Solar Energy“ generalinis direktorius Vidmantas Janulevičius ateities perspektyvas sieja su alternatyvios energetikos plėtra Lietuvoje

Sausio pabaigoje Lietuvoje pradėjo veiklą pirmoji šalyje įmonės „Precizika-MET SC“ fotoelektros industrinė laboratorija

LR ūkio ministras Dainius Kreivys su Matematikos ir informatikos instituto direktoriumi, vyriausiuoju mokslo darbuotoju, Sistemų analizės skyriaus vadovu prof. habil. dr. Gintautu Dzemyda aptaria Visoriuose iškilsiantį integruoto mokslo, studijų ir verslo centrą „Santara“

Balandžio 8 d. LR ūkio ministras Dainius Kreivys pasirašė paramos sutartis dėl aukštųjų technologijų verslo investicijų integruotame mokslo, studijų ir verslo centre
„Santara“ pagal „LyderisLT“ programą. Nuotraukoje – sutarties su UAB „ViaSolis“ pasirašymo momentas: LR ūkio ministras Dainius Kreivys, LVPA direktorius Saulius Jakštas ir „ViaSolis“ direktorius Algirdas Kuliešius

Ateities vizija – jau šiais metais Visoriuose prasidės integruoto mokslo, studijų ir verslo centro „Santara“ statybos darbai